Pirmasis

Ke­tu­ri žvilgs­niai į ke­tu­ris kon­cer­tus

„Jau­na mu­zi­ka 2007“

iliustracija
Styginių kvartetas „Chordos“
D. Stabinsko nuotr.

Ke­li fes­ti­va­li­niai lie­tu­vių el. mu­zi­kos niu­an­sai

Fa­go­tų kvar­te­tas, gy­vo­ji gam­ta, žmo­gaus bal­sas, fa­go­to ir te­le­fo­no dia­lo­gas, aso­cia­ty­vūs gar­sai bei elek­tro­ni­ka – vi­sa tai ir dar dau­giau sly­pė­jo fes­ti­va­lio „Jau­na mu­zi­ka“ pir­mo­jo šeš­ta­die­nio va­ka­rą (ba­lan­džio 21 d.) skam­bė­ju­sio­se lie­tu­vių el. mu­zi­kos prem­je­ro­se. Tie­sa, vie­ni šių kū­ri­nių jau yra skam­bėjo kon­cer­tų sa­lė­se (Ry­čio Ma­žu­lio „Mu­si­ca fal­sa“, Ma­riaus Ba­ra­naus­ko „Vi­di­nis bal­sas“, Li­no Pau­laus­kio „Die ein­zi­ge Chan­ce, mich zu er­rei­chen“), ta­čiau at­lie­ka­mus Šiuo­lai­ki­nio me­no cen­tre juos pir­mą­kart iš­gir­do Lie­tu­vos sos­ti­nės pub­li­ka.

Kon­cer­to pra­džio­je – klau­sy­to­jams jau pa­žįs­ta­mas R. Ma­žu­lio kū­ri­nys „Mu­si­ca fal­sa“ ke­tu­riems fa­go­tams ir elek­tro­ni­kai. Kaip tei­gė pats kom­po­zi­to­rius, vi­du­ram­žių mu­zi­kos te­ori­jo­je ter­mi­nas mu­si­ca fal­sa reiš­kė nu­kry­pi­mą nuo įpras­tos der­mės, įve­dant chro­ma­ti­nius gar­sus. Šio­je kom­po­zi­ci­jo­je, kaip ir įpras­ta R. Ma­žu­liui, jis kry­po ne tiek nuo įpras­tos der­mės, kiek nuo įpras­tos tem­pe­ruo­tos dvy­li­ka­gar­sės erd­vės, pa­si­telk­da­mas mik­ro­to­ni­nę se­ri­ją, ku­ria bu­vo pa­grįs­tas lė­tas, nuo­sek­lus kon­ste­lia­ci­jų ju­dė­ji­mas. Vis dėl­to „Vil­niaus fa­go­ty­nui“ pa­ra­šy­tas ir šio an­sam­blio at­lik­tas mu­zi­ki­nis opu­sas di­de­lių sim­pa­ti­jų ne­su­kė­lė. Vie­no­das iš­ti­si­nis ju­dė­ji­mas, aiš­kaus kul­mi­na­ci­nio taš­ko ar ny­ki­mo pro­ce­so sto­ko­jan­ti kū­ri­nio pa­bai­ga ta­po jos mi­nu­sais. Ne­nuos­ta­bu, kad dar ne­su­lau­kus kū­ri­nio pa­bai­gos pra­dė­jo im­ti žio­vu­lys.

To pa­ties ne­ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie iš­ties ori­gi­na­liu spren­di­mu iš­si­sky­ru­sią Vy­tau­to V. Jur­gu­čio kom­po­zi­ci­ją „Zoo Zo­om“ gy­va­jai gam­tai, gy­va­jai elek­tro­ni­kai ir vi­de­o­vaiz­dui, su­kur­tą spe­cia­liai fes­ti­va­lio už­sa­ky­mu. Pa­ties kom­po­zi­to­riaus api­bū­di­ni­mu, tai gar­si­nis „re­a­ly­bės šou“, ku­ria­me gy­vo­sios gam­tos at­sto­vai ge­ne­ruo­ja gar­si­nius ir vaiz­di­nius įvy­kius bei vi­so kū­ri­nio dra­ma­tur­gi­ją. Kom­po­zi­ci­jos bran­duo­lį su­da­rė te­ra­riu­muo­se įka­lin­tų žiur­kių, drie­žų, gy­va­tės, pa­pū­gų ir ki­tų daik­tų sklei­džia­mi gar­sai. Bu­vo gir­dė­ti men­kiau­sias gy­vū­nų žings­nis (žiur­kėms laks­tant ant pre­suo­tų pju­ve­nų, pri­deng­tų plė­ve­le), kąs­nis (drie­žams min­tant kir­mė­lė­mis) ir t.t. Tri­mis pro­jek­to­riais ro­do­mi gy­vo­sios gam­tos vaiz­dai at­spin­dė­jo vi­sų iš­gau­tų gar­sų kil­mę. Ga­li­ma spė­ti, kad eg­zis­tuo­da­mas tik gar­si­niu pa­vi­da­lu V.V. Jur­gu­čio „Zoo Zo­om“ pra­ras­tų ne­ma­žą da­lį sa­vo in­tri­gos bei ža­ve­sio, dėl ku­rio klau­sy­to­jai net ir už­si­de­gus sa­lės švie­soms dar il­gai mi­nė­jo šią kom­po­zi­ci­ją.

