Vilnius - Europos kultūros sostinė

Idė­jų ir am­bi­ci­jų me­tas

Hel­sin­kis 2000

iliustracija

Da­bar vi­sų akys kryps­ta į Hel­sin­kį, nes ten pir­mą kar­tą vyks Eu­ro­vi­zi­jos kon­kur­sas. Tad pa­si­nau­do­da­ma pro­ga ir aš nu­ta­riau pa­kal­bė­ti apie Hel­sin­kį, bet 2000-ai­siais, kai jis šven­tė 450-ąsias me­ti­nes. Ne tiek jau ir daug mies­tui, bet tais me­tais Suo­mi­jos sos­ti­nė ta­po ir Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­ne – vie­na iš de­vy­nių.

Hel­sing­fors – Hel­sin­kis – Hell

Hel­sin­kis iš pra­džių va­di­no­si Hel­sing­fors – šve­dai jį taip va­di­na iki šiol. Pa­va­di­ni­mas ki­lo iš to­je vie­to­je bu­vu­sios pa­ra­pi­jos Hel­sin­ge ir šve­diš­ko žo­džio fors, ku­ris reiš­kia srau­nią upę, te­kė­ju­sią per se­ną­jį mies­tą. Ta­čiau fol­klo­ro tra­di­ci­ja skel­bia, kad pa­va­di­ni­mą mies­tui da­vė šve­dų imig­ran­tai, at­ke­lia­vę iš Šve­di­jos pro­vin­ci­jos Hal­sin­gland. Be to, vie­tos žar­go­nu mies­tas va­di­na­mas Sta­di pa­gal šve­diš­ką žo­dį, ku­ris reiš­kia „mies­tas“. Kai ku­rios sub­kul­tū­ros, ypač sun­kiojo me­ta­lo mu­zi­kos ger­bė­jai, pra­dė­jo ra­šy­ti mies­to pa­va­di­ni­mą Hell-sin­ki, taip pa­vers­da­mi mies­tą pra­ga­ro cen­tru.

Suo­mi­jos pie­tuo­se esan­čiuo­se pu­sia­sa­liuo­se ir sa­lo­se 1550 m. Hel­sin­kį įkū­rė Šve­di­jos ka­ra­lius Gus­ta­vas I, no­rė­da­mas su­da­ry­ti kon­ku­ren­ci­ją Han­zos mies­tui Re­va­lui (da­bar­ti­niam Ta­li­nui). Ta­čiau nau­ja­jam mies­tui sun­kiai se­kė­si – jį ali­no skur­das, ka­rai ir li­gos. Dar il­gam jis iš­li­ko ma­žas, men­kai ži­no­mas pa­kran­tės mies­tas, ku­rį už­go­žė la­biau kles­tin­tys Bal­ti­jos re­gio­no pre­ky­bos cen­trai. Ir tik ta­da, kai 1809 m. Suo­mi­ją anek­sa­vo Ru­si­ja, Hel­sin­kis pra­dė­jo keis­tis. No­rė­da­mas su­ma­žin­ti šve­dų įta­ką, ca­ras Alek­san­dras per­kė­lė sos­ti­nę iš Tur­ku į Hel­sin­kį. XIX a. mies­tas au­go ir plė­to­jo­si, o jo se­na­mies­tis bu­vo per­sta­ty­tas kla­si­cis­ti­niu Sankt Pe­ter­bur­go sti­liu­mi. To­dėl vaikš­ti­nė­jant po Hel­sin­kį sun­ku at­si­kra­ty­ti dvi­gu­bo įspū­džio: kad štai vaikš­tai po su­ma­žin­tą Stok­hol­mą su jo aukš­tais spal­vo­tais pa­sta­tais, o štai per­si­ke­li į nykš­tu­ki­nę Sankt Pe­ter­bur­go ver­si­ją. Tarp šių Stok­hol­mo ir Pe­ter­bur­go in­tar­pų dar yra se­ce­si­jos sa­le­lė – XX a. pra­džio­je spe­cia­liai su­pro­jek­tuo­tų pra­ban­gių gy­ve­na­mų­jų na­mų kvar­ta­las. Kla­si­cis­ti­nę mies­to da­lį – Se­na­to aikš­tę, ap­sup­tą Vy­riau­sy­bės rū­mų, Uni­ver­si­te­tą ir Ka­ted­rą – su­kū­rė ar­chi­tek­tas Car­las Lud­vi­gas En­ge­lis (1778–1840) ir taip „už­dir­bo“ Hel­sin­kiui epi­te­tą „bal­ta­sis Šiau­rės mies­tas“. Be­je, kla­si­cis­ti­niai Hel­sin­kio pa­sta­tai daž­nai nau­do­ti ki­ne fil­muo­jant So­vie­tų Są­jun­gą, ypač Mask­vą ir Le­ning­ra­dą, ir tai la­bai ne­pa­ti­ko gy­ven­to­jams.

