Vilnius - Europos kultūros sostinė Idėjų ir ambicijų metasHelsinkis 2000Dabar visų akys krypsta į Helsinkį, nes ten pirmą kartą vyks Eurovizijos konkursas. Tad pasinaudodama proga ir aš nutariau pakalbėti apie Helsinkį, bet 2000-aisiais, kai jis šventė 450-ąsias metines. Ne tiek jau ir daug miestui, bet tais metais Suomijos sostinė tapo ir Europos kultūros sostine – viena iš devynių. Helsingfors – Helsinkis – HellHelsinkis iš pradžių vadinosi Helsingfors – švedai jį taip vadina iki šiol. Pavadinimas kilo iš toje vietoje buvusios parapijos Helsinge ir švediško žodžio fors, kuris reiškia sraunią upę, tekėjusią per senąjį miestą. Tačiau folkloro tradicija skelbia, kad pavadinimą miestui davė švedų imigrantai, atkeliavę iš Švedijos provincijos Halsingland. Be to, vietos žargonu miestas vadinamas Stadi pagal švedišką žodį, kuris reiškia „miestas“. Kai kurios subkultūros, ypač sunkiojo metalo muzikos gerbėjai, pradėjo rašyti miesto pavadinimą Hell-sinki, taip paversdami miestą pragaro centru. Suomijos pietuose esančiuose pusiasaliuose ir salose 1550 m. Helsinkį įkūrė Švedijos karalius Gustavas I, norėdamas sudaryti konkurenciją Hanzos miestui Revalui (dabartiniam Talinui). Tačiau naujajam miestui sunkiai sekėsi – jį alino skurdas, karai ir ligos. Dar ilgam jis išliko mažas, menkai žinomas pakrantės miestas, kurį užgožė labiau klestintys Baltijos regiono prekybos centrai. Ir tik tada, kai 1809 m. Suomiją aneksavo Rusija, Helsinkis pradėjo keistis. Norėdamas sumažinti švedų įtaką, caras Aleksandras perkėlė sostinę iš Turku į Helsinkį. XIX a. miestas augo ir plėtojosi, o jo senamiestis buvo perstatytas klasicistiniu Sankt Peterburgo stiliumi. Todėl vaikštinėjant po Helsinkį sunku atsikratyti dvigubo įspūdžio: kad štai vaikštai po sumažintą Stokholmą su jo aukštais spalvotais pastatais, o štai persikeli į nykštukinę Sankt Peterburgo versiją. Tarp šių Stokholmo ir Peterburgo intarpų dar yra secesijos salelė – XX a. pradžioje specialiai suprojektuotų prabangių gyvenamųjų namų kvartalas. Klasicistinę miesto dalį – Senato aikštę, apsuptą Vyriausybės rūmų, Universitetą ir Katedrą – sukūrė architektas Carlas Ludvigas Engelis (1778–1840) ir taip „uždirbo“ Helsinkiui epitetą „baltasis Šiaurės miestas“. Beje, klasicistiniai Helsinkio pastatai dažnai naudoti kine filmuojant Sovietų Sąjungą, ypač Maskvą ir Leningradą, ir tai labai nepatiko gyventojams. Šie trys Helsinkio sluoksniai galėjo ir išnykti, nes jį smarkiai bombardavo sovietai Žiemos karo (1939–1940) ir vėlesnio jo tęsinio (1941–1944) metu (numetė 16 000 bombų), bet miestas buvo sėkmingai apsaugotas ir nebuvo taip sugriautas kaip kiti Europos miestai. Tad taip sunkiai pradėjęs, XX a. antroje pusėje Helsinkis pradėjo gyventi vis geriau. Jo regionas pagamina apie trečdalį Suomijos bendro vidaus produkto, tad Helsinkis yra viena turtingiausių sostinių Europoje. Be to, jis unikalus tuo, kad tokio dydžio mieste nėra tokios vietovės, kurią būtų galima pavadinti „lūšnynu“ arba vargšų rajonu, nors socialinė nelygybė ir čia didėja. Miestas palyginti netankiai gyvenamas – jo pakraščius sudaro pokariniai priemiesčiai, kuriuos vieną nuo kito skiria miško plotai, o siauras, dešimt kilometrų į šiaurę nusitęsiantis Centrinis parkas yra mėgstama gyventojų poilsio vieta. Suirus Sovietų Sąjungai ir prasidėjus pokyčiams Rytų Europoje, geopolitinis Suomijos statusas pradėjo keistis. 