Kur kas ma­žiau pro­vo­kuo­jan­tis bu­vo M. Ba­ra­naus­ko „Vi­di­nis bal­sas“, ku­ria­me elek­tro­ni­ka de­ri­na­ma su įpras­ti­niu gar­so šal­ti­niu, t.y. bal­su. Pas­ta­ruo­ju me­tu jau­niau­sios kom­po­zi­to­rių kar­tos at­sto­vas itin do­mi­si temb­ru, siek­da­mas šį mu­zi­ki­nės kal­bos pa­ra­met­rą iš­kel­ti į pir­mą pla­ną. Tad ne­tu­rė­tų ste­bin­ti, kad žmo­gaus bal­so iš­gau­na­mų gar­sų įvai­ro­vė ta­po ir elek­tro­a­kus­ti­nio kū­ri­nio „Vi­di­nis bal­sas“ pa­ma­tu. Aso­cia­ty­vūs elek­tro­ni­kos sklei­džia­mi gar­sai, pri­me­nan­tys gau­de­sį, paukš­čių čiul­bė­ji­mą, švil­pa­vi­mą, kap­sin­čius nuo sto­go la­šus, kad ir de­ri­na­mi su gergž­džian­čiu žmo­gaus bal­su, de­ja, skam­bė­jo gan pri­mi­ty­viai. To­kio po­bū­džio kom­po­zi­ci­ja lyg ir rei­ka­lau­tų iš­skir­ti­nio api­pa­vi­da­li­ni­mo. Ta­čiau tam­sa, pri­ver­čian­ti su­vok­ti sa­ve, kaip sie­los gel­mę, čia ne­ta­po tuo šiau­du, už ku­rio bū­tų ga­li­ma grieb­tis.

Aud­rin­giau­siai pub­li­ka su­ti­ko ir šūks­niais pa­ly­dė­jo L. Pau­laus­kio mu­zi­ki­nį opu­są „Die ein­zi­ge Chan­ce, mich zu er­rei­chen“ fa­go­tui, ma­žiems in­stru­men­tams ir gy­va­jai elek­tro­ni­kai. Kom­po­zi­ci­ja su­kur­ta vo­kie­čių, lie­tu­vių ir suo­mių me­ni­nin­kų pro­jek­tui „Slap­ta­vie­tės“, pra­ėju­siais me­tais vy­ku­siam Arens­ho­pe (Vo­kie­ti­ja). Šis kū­ri­nys – tar­si ma­žas vaiz­duo­tės te­at­ras, ins­pi­ruo­tas vo­kie­čių po­etės K. Hen­sel ei­lė­raš­čio. Nuo pat pir­mų­jų tak­tų iš­ryš­kė­jęs fa­go­to ir te­le­fo­no dia­lo­gas, už­si­mez­gęs iš at­sar­gių, re­tai skam­ban­čių są­skam­bių, po tru­pu­tį per­au­go į tirš­tos fak­tū­ros kom­po­zi­ci­ją („kon­flik­tą“), per­smelk­tą ak­ty­vaus elek­tro­ni­nio traš­ke­sio. Šiai kul­mi­na­ci­nei ban­gai nu­slū­gus, pra­di­nė­je dia­lo­go for­mo­je vy­ra­vu­sius fa­go­to in­ter­va­lus pa­kei­tė ly­riš­ka me­lo­di­ja. Ši aki­mir­ka ža­vin­ga, nors trum­pa. Są­mo­nin­gai grįž­ta­ma prie fa­go­to ir te­le­fo­no „po­kal­bio“, re­tes­nių lai­ke ir erd­vė­je są­skam­bių, iš­tę­sia­mų pa­si­tel­kus elek­tro­ni­ką. Iš­ties ža­vi kom­po­zi­ci­ja, įdo­mi idė­ja ir, ži­no­ma, ori­gi­na­lus jos įgy­ven­di­ni­mas.

Dar vie­na tą pa­tį va­ka­rą skam­bė­ju­si lie­tu­vių el. mu­zi­kos prem­je­ra – Ar­tu­ro Bumš­tei­no „Svo­rio per­kė­li­mas“ 5,52 kg me­ta­li­nių sva­re­lių, ke­tu­riems sin­te­za­to­riams, trims ne­šio­ja­mie­siems kom­piu­te­riams ir dviem mik­ro­fo­nams. Sa­vo idė­jai įgy­ven­din­ti kom­po­zi­to­rius pa­si­tel­kė ir vaiz­di­nę prie­mo­nę: ek­ra­ne žiū­ro­vai ga­lė­jo iš­vys­ti sva­re­lių dė­lio­ji­mo pro­ce­są (jų kie­ky­bi­nį pa­si­skirs­ty­mą) bei kom­po­zi­ci­jos idė­jos es­ki­zą. Ja­me iš­ryš­kė­jo kū­ri­ny­je eks­plo­a­tuo­ta me­džia­ga – R. Wag­ne­rio mu­zi­ki­nės dra­mos „Tris­ta­nas ir Izol­da“ pra­džio­je skam­ban­tis leit­mo­ty­vas. Sub­ti­liai pa­nau­do­ta R. Wag­ne­rio ope­rų me­džia­ga, me­ta­lo sva­re­liais „iš­de­rin­ti“ pus­to­niai – svar­biau­si kū­ri­nio ele­men­tai, „Svo­rio per­kė­li­mui“ su­tei­kę sa­vi­to ko­lo­ri­to, pa­dė­ju­sio jam iš­si­skir­ti iš ben­dro kon­teks­to.