Šie trys Hel­sin­kio sluoks­niai ga­lė­jo ir iš­nyk­ti, nes jį smar­kiai bom­bar­da­vo so­vie­tai Žie­mos ka­ro (1939–1940) ir vė­les­nio jo tę­si­nio (1941–1944) me­tu (nu­me­tė 16 000 bom­bų), bet mies­tas bu­vo sėk­min­gai ap­sau­go­tas ir ne­bu­vo taip su­griau­tas kaip ki­ti Eu­ro­pos mies­tai. Tad taip sun­kiai pra­dė­jęs, XX a. ant­ro­je pu­sė­je Hel­sin­kis pra­dė­jo gy­ven­ti vis ge­riau. Jo re­gio­nas pa­ga­mi­na apie treč­da­lį Suo­mi­jos ben­dro vi­daus pro­duk­to, tad Hel­sin­kis yra vie­na tur­tin­giau­sių sos­ti­nių Eu­ro­po­je. Be to, jis uni­ka­lus tuo, kad to­kio dy­džio mies­te nė­ra to­kios vie­to­vės, ku­rią bū­tų ga­li­ma pa­va­din­ti „lūš­ny­nu“ ar­ba varg­šų ra­jo­nu, nors so­cia­li­nė ne­ly­gy­bė ir čia di­dė­ja. Mies­tas pa­ly­gin­ti ne­tan­kiai gy­ve­na­mas – jo pa­kraš­čius su­da­ro po­ka­ri­niai prie­mies­čiai, ku­riuos vie­ną nuo ki­to ski­ria miš­ko plo­tai, o siau­ras, de­šimt ki­lo­met­rų į šiau­rę nu­si­tę­sian­tis Cen­tri­nis par­kas yra mėgs­ta­ma gy­ven­to­jų po­il­sio vie­ta.

Su­irus So­vie­tų Są­jun­gai ir pra­si­dė­jus po­ky­čiams Ry­tų Eu­ro­po­je, ge­o­po­li­ti­nis Suo­mi­jos sta­tu­sas pra­dė­jo keis­tis. 1995 m. Suo­mi­ja įsto­jo į ES, bet tuo pat me­tu iš­gy­ve­no pa­čią blo­giau­sią tai­kos me­tų eko­no­mi­kos kri­zę – la­bai pa­dau­gė­jo be­dar­bių (net 18 proc. 1995 m.), tad Hel­sin­kis pra­dė­jo ieš­ko­ti „vil­ties stra­te­gi­jų“. 1994 m. sa­vi­val­dy­bės už­sa­ky­ta ata­skai­ta pa­skel­bė, kad mies­tas tu­ri „įvaiz­džio pro­ble­mą“ (ne­ži­no­mas pro­vin­ci­jos mies­tas), bet di­de­lį kul­tū­ri­nį po­ten­cia­lą ir ga­lė­tų pa­si­mo­ky­ti iš Glaz­go pa­vyz­džio. Tad bu­vo nu­tar­ta in­ves­tuo­ti į kul­tū­rą, t.y. me­tus pa­bū­ti Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­ne. Kul­tū­rai pri­skir­tas nau­jas „ne­kul­tū­ri­nis“ vaid­muo – su­konst­ruo­ti nau­ją mies­to įvaiz­dį, pa­ge­rin­ti tu­riz­mą. Ir pa­dė­ti suo­miams tap­ti Eu­ro­pos da­li­mi – tai jiems, re­gis, ir pa­vy­ko.

