Dailė Neprilygstamas stiklo tapytojasApie dailininką Albiną ElskųOna Mažeikienė „Dievas (…) nusprendęs, kad gyvenime manoji misija bus kurti vitražus ir mozaikas religinėmis temomis“ Albinas Elskus
Eidamas aštuoniasdešimt pirmuosius metus Meine (JAV) mirė žinomas lietuvių dailininkas, tapytojas ant stiklo Albinas Elskus (1926 08 21 – 2007 02 08). Apie dailininką nemažai rašyta užsienio lietuvių („Aiduose“ ir kt.) bei Amerikos profesionalioje spaudoje. Vienas autorių Robertas Kehlmannas rašė: „Jo tapyba ant stiklo priklauso unikaliai šiuolaikinio stiklo meno kategorijai. Nepaprastas laisvumas, su kuriuo A. Elskus naudojo stiklo dažus, rodo, kad šiandien jam nėra lygių Jungtinėse Valstijose.“ („American Craft“, 1985–1986 m., perspausdinta „Kultūros baruose“, 1995, Nr. 2, p. 25–27) Pasaulyje įvertintas Elskus sovietmečiu Lietuvoje beveik nebuvo žinomas. Po Nepriklausomybės atgavimo, artėjant dailininko 70-mečiui, „Kultūros barai“ (1995, Nr. 2) išspausdino keletą straipsnių (jo ir apie jį) bei vitražų iliustracijų. Plačiau pirmą kartą dailininko kūryba nagrinėta Beatričės Kleizaitės-Vasaris parengtame albume „Lietuvių dailininkų darbai Šiaurės Amerikos šventovėse“ (Kauno arkivyskupijos muziejus. Vilnius, 2004). Apie dailininką yra sukurtas kino režisieriaus Gyčio Lukšo filmas „Dieviškoji šviesa“. Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje (2007 04 23) vyko Albino Elskaus atminimo vakaras, surengta jo kūrybos parodėlė. Vakare dalyvavo albumo autorė B. Kleizaitė-Vasaris, kino režisierius G. Lukšas ir menotyrininkė dr. Nijolė Tumėnienė. Į Elskaus kūrybos vakarą susirinko pilna salė dailininkų, menotyrininkų, meno mėgėjų. Vakarą pradėjusi N. Tumėnienė pabrėžė didžiulį B. Kleizaitės-Vasaris darbą nagrinėjant A. Elskaus kūrybą: surinko darbus, važinėjo po bažnyčias, koplyčias-mauzoliejus, fotografavo vitražus ir apie tai (ir ne tik) parašė knygą. Beatričė Vasaris sakė, jog dailininkas mylėjo meną, mylėjo Dievą ir tai susijungė jo sukurtų vitražų grožyje. Menotyrininkė atkreipė dėmesį į kvietimo viršelyje esantį dailininko piešinį „Skrajojantis angelas“: skrendantis virš Atlanto angelas kairiąja ranka rodo į Elskaus namelį, o dešinėje laiko žibintą ir šviečia kelią į Anapus. Tai paskutinis (2006 m.) simboliškas dailininko piešinys. Po vyro mirties jo žmona atsiuntė p. Beatričei dailininko rankraštį, kuriame parašyta: „Aš noriu, kad mano paveikslai būtų paprastas nepretenzingas džiaugsmas… (…) Aš noriu dalį gamtos džiaugsmo atnešti į savo paveikslus.“ Ir jam pavyko tai įkūnyti. Gytis Lukšas sakė, kad jam buvo didelė laimė pažinti dailininką Albiną Elskų, kuris pats skleidė šviesą. Be šviesos nėra vitražo, be šviesos nėra ir kino. Į Lietuvą atkeliavo filme užfiksuoti vitražai, nes langų neišimsi ir neparveši. (Taip pat buvo nufilmuoti ir V.K. Jonyno vitražai, bet filmu niekas nesusidomėjo, nors neseniai minėtas jo šimtmetis). Paskui žiūrėjome filmą. Jo pradžioje matėme uolėtą Atlanto pakrantę, o ant aukštos kalvos – nedidelį dailininko namelį (ten buvo ir jo studija), kuriame jis praleisdavo vasaras, o pastaruosius metus nuolat gyveno, ten ir mirė. Filme kalbėjo pats dailininkas. Buvo matyti, kad kalbėti jam sunku, nes paralyžiuota dešinioji pusė, be to, primiršęs lietuvių