Lau­ra Kaš­čiu­kai­tė

„VeNICE“ – gar­sų ir emo­ci­jų erd­vės

„Jau­na mu­zi­ka“ – du žo­džiai, ku­rie kiek­vie­nam šiuo­lai­ki­nės mu­zi­kos ger­bė­jui reiš­kia iš tie­sų daug: tai ta erd­vė, ku­rio­je sklei­džia­si šių die­nų kū­ry­ba, žen­gian­ti ko­ja ko­jon su nau­jau­sio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis, ža­vin­ti sa­vo eks­pe­ri­men­ti­ne pri­gim­ti­mi, pla­čiu žvilgs­niu į at­ei­tį, in­te­lek­tu­a­lu­mu. Šie­me­ti­nė „Jau­na mu­zi­ka“ klau­sy­to­jų teis­mui vėl pri­sta­tė gau­sy­bę pro­jek­tų, ku­rių me­tu skam­bė­jo ir prem­je­ri­niai kū­ri­niai, ir XX a. kla­si­ka ta­pę opu­sai, pa­pil­dy­ti įvai­rio­mis elek­tro­ni­nė­mis me­ta­mor­fo­zė­mis. Ne­bu­vo pa­da­ry­ta iš­im­tis ir fes­ti­va­lio or­ga­ni­za­to­rių už­mo­jams kas­met pri­si­vi­lio­ti ir Lie­tu­vos klau­sy­to­jams pri­sta­ty­ti ku­rią nors pa­sau­li­nės elek­tro­ni­nės mu­zi­kos sce­nos įžy­my­bę. Tai­gi šie­met toks iš­anks­ti­nis „žvaigž­dės“ ti­tu­las bu­vo skir­tas Chris­tia­nui Fen­nes­zui ir jo pro­jek­tui „VeNICE“.

iliustracija

Kaip ir bu­vo ga­li­ma ti­kė­tis, kon­cer­tas „VeNICE“ pa­va­sa­riš­ką ant­ra­die­nio (24 d.) va­ka­rą į Šiuo­lai­ki­nio me­no cen­trą su­trau­kė iš­ties gau­sią ir vi­so­mis reikš­mė­mis įvai­rią pub­li­ką – nuo pan­kuo­jan­čio jau­ni­mo iki so­li­daus am­žiaus po­nių ir po­nų, nuo lie­tu­vių iki už­sie­nie­čių, nuo kom­po­zi­to­rių ar elek­tro­ni­nės mu­zi­kos ži­no­vų iki šur­mu­lio ir re­kla­mos su­vi­lio­tų mė­gė­jų.

Ch. Fen­nes­zo pa­si­ro­dy­mas bu­vo su­pla­nuo­tas kaip di­džio­ji to va­ka­ro in­tri­ga, ta­čiau pir­mo­je kon­cer­to da­ly­je su­teik­ta ga­li­my­bė pa­si­mė­gau­ti (o kai kam gal ir su­si­pa­žin­ti su) vie­ti­ne įžy­my­be – „Gir­nų gies­mė­mis“. Šis 1996 m. gi­męs pro­jek­tas (au­to­rius – Lau­ry­nas Ju­ko­nis) pra­ėju­sių me­tų Lie­tu­vos al­ter­na­ty­vio­sios mu­zi­kos ap­do­va­no­ji­muo­se A.LT 2006 nu­ga­lė­jo eks­pe­ri­men­ti­nės mu­zi­kos ka­te­go­ri­jo­je ir iki šiol lai­ko­mas ryš­kiau­siu bei so­li­džiau­siu pro­jek­tu in­dust­rial dark­wa­ve mu­zi­ko­je. Tie­sa, per pa­si­ro­dy­mą „Jau­nos mu­zi­kos“ fes­ti­va­lio sce­no­je taip ir ne­iš­gir­dau (ir pa­si­ge­dau) anon­suo­se ža­dė­tos tam­saus, ge­le­ži­nio elek­tro­gar­so skam­be­sio ir bal­tiš­ko­jo fol­klo­ro sin­te­zės, ypač bū­din­gos anks­tes­nei L. Ju­ko­nio kū­ry­bai. Ta­čiau šia­me kon­cer­te „Gir­nų gies­mėms“ iš tie­sų pa­vy­ko su­kur­ti už­bu­rian­čią erd­vę bei at­mo­sfe­rą, ro­man­tiš­ką psi­cho­de­li­ką, ku­ri klau­sy­to­jus vei­kė tar­si mu­zi­ki­nė tran­so bū­se­na. Ža­vė­jo ir tai, kaip šis at­li­kė­jas dir­ba su vie­nu gar­su, kaip sie­kia at­ras­ti įvai­rius elek­tro­ni­nių gar­sų at­spal­vius, juos jung­ti į ben­drą vi­su­mą ir taip for­muo­ti vis au­gan­čią ir vėl at­slūgs­tan­čią įtam­pą.