Me­tams ta­pęs Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­ne, Hel­sin­kis tu­rė­jo pro­gą pa­si­ro­dy­ti pa­sau­lio sce­no­je iš­si­kė­lęs tiks­lą „pa­ge­rin­ti Hel­sin­kio re­gio­ne gy­ve­nan­čių žmo­nių gy­ve­ni­mo ko­ky­bę ir Eu­ro­pai bei pa­sau­liui pa­siųs­ti pra­ne­ši­mą apie suo­mių kul­tū­rą ir su­ma­nu­mą“. Ša­lies gy­ven­to­jų ap­klau­sa pa­ro­dė, kad dau­ge­lis su­ti­ko su to­kiu tiks­lu – 81 proc. ma­nė, kad rei­kia pa­siek­ti, jog Hel­sin­kis tap­tų la­biau ži­no­mas pa­sau­liui, o 75 proc. ma­nė, kad dar la­bai svar­bu pa­ge­rin­ti kas­die­nio gy­ve­ni­mo mies­te ko­ky­bę. Nuo pat pra­džių kul­tū­ros sos­ti­nės pro­jek­tas su­vok­tas ne kaip vie­ne­ti­nis įvy­kis, bet kaip il­gas pro­ce­sas plė­to­jant mies­to kul­tū­rą. Sek­da­mas Glaz­go, Ko­pen­ha­gos ir Stok­hol­mo pa­vyz­džiu, Hel­sin­kis iš­plė­tė kul­tū­ros api­brė­ži­mą. Nu­spren­dę, kad in­fra­struk­tū­ra nė­ra pri­ori­te­tas (jiems be­pi­gu taip nu­spręs­ti, kai Kias­ma jau pa­sta­ty­ta), ta­ry­bos na­riai, rem­da­mie­si šiais tiks­lais, iš 3000 pa­siū­ly­mų at­rin­ko 530 ren­gi­nių ir pro­jek­tų: nuo vai­kų te­at­ro („Triu­šiu­kas di­džia­ko­jis ver­čia­si kū­liais“) iki či­go­nų mu­zi­kos, nuo rim­tų pro­gra­mų (smui­ki­nin­kas Pin­chas Zu­ker­ma­nas grie­žė Fin­lan­dia Hall) iki hu­mo­ro (šve­diškos-suo­miškos ko­me­di­jos šou), nuo to, ko vi­si ti­kė­jo­si (suo­mių me­ni­nin­ko Mag­nu­so Enc­kel­lo pa­ro­da), iki to, kas ne­įpras­ta („Ke­lias“ – mar­ga Ka­a­ri­nos Kaik­ko­nen šim­tų pa­dė­vė­tų švar­kų, nu­si­len­ku­sių Hel­sin­kio ka­ted­rai, ko­lek­ci­ja, ku­riai mies­tie­čiai do­va­no­jo sa­vo se­nus švar­kus).

Te­mos ir po­te­mės

Hel­sin­kio pro­gra­mos tu­ri­nį api­ben­dri­no ke­tu­ri pa­grin­di­niai tiks­lai: „In­ves­ti­ci­jos“ (kul­tū­ra su­vo­kia­ma kaip in­ves­ti­ci­ja į at­ei­tį, to­dėl pir­me­ny­bė tei­kia­ma pro­jek­tams, tu­rin­tiems il­ga­lai­kį po­vei­kį ir reikš­mę), „No­va­to­riš­ku­mas“ (tiks­las – su­ras­ti pro­jek­tus, ku­rie pra­tur­tin­tų ir at­gai­vin­tų kul­tū­rą), „In­ter­na­cio­na­liz­mas“ (su­pa­žin­din­ti eu­ro­pie­čius su suo­mių kul­tū­ra, o suo­mius – su dau­gia­kul­tū­re Eu­ro­pa) ir „Gy­ven­to­jai“ (kul­tū­ros me­tai – tai ren­gi­nys vi­siems gy­ven­to­jams, ku­rie tu­ri da­ly­vau­ti ir da­ly­tis at­sa­ko­my­be). O ant šių tiks­lų pa­ma­to „pa­sta­ty­tos“ ke­tu­rios te­mos: „Vai­kų mies­tas“, „Me­no mies­tas“, „Tarp­tau­ti­nis mies­tas“ ir „Mies­tas vi­siems“. Ir dar ka­dan­gi vi­sos tų me­tų kul­tū­ros sos­ti­nės tu­rė­jo ben­dra­dar­bia­vi­mo te­mas, Hel­sin­kis bu­vo „Ži­nios, tech­no­lo­gi­jos ir at­ei­tis“ – tai­gi ir vėl iš­ryš­kė­jo fu­tu­ris­ti­niai suo­mių po­lin­kiai. Ki­taip nei dau­ge­ly­je mies­tų, pro­gra­ma aiš­kiai ati­ti­ko me­tų tiks­lus, pa­brė­žiant mies­tie­tiš­kus ren­gi­nius vie­šo­jo­je erd­vė­je, ren­gi­nius ben­drai vi­suo­me­nei ir vai­kams.