1995 m. Suomija įstojo į ES, bet tuo pat metu išgyveno pačią blogiausią taikos metų ekonomikos krizę – labai padaugėjo bedarbių (net 18 proc. 1995 m.), tad Helsinkis pradėjo ieškoti „vilties strategijų“. 1994 m. savivaldybės užsakyta ataskaita paskelbė, kad miestas turi „įvaizdžio problemą“ (nežinomas provincijos miestas), bet didelį kultūrinį potencialą ir galėtų pasimokyti iš Glazgo pavyzdžio. Tad buvo nutarta investuoti į kultūrą, t.y. metus pabūti Europos kultūros sostine. Kultūrai priskirtas naujas „nekultūrinis“ vaidmuo – sukonstruoti naują miesto įvaizdį, pagerinti turizmą. Ir padėti suomiams tapti Europos dalimi – tai jiems, regis, ir pavyko. Metams tapęs Europos kultūros sostine, Helsinkis turėjo progą pasirodyti pasaulio scenoje išsikėlęs tikslą „pagerinti Helsinkio regione gyvenančių žmonių gyvenimo kokybę ir Europai bei pasauliui pasiųsti pranešimą apie suomių kultūrą ir sumanumą“. Šalies gyventojų apklausa parodė, kad daugelis sutiko su tokiu tikslu – 81 proc. manė, kad reikia pasiekti, jog Helsinkis taptų labiau žinomas pasauliui, o 75 proc. manė, kad dar labai svarbu pagerinti kasdienio gyvenimo mieste kokybę. Nuo pat pradžių kultūros sostinės projektas suvoktas ne kaip vienetinis įvykis, bet kaip ilgas procesas plėtojant miesto kultūrą. Sekdamas Glazgo, Kopenhagos ir Stokholmo pavyzdžiu, Helsinkis išplėtė kultūros apibrėžimą. Nusprendę, kad infrastruktūra nėra prioritetas (jiems bepigu taip nuspręsti, kai Kiasma jau pastatyta), tarybos nariai, remdamiesi šiais tikslais, iš 3000 pasiūlymų atrinko 530 renginių ir projektų: nuo vaikų teatro („Triušiukas didžiakojis verčiasi kūliais“) iki čigonų muzikos, nuo rimtų programų (smuikininkas Pinchas Zukermanas griežė Finlandia Hall) iki humoro (švediškos-suomiškos komedijos šou), nuo to, ko visi tikėjosi (suomių menininko Magnuso Enckello paroda), iki to, kas neįprasta („Kelias“ – marga Kaarinos Kaikkonen šimtų padėvėtų švarkų, nusilenkusių Helsinkio katedrai, kolekcija, kuriai miestiečiai dovanojo savo senus švarkus). Temos ir potemėsHelsinkio programos turinį apibendrino keturi pagrindiniai tikslai: „Investicijos“ (kultūra suvokiama kaip investicija į ateitį, todėl pirmenybė teikiama projektams, turintiems ilgalaikį poveikį ir reikšmę), „Novatoriškumas“ (tikslas – surasti projektus, kurie praturtintų ir atgaivintų kultūrą), „Internacionalizmas“ (supažindinti europiečius su suomių kultūra, o suomius – su daugiakultūre Europa) ir „Gyventojai“ (kultūros metai – tai renginys visiems gyventojams, kurie turi dalyvauti ir dalytis atsakomybe). O ant šių tikslų pamato „pastatytos“ keturios temos: „Vaikų