kalbą. A. Elskus prisiminė jaunystę, rodė fotografijas, atkreipė dėmesį į kabantį lietuvišką geležinį kryžių, kurį gavo dovanų Čikagoje, rodė savo piešinius ant stiklo ir sakė: „Man labai svarbu piešinys ir spalvos, daug dangaus ir šventieji…“. Jis džiaugėsi, kad kunigams patinka jo darbai. Dailininkas nepaprastai mylėjo jūrą. Jis džiaugsmingai sakė: „Čia geras oras, Atlantas, dangus, žmona man čia gera“. (Tarp kitko, A. Elskus buvo puikus jūreivis, jis su draugu 1970 m. dešimties metrų ilgio burlaiviu perplaukė Atlantą nuo Niujorko iki Airijos. Atvirame vandenyje kelionė truko 32 dienas. Teko patirti 36 valandas trukusią audrą, šešias paras sėdėti burlaivyje ir laukti vėjo, susitikti su didžiuliu banginiu – bet viskas baigėsi laimingai ir išsipildė didžiulė jo svajonė.) Skambant bažnytinei muzikai, filme rodomos įvairios bažnyčios, koplyčios-mauzoliejai, išpuošti A. Elskaus sukurtais vitražais, turinčiais išskirtinę bažnytinio meno vertę. Žiūrint filmą krito į akis, kad vienų šventovių vitražuose daug melsvos spalvos – užburianti dangaus mėlynė, kituose vyrauja oranžinė ir aukso spalva, trečiuose – geltona, ir visuose – nepaprasto grožio spalvų deriniai. Albinas Elskus gimė Kaune. Jo tėvas buvo Lietuvos kariuomenės kapitonas ir turėjo ūkį Luokėje, kur šeima praleisdavo vasaras. Albinas labai mylėjo gamtą ir nuo vaikystės mėgo piešti, liejo akvareles. Dar būdamas gimnazistas vakarais lankė Kauno taikomosios dailės institutą. Pamatęs Stasio Ušinskio mokinių vitražus, jaunuolis nusprendė ir pats tai daryti. Karo metais trūko visko: nebuvo galima gauti spalvoto stiklo, kitų medžiagų bei reikalingų įrankių, galima buvo piešti tik ant popieriaus. Pirmasis popierinis vitražas liko Kaune, – prisiminė A. Elskus. Grįžtant į Lietuvą sovietams, būsimas dailininkas pasitraukė į Vokietiją, sunkiai dirbo fabrike. Po karo Albinas įstojo į Darmstadto aukštąją technikos mokyklą studijuoti architektūros (tai jam vėliau labai pravertė dirbant su vitražais), o 1947–1949 m. mokėsi Freiburgo Taikomosios dailės mokykloje tapybos pas V. Vizgirdą bei A. Valešką, gavo tapytojo diplomą ir nepaliovė svajoti apie vitražų meną. Po karo ir Vokietijoje stigo medžiagų, galima buvo daryti tik vitražų piešinius ir netgi kilo sunkumų išvysti garsiuosius Vokietijos vitražus, nes vieni buvo išimti ir paslėpti, o kiti karo sunaikinti. 1949 m. A. Elskus išvyko į Čikagą, kur pabėgėliai privalėjo greitai įsidarbinti, taigi jis pradėjo dirbti ligoninėje darbininku. Netrukus pradėjo dirbti Karlo Hackerto vitražų studijoje, kurioje pakako spalvoto stiklo, buvo puiki biblioteka. Prasidėjo tikrosios vitražo studijos, tačiau vitražo unijos reikalavimai neleido ne unijos nariui savarankiškai piešti nei tapyti ant stiklo. Hackertas Albiną pristatė kaip praktikantą, jam buvo leista tapyti kitiems prižiūrint. Studijoje buvo daromi neogotikinio stiliaus bažnyčių vitražai. Jis sukūrė keletą kontrastingų spalvų vitražų, daugiausia darė brėžinius bažnyčių vitražams, interjerams ir kita, o troško tobulėti vitražo srityje ir pats kurti. Pažintiniu tikslu išvyko į Italiją, po to į Paryžių, kur lankė bažnyčias, žiūrėjo garsių vitražo meistrų darbus ir juos eskizavo. Keletą dienų stebėjo vien nuostabius Šartro katedros vitražus, matė, kaip išorėje