iliustracija

Kiek te­ko ma­ty­ti ir gir­dė­ti, suo­miai vi­sa­da sten­gia­si iš­ryš­kin­ti ir pa­brėž­ti „suo­miš­ku­mą“ ir na­cio­na­li­nes ver­ty­bes. Taip ir kul­tū­ros sos­ti­nės me­tais kai ku­rios pro­gra­mos ak­cen­ta­vo suo­mių kul­tū­ri­nę ta­pa­ty­bę. Pa­vyz­džiui, sau­ną, bū­ti­ną tau­ti­nio įvaiz­džio atri­bu­tą, tu­ri treč­da­lis suo­mių. Vis dėl­to 2000-ai­siais bu­vo ga­li­ma pa­tir­ti šį ma­lo­nu­mą ypa­tin­go­je ap­lin­ko­je – Ko­ti­har­ju sau­no­je, vie­nin­te­lė­je iš­li­ku­sio­je mal­ko­mis kū­re­na­mo­je pir­ty­je Hel­sin­ky­je (jos res­tau­ra­ci­ja bu­vo vie­nin­te­lis in­fra­struk­tū­ros pro­jek­tas). Be to, vi­suo­me­nei ati­da­ry­ta ke­le­tas ki­tų pri­va­čių sau­nų, ku­rios tap­da­vo „mė­ne­sio sau­na“. Ki­tas gry­nai suo­miš­kas kraš­tu­ti­nu­mas – kul­tū­ros me­tais pir­mą kar­tą vy­ku­sios plau­ki­mo už­ša­lu­sia­me van­de­ny­je pa­sau­lio var­žy­bos su­trau­kė 20 000 žiū­ro­vų.

Nors Hel­sin­kio is­to­ri­ja ir trum­pa, jai pri­min­ti skir­ta ne­ma­žai ren­gi­nių. Vi­sus me­tus nau­ja­ja­me Kul­tū­rų mu­zie­ju­je vy­ko pa­ro­da „Man­ner­hei­mas Cen­tri­nė­je Azi­jo­je“, kur eks­po­nuo­ti C.G. Man­ner­hei­mo (jis vė­liau ta­po Suo­mi­jos pre­zi­den­tu) lo­biai, su­rink­ti ke­liau­jant šil­ko ke­liu 1906–1908 metais. Bet Man­ner­hei­mas tik ap­si­me­tė ty­ri­nė­to­ju ir moks­li­nin­ku – jis iš tik­rų­jų už­si­ė­mė ka­ri­ne žval­gy­ba. Kad suo­miai iš­ma­no aukš­tas tech­no­lo­gi­jas, bu­vo aki­vaiz­du pa­ro­do­je „Ko­mu­ni­ka­ci­jos“ Suo­mių moks­lo cen­tre, kur lan­ky­to­jai ga­lė­jo tap­ti „te­ro­ris­tais“ mė­gin­da­mi už­blo­kuo­ti in­ter­ne­to dar­bą. Pa­ro­da „Jū­ro­je žu­vę lai­vai“ pa­sa­ko­jo apie jū­ro­je pa­sken­du­sius lai­vus ir juo­se plau­ku­sių žmo­nių li­ki­mus. Pro­jek­to „Ka­san­dra 2000“ me­tu žy­mūs suo­mių kil­mės me­ni­nin­kai kar­tu su ta­len­tin­go­mis imig­ran­tų me­ni­nin­kė­mis ana­li­za­vo dau­gia­kul­tū­ri­nę tik­ro­vę iš mo­ters per­spek­ty­vos. Tuo tar­pu Olim­pi­nia­me sta­dio­ne įvy­ko nau­jos Tuo­ma­so Kan­te­li­ne­no „spor­ti­nės“ ope­ros apie 3-ojo de­šimt­me­čio tre­ko žvaigž­dę Pa­avo Nur­mi, ku­ris iš­gar­sė­jo kaip „tik­ra­sis skrai­dan­tis suo­mis“, prem­je­ra.