An­tra kon­cer­to da­lis pub­li­kai do­va­no­jo vi­siš­kai ki­to­kius įspū­džius ir pa­tir­tį. Pir­miau­sia kiek­vie­ną elek­tro­ni­nės mu­zi­kos ger­bė­ją in­tri­ga­vo at­li­kė­jo var­das – Ch. Fen­nes­zas. Ti­kiu, kad ne vie­nas svars­tė, ką įspū­din­ga pa­ro­dys vie­na ryš­kiau­sių eu­ro­pi­nės elek­tro­ni­nės mu­zi­kos as­me­ny­bių, ku­rio elek­tri­nė gi­ta­ra ir ne­šio­ja­ma­sis kom­piu­te­ris tar­si iš anks­to per­spė­jo klau­sy­to­ją apie skam­bė­sian­čią elek­tro­a­kus­ti­nę mu­zi­ką. Pa­si­tel­kęs šiuos du in­stru­men­tus, Ch. Fe­nes­zas sa­vą­ją kū­ry­bi­nę sti­lis­ti­ką for­muo­ja kur­da­mas mir­gu­liuo­jan­čius ir sū­ku­riuo­jan­čius elek­tro­ni­nius gar­sus, pa­si­žy­min­čius ne­įti­kė­ti­nu dia­pa­zo­nu ir su­dė­tin­ga mu­zi­ki­ne plas­ti­ka.

Ch. Fen­nes­zas kon­cer­te at­li­ko ne tik kom­po­zi­ci­jas iš pas­ku­ti­nio­jo, elek­tro­ni­nės mu­zi­kos ži­no­vų ypač ver­ti­na­mo al­bu­mo „Ve­ni­ce“ (iš­leis­to 2004 m.), bet ir ke­lis opu­sus ar frag­men­tus iš nau­jo, dar ne­pa­si­ro­džiu­sio al­bu­mo. Iš tie­sų šis kom­po­zi­to­rius bei at­li­kė­jas pri­kaus­tė kiek­vie­no sa­lė­je bu­vu­sio klau­sy­to­jo dė­me­sį. At­ro­do, kad jo mu­zi­ko­je to­kie skir­tin­gi da­ly­kai kaip kom­piu­te­ris ir gi­ta­ra, pra­ra­dę sa­vo in­di­vi­du­a­lu­mą, su­si­lie­ja į vie­ną mu­zi­ki­nių gar­sų šal­ti­nį. Klau­sy­da­ma šios įsta­bios mu­zi­kos, jau ne­be­ga­lė­jau nu­grimz­ti į to­kį sap­ną, ko­kį do­va­no­jo „Gir­nų gies­mės“, o ati­džiai ty­ri­nė­jau skam­ban­tį sim­fo­ni­nį-elek­tro­ni­nį mu­zi­ki­nį au­di­nį, ste­bė­jau­si tuo, kaip Fen­nes­zas, pa­si­telk­da­mas pla­čią gar­so šal­ti­nių ir efek­tų ska­lę, kiek­vie­ną akus­ti­nį gi­ta­ros gar­są kruopš­čiai „ap­do­ro­jo“ kom­piu­te­ri­niais sa­vo­sios ar­ti­le­ri­jos įran­kiais. Gal­būt keis­ta, bet tarp to­kios gau­sy­bės elek­tro­ni­nių, sin­te­ti­nių gar­sų klau­sy­to­jas leng­vai pa­gau­na me­lo­di­nę li­ni­ją, har­mo­nin­gus są­skam­bius bei pa­ties au­to­riaus ro­man­ti­nį mu­zi­kos po­lė­kį.

Ch. Fen­nes­zo pa­si­ro­dy­mas „Jau­nos mu­zi­kos“ sce­no­je grei­čiau­siai ir bū­tų iš­li­kęs ma­no at­min­ty­je kaip ma­lo­nus pri­si­mi­ni­mas, jei ne ne­ti­kė­ta ir net­gi šo­ki­ruo­jan­ti (blo­gą­ja šio žo­džio pras­me) jo kul­mi­na­ci­ja. Ch. Fen­nes­zas, gre­tin­da­mas ypač aukš­tus ir že­mus re­gist­rus, vis di­din­da­mas gar­so stip­ru­mą, su­kū­rė to­kį gar­si­nį au­di­nį, ku­rį sun­kiai be­ga­lė­jo iš­tver­ti dau­gu­ma kon­cer­to klau­sy­to­jų. Me­nas, kad ir koks iš pro­to va­ran­tis jis bū­tų, tu­ri tu­rė­ti sa­vo ri­bas, o mu­zi­kos „klau­sy­ma­sis“ už­si­kim­šus au­sis ar­ba už sa­lės du­rų (kai gar­so stip­ru­mas tam­pa fi­ziš­kai ne­be­pa­ken­čia­mas) ka­žin ar ga­lė­tų bū­ti ver­ti­na­mas kaip kom­pli­men­tas šios mu­zi­kos kū­rė­jui ir at­li­kė­jui.

Ne­pai­sant to­kių pa­vie­nių ne­ma­lo­nu­mų, „Jau­na mu­zi­ka“ ža­vi bū­tent tuo, kas už­ko­duo­ta fes­ti­va­lio pa­va­di­ni­me: gy­vy­bin­gu­mu, nuo­tai­ka ir sa­vuo­ju pla­čiu žvilgs­niu į pa­čią mu­zi­ką.

