Vais­tai nuo kvai­lu­mo

Bri­git­te Bar­dot

Pa­si­il­gau Bri­git­te Bar­dot, nors su­pran­tu, kad pran­cū­zų sek­so sim­bo­lis, apie ku­rį ra­šė ir Si­mo­ne de Be­au­voir, ir Fran­çoi­se Sa­gan, da­bar vi­siš­kai sve­ti­mas nau­jų gra­žuo­lių ger­bė­jams. Kaž­ka­da BB aud­ri­no pub­li­ką sa­vo ne­sle­pia­mu ero­tiz­mu, lais­ve, spon­ta­niš­ku­mu. Ji at­ve­dė į ki­ną nau­jos kar­tos mer­gi­ną, nu­trau­ku­sią vi­sus ry­šius su anks­tes­nių kar­tų prie­ta­rais ir pateikusią nau­ją mo­ra­lę, ku­ri iš pra­džių bu­vo pa­lai­ky­ta amo­ra­lu­mu. Net Vil­niaus gat­vės bu­vo pil­nos BB šu­kuo­se­nas ir pūs­tus si­jo­nė­lius mėg­džio­jan­čių mer­gi­nų, per­si­juo­su­sių pla­čiais dir­žais. Da­bar kaž­ko­kie atri­bu­tai su­grįž­ta, bet kur tas sal­dus per­nykš­tis snie­gas? Jo ne­be­su­grą­žin­si. Kaip ne­su­grą­žin­si anos nai­vios, sal­džios, pa­pras­tos BB. Yra ki­ta – ak­ty­vi gy­vū­nų glo­bė­ja. Ki­taip nei dau­gu­ma jos am­žiaus ko­le­gių, kad ir sa­vo nuo­sta­baus pe­ru­ko nie­kad ne­iš­si­ža­dan­ti sek­su­a­lio­ji Sop­hia Lo­ren, 1974-ai­siais pa­si­trau­ku­si iš ki­no BB nu­si­spjo­vė į sa­vo iš­vaiz­dą ir ne­da­rė jo­kių plas­ti­nių ope­ra­ci­jų. Ji yra na­tū­ra­li, to­dėl vi­sai leng­va pa­ti­kė­ti, kad jos ero­tiz­mas ir maiš­tas ka­dai­se taip pat bu­vo vi­siš­kai na­tū­ra­lūs. Ta­čiau bū­tent jos na­tū­ra­lu­mas ir yra di­džiau­sias anach­ro­niz­mas. To­kia jau vi­sų maiš­tau­to­jų da­lia. Maiš­tas sens­ta grei­čiau­siai. Pri­si­tai­ky­mas ne­pa­sens nie­kad.

LTV2 šį sek­ma­die­nį (13 d. 18.05) ro­do 1964 m. Edu­ar­do Mo­li­na­ro su­kur­tą ko­me­di­ją „Ža­vio­ji kvai­le­lė“. Šis fil­mas re­tai pa­ten­ka į svar­biau­sių BB vaid­me­nų są­ra­šus. Jis bu­vo tar­si ato­kvė­pis po sa­vi­žu­dy­be be­veik pa­si­bai­gu­sios as­me­ni­nės ak­to­rės dra­mos ir tą dra­mą es­ka­la­vu­sio Lou­is Mal­le’io fil­mo „As­me­ni­nis gy­ve­ni­mas“, ku­ria­me BB vai­di­no sa­ve. „Ža­vio­ji kvai­le­lė“ – šni­pų ko­me­di­ja. BB vai­di­na jau­ną ža­vią kos­me­to­lo­gę. Ji rū­pi­na­si bri­tų di­plo­ma­to žmo­na, o šis pa­si­nau­do­ja ir žmo­na, ir BB gra­žuo­le, no­rė­da­mas at­skleis­ti slap­tą ru­sų šni­pų ope­ra­ci­ją. Ki­ta šio fil­mo žvaigž­dė yra Ant­ho­ny Per­kin­sas. Ta­da, iš­kart po Hit­chcoc­ko „Psi­cho­pa­to“, jis bu­vo pa­čio­je šlo­vės vir­šū­nė­je. Spau­da lau­kė, ka­da tarp žvaigž­džių už­si­megs ro­ma­nas, bet jie tik pa­si­bu­čia­vo su­si­pa­žin­da­mi oro uos­te.