Tarp sos­ti­nių

Hel­sin­kis yra ki­toks ir ski­ria­si net iš vi­sų Šiau­rės mies­tų. Ši vė­juo­ta ir šal­ta Bal­ti­jos re­gio­no sos­ti­nė šven­tė sa­vo 450-ąsias me­ti­nes su­reng­da­ma du pa­ra­dus – vie­nas iš jų pri­mi­nė su­dė­tin­gą Hel­sin­kio is­to­ri­ją, o ki­tas pri­sta­tė šiuo­lai­ki­nį mies­tą. Is­to­ri­ja pri­si­min­ta dar ke­liuo­se pro­jek­tuo­se, pa­vyz­džiui, nuo­la­ti­nia­me „Ren­dez-vous“ (pranc. – pa­si­ma­ty­mas) – kos­tiu­mi­nė­je dra­mo­je, ku­rios me­tu reikš­min­gos pra­ei­ties fi­gū­ros pa­si­ro­do įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se. Taip pat vy­ko pen­kio­li­kos mi­nu­čių ke­lio­nė „Nuo­sta­bia lai­ko ma­ši­na“ po Hel­sin­kio is­to­ri­ją, pa­si­tel­kiant se­nas fo­to­gra­fi­jas ir mu­zi­ką. Kul­tū­ros me­tais ne­stigo ir tra­di­ci­nių ren­gi­nių, tarp jų bu­vo kas­me­ti­nis 17 die­nų trun­kan­tis Hel­sin­kio fes­ti­va­lis, kai vi­sa­me mies­te vai­din­ti spe­cia­lūs spek­tak­liai, ir tra­di­ci­nis Bal­ti­jos sil­kių tur­gus: tais me­tais ge­riau­si vi­rė­jai var­žė­si tar­pu­sa­vy­je ga­min­da­mi pa­tie­ka­lus iš šio sū­raus gar­du­my­no.

Hel­sin­kis su­ma­niai at­šven­tė ir tą fak­tą, kad kul­tū­ros sos­ti­nė­mis ta­po de­vy­ni mies­tai. Jau su­tin­kant 2000-uo­sius, mies­tas pa­svei­ki­no sa­vo aš­tuo­nis part­ne­rius spe­cia­liu sa­liu­tu „Kris­ta­las“ (1999 m. rug­sė­jį Hel­sin­kis kiek­vie­nam mies­tui iš­siun­tė po di­džiu­lį stik­li­nį vamz­dį, o gruo­džio 31 d. jie jau vi­si bu­vo su­grą­žin­ti ir ins­ta­liuo­ti švie­sos ir gar­so tu­ne­ly­je Se­na­to aikš­tė­je). Pro­jek­to „Transp­lan­tas/šir­dis“ me­tu koks nors suo­mių skulp­to­rius bu­vo su­po­ruo­tas su skulp­to­riu­mi iš ki­tos kul­tū­ros sos­ti­nės, o taip su­kur­ti kū­ri­niai eks­po­nuo­ti Hel­sin­ky­je. Pro­jek­to „Ca­fe9.net“ me­tu įvai­riuo­se mies­tuo­se re­a­laus lai­ko gar­so ir vaiz­do ry­šiu su­jung­tos ka­vi­nės. O Hel­sin­kio uni­ver­si­te­tas su­ren­gė Hel­sin­kio fo­ru­mą, ku­rio me­tu Eu­ro­pos mąs­ty­to­jai su­si­rin­ko ap­svars­ty­ti dva­si­nę ir kul­tū­ri­nę Eu­ro­pos būk­lę. Hel­sin­kis taip pat bu­vo pir­ma­sis ir gal­būt vie­nin­te­lis mies­tas, in­ten­sy­viai įtrau­kęs į sa­vo pro­gra­mą ir Bal­ti­jos ša­lis (man pa­čiai te­ko da­ly­vau­ti mu­zie­ji­nin­kų kon­fe­ren­ci­jo­je, kur svars­ty­tas fo­to­gra­fi­jų skait­me­ni­ni­mo klau­si­mas).