Ag­nė Ka­zi­mė­kai­tė

Su­per­for­te­pi­jo­nas

Ant­ro­jo „Lo­gos“ fon­do pro­jek­to cen­tre – me­cha­ni­nės mu­zi­kos kla­si­ka: kom­piu­te­ri­nis for­te­pi­jo­nas ir le­gen­di­niai Con­lo­no Nan­car­row etiu­dai“, – taip by­lo­jo fes­ti­va­lio „Jau­na mu­zi­ka“ kon­cer­to ano­ta­ci­ja. Tuo tar­pu pats ren­gi­nio pa­va­di­ni­mas skel­bė apie mįs­lin­go­jo „Su­per pia­no“ (su­per­for­te­pi­jo­no) pa­si­ro­dy­mą ba­lan­džio 26-osios va­ka­rą. Vos per­skai­čius žo­dį ,,kom­piu­te­ri­nis“, prieš akis iš­ki­lo į tra­di­ci­nį for­te­pi­jo­ną ne itin pa­na­šus in­stru­men­tas – re­gis, tai tu­rė­tų bū­ti kaž­koks keis­tas me­cha­niz­mas, ma­žes­nis už tik­rą­jį bent ke­le­tą kar­tų, ta­čiau iš tie­sų tą va­ka­rą Šiuo­lai­ki­nio me­no cen­tro sce­no­je stūk­so­jo vi­sai ne tai, kas įsi­vaiz­duo­ta iš anks­to.

iliustracija
Christian Fennesz
H. Hurnaus nuotr.

Sce­no­je sto­vė­jo in­stru­men­tas, nie­kuo ne­si­ski­rian­tis nuo tra­di­ci­nio for­te­pi­jo­no, ta­čiau ne­įpras­ta pa­si­ro­dė tai, kad prie jo ne­bu­vo kė­dės at­li­kė­jui. Kas ke­ti­na juo gro­ti, pa­aiš­kė­jo vos pra­dė­jus skam­bė­ti pir­ma­jam kū­ri­niui – ame­ri­kie­čių kom­po­zi­to­riaus C. Nan­car­row Etiu­dui Nr. 21. Bu­vo ma­ty­ti tik be­si­kil­no­jan­tys in­stru­men­to kla­vi­šai – tai su­da­rė įspū­dį, kad for­te­pi­jo­nu gro­ja ne­ma­to­mas at­li­kė­jas. Iš tie­sų šio pa­slap­tin­go me­cha­niz­mo pa­slap­tis ta, kad jis val­do­mas kom­piu­te­riu, tuo tar­pu žmo­gus, val­dan­tis jį per at­stu­mą, ne­bu­vo la­bai ge­rai pa­ste­bi­mas, mat sė­dė­jo sce­nos pa­kraš­ty­je. Be pa­slap­tin­go­sios va­ka­ro „žvaigž­dės“ – kom­piu­te­ri­nio for­te­pi­jo­no, – mis­tiš­ku­mo įspū­dį su­stip­ri­no ir ne­ofi­cia­lus kiek siur­re­a­lis­tiš­kos iš­vaiz­dos kon­cer­to ve­dė­jas God­frie­das-Wil­le­mas Ra­e­sas, jo kū­ri­nį tą­va­kar taip pat ga­lė­jo­me iš­girs­ti.

Di­dži­ą­ją kon­cer­to pro­gra­mos da­lį su­da­rė C. Nan­car­row džia­zi­nio sti­liaus trum­pu­čiai etiu­dai, at­lik­ti pa­kai­to­mis su ki­tais pa­na­šaus sti­liaus kū­ri­niais kom­piu­te­ri­niam for­te­pi­jo­nui. Skam­bė­jo ir dvie­jų lie­tu­vių kom­po­zi­to­rių kū­ri­niai – tai Jo­no Jur­kū­no „Evi­den­ce“ Nr. 2 ir mu­zi­kos kom­piu­te­ri­niam for­te­pi­jo­nui pra­di­nin­ko Lie­tu­vo­je Ry­čio Ma­žu­lio „Ma­dam Koch me­di­ta­ci­ja“. Taip pat į pro­gra­mą bu­vo įtrauk­ta ir György Li­ge­ti kom­po­zi­ci­ja ,,Hun­ga­rian Rock“ („Veng­riš­ka­sis ro­kas“) bei mi­nė­to­jo bel­go G.-W. Ra­e­so „To­tems“ iš cik­lo „Jum­py Va­ria­tions“.

Kon­cer­te at­lik­ta net 11 iš pen­kias­de­šim­ties C. Nan­car­ro­w etiu­dų pia­no­lai. Tie­są sa­kant, šie kū­ri­nė­liai la­biau pri­mi­nė pre­liu­dus, skam­bė­jo tar­si skir­tin­gų, ta­čiau ne itin kon­tras­tin­gų nuo­tai­kų mi­nia­tiū­ros: vie­ni su­dė­tin­gos mo­to­ri­nės rit­mi­kos, ypač grei­to tem­po, ki­ti – švie­saus ko­lo­ri­to, skaid­res­nės fak­tū­ros. Kart­kar­tė­mis šie etiu­dai pa­si­ro­dė ar­ti­mi im­pre­sio­niz­mo sti­lis­ti­kai. Gal­būt to­kį pa­na­šu­mą lė­mė pa­si­girs­tan­tis pen­ta­to­ni­nis gar­sa­ei­lis. O vie­nas iš jų (Nr. 12) sa­vo leng­vu­mu ir žais­min­gu­mu net­gi pri­mi­nė W.A. Mo­zar­to kū­ry­bos sti­li­za­ci­ją. Ta­čiau bū­ta ir to­kių, ku­riuo­se gau­siai nau­do­ti klas­te­riai kiek pri­mi­nė gau­džian­tį for­te­pi­jo­ną. Ko­ne vi­sus skam­bė­ju­sius šio ame­ri­kie­čių kom­po­zi­to­riaus opu­sus vie­ni­ja džia­zo mu­zi­kos kal­bos ele­men­tai – juo­se aps­tu sin­ko­pi­nio rit­mo, har­mo­ni­nių džia­zo mu­zi­kai bū­din­gų da­ri­nių. Taip pat ne­sun­kiai pa­ste­bi­mas ir im­pro­vi­za­ci­nis pra­das. Kaip vi­ta­liš­kiau­sias ir ar­ti­miau­sias džia­zui opu­sas įsi­mi­nė etiu­das Nr. 3 a1. Be­je, toks C. Nan­car­row mu­zi­kos džia­ziš­ku­mas nė­ra at­si­tik­ti­nis – kom­po­zi­to­rius mė­go džia­zą ir net­gi gro­jo jį tri­mi­tu.