esantys medžiai, debesys, šešėliai plaukia per vitražą ir jį keičia. Fotografija negali atskleisti tikro vitražo grožio. Jis keičiasi nuo besikeičiančios šviesos intensyvumo: vienoks rytą, kitoks vakare. Prancūzijoje pasikeitė A. Elskaus požiūris į stiklą kaip į išraiškos priemonę. Paryžiuje negalėdamas gauti darbo, A. Elskus dar išklausė litografijos kursą Dailės mokykloje (Ecole des Beaux-Arts). Ten Albinas sutiko savo būsimą žmoną Ann ir jiedu susituokė. A. Elskus su žmona 1953 m. sugrįžo į Jungtines Valstijas. Gyveno Niujorko centre, Manhetene, o pasistatę namelį antroje įlankos pusėje, Meine, ten praleisdavo vasaras. Niujorke dailininkas susirado darbą George’o Durhamo ir sūnų vitražo studijoje. Ten susipažino su garsiu vitražų meistru Johnu Gordonu Guthrie ir ketverius metus pas jį studijavo: išmoko spalvų harmonizavimo, nepaprasto tikslumo ir kad švino linija turi būti paprasta. A. Elskus džiaugėsi, kad didžiausias jo mokytojas neslepia meno paslapčių, yra kilniaširdis ir atviras. Po ketverių metų privalomos praktikos A. Elskus tapo Amerikos piliečiu ir buvo priimtas į vitražo uniją. Tuomet tapo nepriklausomu ir galėjo kurti savarankiškai. Mirus vitražo studijos savininkui W. Durhamui, A. Elskus (1964–1980) tapo šios studijos dalininku. A. Elskus domėjosi XII–XIII a. vitražais, žavėjosi XVI–XVII a. stiklo tapyba bei XVI a. šveicarų pano, bet suvokė, kad atėjo kiti laikai ir negalima dirbti taip, kaip prieš kelis šimtmečius. Jis ėmė kurti vitražus šiuolaikiniu stiliumi, nesilaikydamas neogotikinių spalvų bei formų varžymų. Mokytojo padedamas A. Elskus suprato šviesių spalvų stiklo dažų reikšmę, išmoko jungti į visumą švino liniją, žvelgti į visą lango erdvę kreipdamas dėmesį į spalvas ir dizainą. Spalvos labai svarbu ne vienai figūrai, o ir fonui, visai kompozicijai. A. Elskus sukūrė vitražų bei mozaikų daugiau negu šimtui bažnyčių. A. Elskus puikiai išmanė katalikybės istoriją ir tai padėjo kuriant Evangelijų scenas. Dailininkas sukūrė vitražus įvairiais Šventojo Rašto motyvais: „Jėzaus gimimas“, „Bėgimas į Egiptą“, „Keturi evangelistai“ (Morkus, Matas, Lukas, Jonas) Šventosios šeimos bažnyčiai (Liuistonas, Meino valst., 1959); „Šventoji šeima“, Šventosios šeimos bažnyčiai (Bronksas, Niujorkas, 1960); „Nukryžiavimas ant Golgotos kalno“ Šv. Jono evangelisto bažnyčiai (Mohapek Leikas, Niujorko valst., 1971). Pastaroji bažnyčia labai moderni, langai nesimetriški, kampuoti ir abstraktūs, dekoratyvinis sprendimas būtų lengvesnis, tačiau dailininkas pasirinko vaizduoti krikščionybės įvykius, Šv. Rašto scenas ir nutapė didžiulį vitražą nuo grindų iki lubų, o kitoje bažnyčios pusėje – „Arkangelą Mykolą“, nugalintį šėtoną. Didžiulei bažnyčiai vitražai suteikė jaukumo. A. Elskus sukūrė vitražus lietuviškais motyvais Lietuvių kankinių bažnyčiai Kanadoje (1979), „Dievo Motinos apsireiškimas“, „Jėzus ir vaikai“ Šv. Lurdo Dievo Motinos bažnyčiai (Ratonas, 1986). Daugybės kūrinių, kuriais A. Elskus išpuošė bažnyčias, straipsnyje neišvardinsi. Svarbu paminėti bene didžiausią monumentalų užsakymą A. Elskui – suprojektuoti visus meno darbus Dangaus vartų koplyčiai-mauzoliejui Yst Hanovere (Niujorko valst.). Tai buvo didžiulis darbas, pareikalavęs aštuonerių intensyvų kūrybos metų. Dailininkas