miestas“, „Meno miestas“, „Tarptautinis miestas“ ir „Miestas visiems“. Ir dar kadangi visos tų metų kultūros sostinės turėjo bendradarbiavimo temas, Helsinkis buvo „Žinios, technologijos ir ateitis“ – taigi ir vėl išryškėjo futuristiniai suomių polinkiai. Kitaip nei daugelyje miestų, programa aiškiai atitiko metų tikslus, pabrėžiant miestietiškus renginius viešojoje erdvėje, renginius bendrai visuomenei ir vaikams. Kiek teko matyti ir girdėti, suomiai visada stengiasi išryškinti ir pabrėžti „suomiškumą“ ir nacionalines vertybes. Taip ir kultūros sostinės metais kai kurios programos akcentavo suomių kultūrinę tapatybę. Pavyzdžiui, sauną, būtiną tautinio įvaizdžio atributą, turi trečdalis suomių. Vis dėlto 2000-aisiais buvo galima patirti šį malonumą ypatingoje aplinkoje – Kotiharju saunoje, vienintelėje išlikusioje malkomis kūrenamoje pirtyje Helsinkyje (jos restauracija buvo vienintelis infrastruktūros projektas). Be to, visuomenei atidaryta keletas kitų privačių saunų, kurios tapdavo „mėnesio sauna“. Kitas grynai suomiškas kraštutinumas – kultūros metais pirmą kartą vykusios plaukimo užšalusiame vandenyje pasaulio varžybos sutraukė 20 000 žiūrovų. Nors Helsinkio istorija ir trumpa, jai priminti skirta nemažai renginių. Visus metus naujajame Kultūrų muziejuje vyko paroda „Mannerheimas Centrinėje Azijoje“, kur eksponuoti C.G. Mannerheimo (jis vėliau tapo Suomijos prezidentu) lobiai, surinkti keliaujant šilko keliu 1906–1908 metais. Bet Mannerheimas tik apsimetė tyrinėtoju ir mokslininku – jis iš tikrųjų užsiėmė karine žvalgyba. Kad suomiai išmano aukštas technologijas, buvo akivaizdu parodoje „Komunikacijos“ Suomių mokslo centre, kur lankytojai galėjo tapti „teroristais“ mėgindami užblokuoti interneto darbą. Paroda „Jūroje žuvę laivai“ pasakojo apie jūroje paskendusius laivus ir juose plaukusių žmonių likimus. Projekto „Kasandra 2000“ metu žymūs suomių kilmės menininkai kartu su talentingomis imigrantų menininkėmis analizavo daugiakultūrinę tikrovę iš moters perspektyvos. Tuo tarpu Olimpiniame stadione įvyko naujos Tuomaso Kantelineno „sportinės“ operos apie 3-ojo dešimtmečio treko žvaigždę Paavo Nurmi, kuris išgarsėjo kaip „tikrasis skraidantis suomis“, premjera. Tarp sostiniųHelsinkis yra kitoks ir skiriasi net iš visų Šiaurės miestų. Ši vėjuota ir šalta Baltijos regiono sostinė šventė savo 450-ąsias metines surengdama du paradus – vienas iš jų priminė sudėtingą Helsinkio istoriją, o kitas pristatė šiuolaikinį miestą. Istorija prisiminta dar keliuose projektuose, pavyzdžiui, nuolatiniame „Rendez-vous“ (pranc. – pasimatymas) – kostiuminėje dramoje, kurios metu reikšmingos praeities figūros pasirodo įvairiuose renginiuose. Taip pat vyko penkiolikos minučių kelionė „Nuostabia laiko mašina“ po Helsinkio istoriją, pasitelkiant senas fotografijas ir muziką. Kultūros metais nestigo ir tradicinių renginių, tarp jų buvo kasmetinis 17 dienų trunkantis Helsinkio festivalis, kai visame mieste vaidinti specialūs spektakliai, ir tradicinis Baltijos