Pir­ma­sis į šį džia­zo pa­sau­lį įsi­ter­pė J. Jur­kū­no opu­sas „Evi­den­ce“ Nr. 2. Šis kū­ri­nys ne­su­da­rė kon­tras­to prieš tai skam­bė­ju­siems etiu­dams: sin­ko­puo­tas rit­mas, im­pro­vi­za­ci­nio po­bū­džio me­lo­di­ja iš­ki­lo į pir­mą pla­ną. Tik, pa­ly­gin­ti su C. Nan­car­ro­w kū­ri­niais, šia­me bu­vo kur kas dau­giau eks­pre­si­jos, nei im­pre­si­jos.

Vie­na iš an­glų kal­bos žo­džio evi­den­ce reikš­mių yra „įro­dy­mas“. Kom­po­zi­ci­jos au­to­rius J. Jur­kū­nas tei­gia, kad šį kū­ri­nį ins­pi­ra­vo „SETI“ pro­gra­mos stei­gė­jo Car­lo Sa­ga­no fra­zė: „Įro­dy­mų ne­bu­vi­mas nė­ra ne­bu­vi­mo įro­dy­mas“. Šią fra­zę kom­po­zi­to­rius per­kė­lė į Mor­zės abė­cė­lę ir pa­nau­do­jo kaip rit­mi­nę „Evi­den­ce“ Nr. 2 for­mu­lę. Ta­čiau ši fra­zė tik­tų api­bū­din­ti opu­sui ne tik struk­tū­ri­niu, bet ir es­te­ti­niu as­pek­tu – be­klau­sant ki­lo min­tis, kad „Evi­den­ce“ Nr. 2 ge­ro­kai stin­ga ori­gi­na­lu­mo. Sun­ku ja­me įžvelg­ti kon­kre­čią ko­kio nors kom­po­zi­to­riaus įta­ką – įro­dy­mų lyg ir nė­ra; ta­čiau ne­ga­li­ma teig­ti, kad kū­ri­nio in­to­na­ci­jos nė­ra gir­dė­tos ki­tų au­to­rių kū­ry­bo­je.

G. Li­ge­ti kom­po­zi­ci­ja ,,Hun­ga­rian Rock“ bu­vo šioks toks kon­tras­tas iki tol skam­bė­ju­siems džia­zo sti­liaus kū­ri­niams. Šis opu­sas taip pat tu­ri tam tik­rų są­sa­jų su po­pu­lia­ri­ą­ja ne­aka­de­mi­ne mu­zi­ka, ta­čiau ne su džia­zo, o su ro­ko sti­liu­mi. Tei­gia­ma, kad „Hun­ga­rian Rock“ yra tar­si iro­niš­kas G. Li­ge­ti at­sa­kas į dvi 8-aja­me de­šimt­me­ty­je Ham­bur­ge įsi­vy­ra­vu­sias ten­den­ci­jas – „nau­ją­jį to­na­lu­mą“ ir be­si­kar­to­jan­čias ro­ko mu­zi­kos rit­mi­nes struk­tū­ras. Tad ro­ko mu­zi­kos įta­ka čia jau­čia­ma per ga­na tran­kių akor­dų rit­mo for­mu­lę, ku­ri, nuo­lat kar­to­ja­ma, su­da­ro opu­so pa­grin­dą. Tuo tar­pu so­lo par­ti­ja tu­ri šiek tiek im­pro­vi­za­ci­nio pra­do. Ir nors kū­ri­nio ano­ta­ci­jo­je skel­bia­ma, kad „Hun­ga­rian Rock“ pa­grįs­tas re­pe­ti­ty­vi­nė­mis ba­ro­ko ča­ko­nos ir pa­sa­ka­li­jos for­mo­mis, tie­są sa­kant, šis kū­ri­nys kart­kar­tė­mis pri­mi­nė pa­ra­le­li­nį vi­du­ram­žių or­ga­nu­mą, skam­ban­tį ne taip as­ke­tiš­kai, kaip tu­rė­tų.

G.-W. Ra­e­so kom­po­zi­ci­ja ,,To­tems“ iš cik­lo ,,Jum­py Va­ria­tions“ skam­bė­jo vi­sai ne siur­re­a­lis­tiš­kai ir bu­vo ne­ti­kė­tai trum­pa. Šis kū­ri­nys pa­si­žy­mi itin su­dė­tin­ga struk­tū­ri­ne kon­cep­ci­ja: kaip kū­ri­nio me­lo­di­nio ir har­mo­ni­nio plė­to­ji­mo al­go­rit­mą G.-W. Ra­e­sas pa­si­rin­ko vie­nos arit­me­ti­nės te­ore­mos ge­ne­ruo­ja­mą skai­čių se­ką. Ma­tyt, ši te­ore­ma yra per­ne­lyg su­dė­tin­ga, kad ją bū­tų ga­li­ma įžvelg­ti kū­ri­ny­je ne­nag­ri­nė­jus par­ti­tū­ros, nes at­min­ty­je teiš­li­ko ne­il­gos akor­dų se­kos įspū­dis.