gavo progą pagražinti ne tik koplyčią-mauzoliejų, bet visapusiškai atsiskleisti ir, pasak B. Kleizaitės-Vasaris, sukurti „tikrą meno galeriją, kurią galima pavadinti Elskaus galerija“. Būtent kuriant šią koplyčią-mauzoliejų (1993 m.) A. Elskų ištiko didžiulė nelaimė – išsiliejo kraujas į smegenis, paralyžiavo dešiniąją pusę, tačiau jis nepalūžo, toliau tęsė pradėtą didžiulį darbą Dangaus vartų koplyčiai-mauzoliejui – tapė kairiąja ranka. „Tai tikra dvasinė pergalė prieš fizinę kliūtį. (…) Užuot keikęs tamsą, pasak Eleonoros Roosvelt, Albinas Elskus tamsiausią savo gyvenimo valandą uždegė naują žvakę“, – rašė dailininkas Pranas Lapė. Laimei, dauguma piešinių jau buvo sukurti anksčiau. Dailininkas liko ištikimas vitražo tradicijai ir kūrė juos neprastai kruopščiai. Koplyčioje yra devyni dideli vitražai, o juose – pagal Šventą Raštą piešti vaizdai: Šventųjų figūros: „Šv. Timofiejus“, „Šv. Titas“ (1987–1988), „Marija Taikos Karalienė“, „Dangaus Karalienė mūsų Valdovė“, „Mergelės Marijos vainikavimas“, „Vizitacija. Kristus aplanko savo Motiną“, „Apreiškimas“, „Mergelės Marijos ėmimas į dangų“ (1991–1997). Mauzoliejuje yra 52 mozaikos. Vienos jų „Lukas piešia Mergelės Marijos su Kūdikėliu paveikslą“, „Prisikėlęs Kristus“ buvo pastatytos 2001 metais. Įspūdinga Loreto litanija Mergelei Marijai, kurios žodžiai „Melskis už mus“ užrašyti (tarp kitų kalbų) ir lietuviškai. Dailininkas parengė natūralaus dydžio mozaikų piešinius, o jas padarė Italijoje. Visas koplyčios-mauzoliejaus ansamblis yra „šviesus, lengvas ir gracingas“, – rašo albumo autorė B. Kleizaitė-Vasaris. Vainiku išsidėstęs muzikuojančių, skriejančių angelų choras apjuosia pagrindinį Dangaus vartų koplyčios altoriaus vitražą. A. Elskus sukūrė nemažai abstrakčių darbų, seriją nearchitektūrinių pano. Kuriant pano dailininko nevaržė architektūra. A. Elskus teigė, kad jo tikslas – „sugauti grožį, tokį, kokį aš matau originalia forma“, – rašo Beatričė Vasaris. A. Elskaus pano – „tai tapybos ir stiklo meistriškumo pamokos”, – teigė Robertas Kehlmannas. Dailininkas A. Elskus buvo puikus pedagogas. Aštuonerius metus (1982 –1990) jis dėstė piešimą ir vitražą Parsonso dizaino mokykloje (Parson’s School of Design) Niujorke ir dešimt metų (1973–1984) – piešimą ir tapybą Fordhamo universitete (Bronkse, Niujorke). Apie vitražų meną skaitė paskaitas ne tik JAV, Kanadoje, bet ir Japonijoje, kartu demonstravo savo techniką. Toks menininko atvirumas klausytojus labai žavėjo, o jis nuoširdžiai džiaugėsi galįs pasidalyti savo patirtimi. Albiną Elskų išgarsino jo parašytas veikalas „Tapybos ant stiklo menas“ („The Art of Painting on Glass“, 1980), susilaukęs didžiulio dėmesio ir įvertinimo visame pasaulyje. Tai puikus, praktika paremtas, autoriaus iliustruotas vadovėlis apie vitražo techniką, tapybą, spalvas, įrankius (jo išleistos kelios laidos). Dailininkas surengė penketą asmeninių ir dalyvavo keliasdešimtyje bendrų parodų. Jo darbų turi įsigiję Niujorko meno muziejai, kolekcininkai bei privatūs asmenys. Iškilus vitražų menininkas žinomas ne tik Amerikoje, bet pripažintas ir tarptautiniu mastu. Lietuvos sūnus dailininkas Albinas Elskus garsino Tėvynę pasaulyje tada, kai ji buvo pavergta: iš jos atimta Laisvė ir užgintas tikėjimas Dievu. |