silkių turgus: tais metais geriausi virėjai varžėsi tarpusavyje gamindami patiekalus iš šio sūraus gardumyno. Helsinkis sumaniai atšventė ir tą faktą, kad kultūros sostinėmis tapo devyni miestai. Jau sutinkant 2000-uosius, miestas pasveikino savo aštuonis partnerius specialiu saliutu „Kristalas“ (1999 m. rugsėjį Helsinkis kiekvienam miestui išsiuntė po didžiulį stiklinį vamzdį, o gruodžio 31 d. jie jau visi buvo sugrąžinti ir instaliuoti šviesos ir garso tunelyje Senato aikštėje). Projekto „Transplantas/širdis“ metu koks nors suomių skulptorius buvo suporuotas su skulptoriumi iš kitos kultūros sostinės, o taip sukurti kūriniai eksponuoti Helsinkyje. Projekto „Cafe9.net“ metu įvairiuose miestuose realaus laiko garso ir vaizdo ryšiu sujungtos kavinės. O Helsinkio universitetas surengė Helsinkio forumą, kurio metu Europos mąstytojai susirinko apsvarstyti dvasinę ir kultūrinę Europos būklę. Helsinkis taip pat buvo pirmasis ir galbūt vienintelis miestas, intensyviai įtraukęs į savo programą ir Baltijos šalis (man pačiai teko dalyvauti muziejininkų konferencijoje, kur svarstytas fotografijų skaitmeninimo klausimas). Organizaciniai reikalaiVisa tai suorganizavo specialus fondas – nedidelis būrys žmonių: pačiu įtempčiausiu laiku dirbo 41 darbuotojas, iš kurių 70 proc. – moterys, vidutiniškai 33 m. amžiaus. Fondas sukūrė naują organizacinį modelį. Beveik visų projektų realizacija buvo decentralizuota ir vyko už fondo ribų – šis tik pasirašinėjo bendradarbiavimo sutartis su prodiuseriais, kai projektai jau buvo priimti. Fondo darbuotojai neprivalėjo generuoti idėjų, bet turėjo palengvinti iš išorės ateinančių idėjų įgyvendinimą. Bendradarbiavimo sutartyje numatytas projekto planas, rinkodaros planas ir biudžetas, taip pat čia apibrėžta šalių atsakomybė, įsipareigojimai ir teisės. Fondas mokėjo pinigus tik tada, kai projekto įgyvendinimo eigoje būdavo pateikiamos projekto progresą apibūdinančios ataskaitos. Šis modelis skatino megzti naujus kontaktus ir bendradarbiauti. Galbūt dėl šios priežasties ir įvyko labai retas dalykas, kad rengiant kultūros programą miestas nepatyrė jokių organizacinių problemų. Fondo direktoriai mano, kad būtent ši sistema garantavo profesionalią ir sėkmingą programą. Fondas dirbo sklandžiai ir Taryba nesikišo į kasdienius fondo reikalus, o kai kuriuos projektus inicijavo įvairios Suomijos ministerijos. Tačiau ši sklandi organizacija negalėjo garantuoti, kad kultūros metų poveikis išliks ir vėliau. Įvyko netgi priešingai – daugelis iš pažiūros nesunkiai išlaikomų projektų pasibaigus metams sužlugo. Manoma, kad dėl to kalti finansai, kurių, kaip ir visiems kitiems, neužteko. Tad kiti metai buvo gana slegiantys – 2001-ieji apibūdinami kaip „pagirių“ metai. Tačiau vis dėlto 2000-ieji pasirodė tikra laboratorija, kur pavyko nevaržomam išbandyti naujus veikimo būdus, eksperimentuoti, realizuoti projektus, kurių niekur kitur nepriimtų – bet ilgalaikio tokios veiklos pobūdžio neįmanoma apskaičiuoti. Parengė Agnė Narušytė |