iliustracija
Rytis Mažulis

Kon­cer­to „Su­per pia­no“ kul­mi­na­ci­ja ga­li­ma bū­tų įvar­din­ti R. Ma­žu­lio kom­po­zi­ci­ją „Ma­dam Koch me­di­ta­ci­ja“. Tai bu­vo il­giau­siais va­ka­ro opu­sas, bet ne­pas­ku­ti­nis. De­ja, ver­čiau jau jis bū­tų bu­vęs pas­ku­ti­nis... Po „Ma­dam Koch me­di­ta­ci­jos“ skam­bė­jo dar ke­tu­ri C. Nan­car­row etiu­dai, ta­čiau po il­go­jo R. Ma­žu­lio kū­ri­nio bu­vo ga­na sun­ku grįž­ti prie iki tol skam­bė­ju­sio džia­zo sti­lis­ti­kos; pas­ku­ti­niai etiu­dai spė­jo ir kiek pa­bos­ti, o tai ge­ro­kai su­sil­pni­no iki tol su­si­for­ma­vu­sį ga­na ge­rą įspū­dį apie ame­ri­kie­čių kom­po­zi­to­riaus kū­ry­bą pia­no­lai ir pa­ki­lią pa­va­sa­riš­ką at­mo­sfe­rą, ku­rią su­kū­rė mi­nė­tie­ji etiu­dai. Ma­tyt, tai pa­ju­to ir ne vie­nas kon­cer­to klau­sy­to­jas – skam­bant pas­ku­ti­niams opu­sams jų gre­tos ėmė re­tė­ti.

Kal­bant apie R. Ma­žu­lio kom­po­zi­ci­ją, rei­kia pa­sa­ky­ti, kad au­to­rius li­ko iš­ti­ki­mas jam bū­din­gam mi­ni­ma­lis­ti­niam sti­liui. „Ma­dam Koch me­di­ta­ci­ja“ pa­si­žy­mė­jo sti­lis­ti­ne šva­ra ir mu­zi­ki­nio au­di­nio vien­ti­su­mu, taip pat šiam kū­rė­jui bū­din­gu kar­tais sun­kiai pa­aiš­ki­na­mu op­ti­mis­ti­niu pra­du. Tai bu­vo il­giau­sia va­ka­ro kom­po­zi­ci­ja, ta­čiau be­klau­sant ne­pra­il­go. Šiaip ar taip, nuo se­no iro­ni­zuo­ja­ma, kad mi­ni­ma­lis­tai tau­po vis­ką, tik ne lai­ką.

Jus­ti­na Pal­ta­na­vi­čiū­tė

Mu­zi­ki­nės el. me­di­ta­ci­jos

Šiuo pa­va­di­ni­mu ga­li­ma api­bū­din­ti di­dži­ą­ją da­lį mu­zi­kos, skam­bė­ju­sios pas­ku­ti­nį „Jau­nos mu­zi­kos“ va­ka­rą (ba­lan­džio 28 d.) kon­cer­te „ELECTROLIT“.

Įspū­din­gas re­gi­nys – pir­ma top­te­lė­ju­si min­tis tik įė­jus į sa­lę, ku­rios erd­vę dar ne­pra­si­dė­jus kon­cer­tui jau bu­vo „oku­pa­vę“ mil­ži­niš­ki oro bur­bu­lai iš kom­po­zi­to­rės Jus­tės Ja­nu­ly­tės ir skulp­to­riaus Do­vy­do Kli­ma­vi­čiaus ben­dro pro­jek­to „Kvė­puo­jan­ti mu­zi­ka“ (sty­gi­nių kvar­te­tui, elek­tro­ni­kai ir oro skulp­tū­roms). Šis kū­ri­nys, kaip tei­gia­ma ano­ta­ci­jo­je, skir­tas kvar­te­to „Chor­dos“ 10-me­čiui bei mu­zi­ki­nių kvė­pa­vi­mo me­ta­fo­rų ty­ri­nė­ji­mams. Ke­tu­rio­se ki­ne­ti­nė­se per­ma­to­mos me­džia­gos skulp­tū­ro­se, ku­rios, pa­nau­do­jant oro kom­pre­si­ją, pa­ma­žu bliūkš­ta ir vėl pri­si­pil­do oro, nuo­lat keis­da­mos sa­vo for­mą, sė­dė­jo ke­tu­ri „Chor­dos“ na­riai. Sping­sin­ti švie­se­lė, ap­švie­tu­si jų in­stru­men­tus, na­tas, su­tei­kė jau­ku­mo įspū­dį. Mu­zi­ka kvė­pa­vo kar­tu su skulp­tū­ro­mis: ra­miai, lė­tai, liū­liuo­jan­čiai. Pa­sak pa­čios kom­po­zi­to­rės, kvė­puo­jan­čios skulp­tū­ros yra ne tik yvaiz­di­nė pul­suo­jan­čios mu­zi­kos iš­raiš­ka ir ma­te­ria­li­za­ci­ja, bet kar­tu (kaip vie­na iš gy­vo­sios elek­tro­ni­kos prie­mo­nių) at­lie­ka sty­gi­nių gar­są slo­pi­nan­čios bei temb­rą trans­for­muo­jan­čios gi­gan­tiš­kos sur­di­nos funk­ci­ją. Opu­so są­skam­biai di­so­nuo­ja, ta­čiau ne­rė­žia au­sies; se­kun­dos, sep­ti­mos, pa­di­din­ti, su­ma­žin­ti in­ter­va­lai iš­ri­ša­mi į kon­so­nan­sus. Pa­ky­lan­ti ir nu­si­lei­džian­ti sty­gi­nių me­lo­di­ja taip pat at­spin­dė­jo „kvė­puo­jan­čios mu­zi­kos“ me­ta­fo­rą. Kū­ri­nio pa­bai­go­je skulp­tū­ro­se de­gan­ti švie­se­lė sil­pnė­jo, kol vi­sai iš­ny­ko; ati­tin­ka­mai vie­nas po ki­to „už­ge­so“ ir sty­gi­nių gar­sai.