Jei ma­no­te, kad tik ki­ne šni­pų ko­me­di­jos bū­na kvai­los, pa­si­žiū­rė­ki­te Sei­mo vai­di­na­mą ko­me­di­ją. Kai ku­rie jos per­so­na­žai siū­lo Pre­zi­den­tui at­im­ti ap­do­va­no­ji­mą iš vie­no bu­vu­sio ru­sų žval­gy­bi­nin­ko, ta­pu­sio mi­nist­ru. Siu­že­tas kaip nu­lie­tas tik­tų na­cio­na­li­nei šni­pų ko­me­di­jai, tik, de­ja, lie­tu­vių ki­ne­ma­tog­ra­fi­nin­kai vi­sai ne­tu­ri hu­mo­ro jaus­mo. „AXX“ ban­dy­mai įdieg­ti hu­mo­rą į lie­tu­vių ki­ną bai­gė­si ap­gai­lė­ti­nu fias­ko. Ir jo­kie psi­cho­a­na­li­ti­kai čia ne­pa­dės nei ki­ne­ma­tog­ra­fi­nin­kams, nei tau­tai, nei Sei­mui. Ma­tyt, rei­kė­tų pa­keis­ti ge­ne­ti­nį ko­dą ar­ba su­kur­ti nau­jus vais­tus. Pa­na­šius į to­kius, ku­riais pa­si­nau­do­ja Pen­ny Mars­hall fil­mo „Pa­bu­di­mai“ (TV3, 12 d. 22.50) he­ro­jus gy­dy­to­jas So­je­ris (Ro­bin Wil­liams). Pa­grįs­tas tik­rais fak­tais fil­mas pa­sa­ko­ja, kaip 1969 m. į Bronk­so psi­chiat­ri­nę li­go­ni­nę pa­te­kęs gy­dy­to­jas ima gy­dy­ti ka­ta­to­ni­jos iš­tik­tus pa­cien­tus nau­jais vais­tais. Vais­tų re­zul­ta­tai – stul­bi­na­mi. At­si­gau­na net nuo vai­kys­tės su nie­kuo ne­ben­dra­vęs Ro­ber­to De Ni­ro per­so­na­žas. Apie tai, kaip tą per­so­na­žo pa­bu­di­mą su­vai­di­no De Ni­ro, ma­nau, nė­ra rei­ka­lo kal­bė­ti. Te­gy­vuo­ja Kon­stan­ti­nas Sta­nis­lav­skis ir Mi­chai­las Če­cho­vas!

Ame­ri­kie­čiai yra aist­rin­gi psi­cho­a­na­li­zės ger­bė­jai. Di­džiau­sią vaid­me­nį ją die­giant į ma­si­nę sa­vi­mo­nę ir kul­tū­rą at­li­ko ki­nas. Ini­cia­ty­va, kaip ži­no­me, vi­sa­da yra baus­ti­na, to­dėl da­bar ame­ri­kie­čių ki­no ir te­le­vi­zi­jos ek­ra­nus ma­siš­kai už­plū­dę psi­cho­a­na­li­ti­kai ker­ši­ja ki­no kū­rė­jams. Re­gis, jų kerš­tas jau pa­sie­kė ir mū­sų ša­lį. Bet lie­tu­viai ne­pa­si­duo­da pro­vo­ka­ci­joms: „Nuo­dė­mės už­kal­bė­ji­mo“ psi­cho­a­na­li­ti­kė vis dėl­to nu­si­žu­dė pa­ti.

Niū­rios Hen­ry Bro­mel­lo ko­me­di­jos „Pa­ni­ka“ (LNK, 17 d. 22.40) he­ro­jus – vi­du­ti­nio am­žiaus kri­zę iš­gy­ve­nan­tis vy­riš­kis Alek­sas (Wil­liam H. Ma­cy) su­ran­da mei­lę ten, kur to ma­žiau­siai ti­kė­jo­si – sa­vo psi­cho­a­na­li­ti­ko lau­kia­ma­ja­me. Alek­są ka­muo­ja daug pro­ble­mų – yran­ti san­tuo­ka, val­din­gas tė­vas, pro­fe­si­niai klau­si­mai, mat Alek­sas yra sam­do­mas žu­di­kas. Vie­ną die­ną jis gau­na už­sa­ky­mą nu­žu­dy­ti sa­vo psi­cho­a­na­li­ti­ką...