Or­ga­ni­za­ci­niai rei­ka­lai

Vi­sa tai suor­ga­ni­za­vo spe­cia­lus fon­das – ne­di­de­lis bū­rys žmo­nių: pa­čiu įtemp­čiau­siu lai­ku dir­bo 41 dar­buo­to­jas, iš ku­rių 70 proc. – mo­te­rys, vi­du­ti­niš­kai 33 m. am­žiaus. Fon­das su­kū­rė nau­ją or­ga­ni­za­ci­nį mo­de­lį. Be­veik vi­sų pro­jek­tų re­a­li­za­ci­ja bu­vo de­cen­tra­li­zuo­ta ir vy­ko už fon­do ri­bų – šis tik pa­si­ra­ši­nė­jo ben­dra­dar­bia­vi­mo su­tar­tis su pro­diu­se­riais, kai pro­jek­tai jau bu­vo pri­im­ti. Fon­do dar­buo­to­jai ne­pri­va­lė­jo ge­ne­ruo­ti idė­jų, bet tu­rė­jo pa­leng­vin­ti iš iš­orės at­ei­nan­čių idė­jų įgy­ven­di­ni­mą. Ben­dra­dar­bia­vi­mo su­tar­ty­je nu­ma­ty­tas pro­jek­to pla­nas, rin­ko­da­ros pla­nas ir biu­dže­tas, taip pat čia api­brėž­ta ša­lių at­sa­ko­my­bė, įsi­pa­rei­go­ji­mai ir tei­sės. Fon­das mo­kė­jo pi­ni­gus tik ta­da, kai pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mo ei­go­je bū­da­vo pa­tei­kia­mos pro­jek­to pro­gre­są api­bū­di­nan­čios ata­skai­tos. Šis mo­de­lis ska­ti­no megz­ti nau­jus kon­tak­tus ir ben­dra­dar­biau­ti. Gal­būt dėl šios prie­žas­ties ir įvy­ko la­bai re­tas da­ly­kas, kad ren­giant kul­tū­ros pro­gra­mą mies­tas ne­pa­ty­rė jo­kių or­ga­ni­za­ci­nių pro­ble­mų. Fon­do di­rek­to­riai ma­no, kad bū­tent ši sis­te­ma ga­ran­ta­vo pro­fe­sio­na­lią ir sėk­min­gą pro­gra­mą. Fon­das dir­bo sklan­džiai ir Ta­ry­ba ne­si­ki­šo į kas­die­nius fon­do rei­ka­lus, o kai ku­riuos pro­jek­tus ini­ci­ja­vo įvai­rios Suo­mi­jos mi­nis­te­ri­jos.

Ta­čiau ši sklan­di or­ga­ni­za­ci­ja ne­ga­lė­jo ga­ran­tuo­ti, kad kul­tū­ros me­tų po­vei­kis iš­liks ir vė­liau. Įvy­ko net­gi prie­šin­gai – dau­ge­lis iš pa­žiū­ros ne­sun­kiai iš­lai­ko­mų pro­jek­tų pa­si­bai­gus me­tams suž­lu­go. Ma­no­ma, kad dėl to kal­ti fi­nan­sai, ku­rių, kaip ir vi­siems ki­tiems, ne­už­te­ko. Tad ki­ti me­tai bu­vo ga­na sle­gian­tys – 2001-ie­ji api­bū­di­na­mi kaip „pa­gi­rių“ me­tai. Ta­čiau vis dėl­to 2000-ie­ji pa­si­ro­dė tik­ra la­bo­ra­to­ri­ja, kur pa­vy­ko ne­var­žo­mam iš­ban­dy­ti nau­jus vei­ki­mo bū­dus, eks­pe­ri­men­tuo­ti, re­a­li­zuo­ti pro­jek­tus, ku­rių nie­kur ki­tur ne­pri­im­tų – bet il­ga­lai­kio to­kios veik­los po­bū­džio ne­įma­no­ma ap­skai­čiuo­ti.

Pa­ren­gė Ag­nė Na­ru­šy­tė