Ant­ra­sis opu­sas, skam­bė­jęs kon­cer­te – An­ta­no Ja­sen­kos ir An­ta­no Ku­čins­ko kom­po­zi­ci­ja „Ana­pus Čiur­lio­nio“ sty­gi­nių kvar­te­tui, gy­va­jai elek­tro­ni­kai ir vi­de­o­vaiz­dui. Jei ti­kė­si­me pri­sta­tant šį kū­ri­nį pa­si­gir­du­sio­mis de­kla­ra­ci­jo­mis, tai bu­vo ban­dy­mas iš­girs­ti ir su­pras­ti (at­spė­ti?), kaip M.K. Čiur­lio­nis įsi­vaiz­da­vo lie­tu­viš­ką mu­zi­ką at­ei­ty­je.

Tai­gi, pra­bė­gus šimt­me­čiui nuo M. K. Čiur­lio­nio lai­kų, mu­zi­ka bu­vo at­lie­ka­ma „Chor­dos“ kvar­te­to na­riams pu­čiant, mu­šant rit­mą į sa­vus in­stru­men­tus, mo­suo­jant stry­ku, piz­zi­ca­to, ir tik vė­liau jau grie­žia­ma sty­gi­niais. Elek­tro­ni­kos gar­sai pri­mi­nė var­lių, svir­plių lei­džia­mus gar­sus, o kar­tais ta­ry­tum imi­ta­vo „už­stri­gu­sio“ kom­piu­te­rio cy­pi­mą ar­ba kė­lė ben­dro triukš­min­go cha­o­so įspū­dį. Į mu­zi­ką re­a­ga­vo ir vaiz­di­nė me­džia­ga, ku­ri tai trū­ki­nė­jo, grei­tė­jo ar lė­tė­jo, tai vi­sai su­sting­da­vo. Mu­zi­ki­nė įtam­pa ir dė­me­sys bu­vo iš­lai­ky­ti per vi­są kū­ri­nį, o jo pa­bai­ga, kai „skam­bė­ti“ li­ko tik sin­chro­niš­ki ir rit­miš­ki ke­tu­rių stry­kų mos­tai, at­ro­dė įspū­din­gai – ko­ne kaip ša­ma­niš­kas ri­tu­a­las.

Ša­rū­no Na­ko kū­ri­nys „Al­so sprach Ba­la­kaus­kas“ („Taip kal­bė­jo Ba­la­kaus­kas“) – tre­čias kon­cer­to pro­gra­mos opu­sas sty­gi­nių kvar­te­tui ir elek­tro­ni­kai. Anot au­to­riaus, „kū­ri­nys, pa­va­di­ni­mu su­si­jęs su gar­siuo­ju Fried­ri­cho Niet­zsche’s vei­ka­lu ir jo per­fra­zuo­ta pa­an­traš­te – „Ei­ne Mu­sik für Al­le und Kei­nen“ („Mu­zi­ka vi­siems ir nie­kam“), – yra kuk­lus pa­gar­bos žen­klas Os­val­do Ba­la­kaus­ko 70-me­čiui, sy­kiu ir drau­giš­kas at­sa­kas į ma­no pra­šy­mu 1990-ai­siais su­kur­tą žais­min­gą Os­val­do Ba­la­kaus­ko kū­ri­nį „Cho­pin – Hau­er“.“

Is­te­riškas di­so­nan­sas – tai pir­ma­sis akor­das, ku­ris iš kar­to ver­čia su­klus­ti klau­sy­to­ją. Kvar­te­to at­lie­ka­ma trūk­čio­jan­ti su­ei­nan­čių ir iš­si­ski­rian­čių in­ter­va­lų me­lo­di­ja py­nė­si su elek­tro­ni­kos gar­sais, ku­rie pri­mi­nė imi­tuo­ja­mą svir­plių grie­ži­mą, kun­ku­liuo­jan­tį van­de­nį, o kar­tais – tie­siog var­po dū­žius. Gal­būt to­dėl šis opu­sas taip dvel­kė me­lan­cho­li­ja, ra­my­be. Ga­li­ma sa­ky­ti, tai tik­ra me­di­ta­ci­nė mu­zi­ka. At­si­tik­ti­nai ar są­mo­nin­gai, to­kia kon­tem­plia­ty­vi nuo­tai­ka do­mi­na­vo be­veik vi­so šio lie­tu­viš­ko „Jau­nos mu­zi­kos“ kon­cer­to me­tu. O gal tai ir yra nau­ja­sis (se­na­sis?) lie­tu­viškos mu­zi­kos skam­be­sys?

Jo­li­ta Iva­no­va