1993 m. su­kur­to Je­re­miah S. Che­chi­ko fil­mo „Be­nis ir Džiu­nė“ (BTV, 12 d. 13.55) žvaigž­dė yra Joh­nny Dep­pas. Jo vai­di­na mą­keis­tuo­lį Se­mą pa­si­kvie­čia į na­mus Be­nis (Ai­dan Quinn). Be­nis tu­ri psi­chiš­kai ne­įga­lią se­se­rį, bet Se­mas jai pa­dės ge­riau už psi­cho­a­na­li­ti­ką: jis pui­kiai imi­tuo­ja di­džiuo­sius ko­mi­kus Char­lie Chap­li­ną ir Bus­te­rį Ke­a­to­ną.

Ža­vių ir jau­di­nan­čių is­to­ri­jų mė­gė­jams ga­liu re­ko­men­duo­ti pran­cū­zo Chris­top­he’o Ba­ra­tier „Cho­ris­tus“ (BTV, 13 d. 00.10). Tai pa­sa­ko­ji­mas apie po­ka­rio me­tais į vai­kų pa­tai­sos na­mus pa­te­ku­sį cho­ri­nio dai­na­vi­mo en­tu­zias­tą, ku­ris sa­vo glo­bo­ti­nius už­kre­čia mu­zi­ka. Mu­zi­kos aist­ra – vie­na di­džiau­sių. Fil­mas ir apie tai.

Iš anks­čiau per te­le­vi­zi­ją ne­ro­dy­tų fil­mų ne­pra­žiop­so­ki­te ru­sų re­ži­sie­riaus Alek­san­dro Ro­gož­ki­no „Si­bi­ro tran­zi­to“ (TV3, 13 d. 21.30). Fil­mo veiks­mas nu­ke­lia į Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tus, to­li­mą Si­bi­ro už­kam­pį. Čia nu­si­lei­džia ame­ri­kie­čių ru­sams pa­do­va­no­ti lėk­tu­vai. Juos at­skrai­di­no pa­tys ame­ri­kie­čiai. Per vi­są Si­bi­rą jie jau ru­sų bus ga­be­na­mi į fron­tą. Bet re­ži­sie­rių do­mi­na tik tai, kas vyks­ta ma­ža­me pa­sie­nio gar­ni­zo­ne – ke­lių ci­vi­li­za­ci­jų, men­ta­li­te­tų, po­žiū­rių į gy­ve­ni­mą su­si­dū­ri­mas. Kad Ro­gož­ki­nas tai mo­ka pa­ro­dy­ti, jis įro­dė sa­vo anks­tes­nia­me fil­me „Ge­gu­tė“.

Pa­ste­bė­jau, kad te­le­vi­zi­jos vis daž­niau ro­do fil­mus, ku­rie bu­vo tik­ri 10-ojo de­šimt­me­čio pi­ra­ti­nės vi­de­o­e­ros hi­tai. Pa­mir­šu­siems pri­min­siu, kad ki­no te­at­ruo­se ta­da kles­tė­jo ko­mer­ci­ja (tik­ra to žo­džio pras­me), o nau­jau­sius fil­mus ga­lė­jai pa­si­žiū­rė­ti tik vi­de­o­for­ma­tu. Vie­nas to­kių bu­vo vi­de­ok­li­pų re­ži­sie­riaus Do­mi­ni­co Se­nos ki­no de­biu­tas „Ka­li­for­ni­ja“ (BTV, 13 d. 22 val.). Du fil­mo per­so­na­žai – fo­to­gra­fė Ke­rė (Mi­chel­le For­bes) ir ra­šy­to­jas Bra­ja­nas (Da­vid Du­chov­ny) iš­si­ren­gia ma­ši­na į ki­tą Ame­ri­kos pa­kraš­tį. Bra­ja­nas no­ri ke­liau­ti se­ri­ji­nių žu­di­kų ke­liais ir pa­ra­šy­ti apie tai kny­gą. Ke­rė fo­to­gra­fuos su žu­di­kais su­si­ju­sias vie­tas. Pa­ke­liui jie su­tin­ka pa­ve­žė­ti keis­tą po­rą – Grei­są (Brad Pitt) ir Ade­lę (Ju­liet­te Le­wis). Ke­liau­to­jai net ne­įta­ria, kaip ar­ti se­ri­ji­nių žu­di­kų jie at­si­dū­rė...

Šis fil­mas ne­tie­sio­giai pri­mins, kad ar­tė­ja va­sa­ra. Pats lai­kas pra­dė­ti reng­ti ke­lio­nių marš­ru­tus ir tvar­ka­raš­čius. Aš sa­vo jau be­veik bai­giau. Da­bar ieš­kau pa­ke­lei­vių.

Jū­sų – Jo­nas Ūbis