Pirmasis Keturi žvilgsniai į keturis koncertus„Jauna muzika 2007“
Keli festivaliniai lietuvių el. muzikos niuansaiFagotų kvartetas, gyvoji gamta, žmogaus balsas, fagoto ir telefono dialogas, asociatyvūs garsai bei elektronika – visa tai ir dar daugiau slypėjo festivalio „Jauna muzika“ pirmojo šeštadienio vakarą (balandžio 21 d.) skambėjusiose lietuvių el. muzikos premjerose. Tiesa, vieni šių kūrinių jau yra skambėjo koncertų salėse (Ryčio Mažulio „Musica falsa“, Mariaus Baranausko „Vidinis balsas“, Lino Paulauskio „Die einzige Chance, mich zu erreichen“), tačiau atliekamus Šiuolaikinio meno centre juos pirmąkart išgirdo Lietuvos sostinės publika. Koncerto pradžioje – klausytojams jau pažįstamas R. Mažulio kūrinys „Musica falsa“ keturiems fagotams ir elektronikai. Kaip teigė pats kompozitorius, viduramžių muzikos teorijoje terminas musica falsa reiškė nukrypimą nuo įprastos dermės, įvedant chromatinius garsus. Šioje kompozicijoje, kaip ir įprasta R. Mažuliui, jis krypo ne tiek nuo įprastos dermės, kiek nuo įprastos temperuotos dvylikagarsės erdvės, pasitelkdamas mikrotoninę seriją, kuria buvo pagrįstas lėtas, nuoseklus konsteliacijų judėjimas. Vis dėlto „Vilniaus fagotynui“ parašytas ir šio ansamblio atliktas muzikinis opusas didelių simpatijų nesukėlė. Vienodas ištisinis judėjimas, aiškaus kulminacinio taško ar nykimo proceso stokojanti kūrinio pabaiga tapo jos minusais. Nenuostabu, kad dar nesulaukus kūrinio pabaigos pradėjo imti žiovulys. To paties negalima pasakyti apie išties originaliu sprendimu išsiskyrusią Vytauto V. Jurgučio kompoziciją „Zoo Zoom“ gyvajai gamtai, gyvajai elektronikai ir videovaizdui, sukurtą specialiai festivalio užsakymu. Paties kompozitoriaus apibūdinimu, tai garsinis „realybės šou“, kuriame gyvosios gamtos atstovai generuoja garsinius ir vaizdinius įvykius bei viso kūrinio dramaturgiją. Kompozicijos branduolį sudarė terariumuose įkalintų žiurkių, driežų, gyvatės, papūgų ir kitų daiktų skleidžiami garsai. Buvo girdėti menkiausias gyvūnų žingsnis (žiurkėms lakstant ant presuotų pjuvenų, pridengtų plėvele), kąsnis (driežams mintant kirmėlėmis) ir t.t. Trimis projektoriais rodomi gyvosios gamtos vaizdai atspindėjo visų išgautų garsų kilmę. Galima spėti, kad egzistuodamas tik garsiniu pavidalu V.V. Jurgučio „Zoo Zoom“ prarastų nemažą dalį savo intrigos bei žavesio, dėl kurio klausytojai net ir užsidegus salės šviesoms dar ilgai minėjo šią kompoziciją. Kur kas mažiau provokuojantis buvo M. Baranausko „Vidinis balsas“, kuriame elektronika derinama su įprastiniu garso šaltiniu, t.y. balsu. Pastaruoju metu jauniausios kompozitorių kartos atstovas itin domisi tembru, siekdamas šį muzikinės kalbos parametrą iškelti į pirmą planą. Tad neturėtų stebinti, kad žmogaus balso išgaunamų garsų įvairovė tapo ir elektroakustinio kūrinio „Vidinis balsas“ pamatu. Asociatyvūs elektronikos skleidžiami garsai, primenantys gaudesį, paukščių čiulbėjimą, švilpavimą, kapsinčius nuo stogo lašus, kad ir derinami su gergždžiančiu žmogaus balsu, deja, skambėjo gan primityviai. Tokio pobūdžio kompozicija lyg ir reikalautų išskirtinio apipavidalinimo. Tačiau tamsa, priverčianti suvokti save, kaip sielos gelmę, čia netapo tuo šiaudu, už kurio būtų galima griebtis. Audringiausiai publika sutiko ir šūksniais palydėjo L. Paulauskio muzikinį opusą „Die einzige Chance, mich zu erreichen“ fagotui, mažiems instrumentams ir gyvajai elektronikai. Kompozicija sukurta vokiečių, lietuvių ir suomių menininkų projektui „Slaptavietės“, praėjusiais metais vykusiam Arenshope (Vokietija). Šis kūrinys – tarsi mažas vaizduotės teatras, inspiruotas vokiečių poetės K. Hensel eilėraščio. Nuo pat pirmųjų taktų išryškėjęs fagoto ir telefono dialogas, užsimezgęs iš atsargių, retai skambančių sąskambių, po truputį peraugo į tirštos faktūros kompoziciją („konfliktą“), persmelktą aktyvaus elektroninio traškesio. Šiai kulminacinei bangai nuslūgus, pradinėje dialogo formoje vyravusius fagoto intervalus pakeitė lyriška melodija. Ši akimirka žavinga, nors trumpa. Sąmoningai grįžtama prie fagoto ir telefono „pokalbio“, retesnių laike ir erdvėje sąskambių, ištęsiamų pasitelkus elektroniką. Išties žavi kompozicija, įdomi idėja ir, žinoma, originalus jos įgyvendinimas. Dar viena tą patį vakarą skambėjusi lietuvių el. muzikos premjera – Arturo Bumšteino „Svorio perkėlimas“ 5,52 kg metalinių svarelių, keturiems sintezatoriams, trims nešiojamiesiems kompiuteriams ir dviem mikrofonams. Savo idėjai įgyvendinti kompozitorius pasitelkė ir vaizdinę priemonę: ekrane žiūrovai galėjo išvysti svarelių dėliojimo procesą (jų kiekybinį pasiskirstymą) bei kompozicijos idėjos eskizą. Jame išryškėjo kūrinyje eksploatuota medžiaga – R. Wagnerio muzikinės dramos „Tristanas ir Izolda“ pradžioje skambantis leitmotyvas. Subtiliai panaudota R. Wagnerio operų medžiaga, metalo svareliais „išderinti“ pustoniai – svarbiausi kūrinio elementai, „Svorio perkėlimui“ suteikę savito kolorito, padėjusio jam išsiskirti iš bendro konteksto. Laura Kaščiukaitė „VeNICE“ – garsų ir emocijų erdvės„Jauna muzika“ – du žodžiai, kurie kiekvienam šiuolaikinės muzikos gerbėjui reiškia iš tiesų daug: tai ta erdvė, kurioje skleidžiasi šių dienų kūryba, žengianti koja kojon su naujausiomis technologijomis, žavinti savo eksperimentine prigimtimi, plačiu žvilgsniu į ateitį, intelektualumu. Šiemetinė „Jauna muzika“ klausytojų teismui vėl pristatė gausybę projektų, kurių metu skambėjo ir premjeriniai kūriniai, ir XX a. klasika tapę opusai, papildyti įvairiomis elektroninėmis metamorfozėmis. Nebuvo padaryta išimtis ir festivalio organizatorių užmojams kasmet prisivilioti ir Lietuvos klausytojams pristatyti kurią nors pasaulinės elektroninės muzikos scenos įžymybę. Taigi šiemet toks išankstinis „žvaigždės“ titulas buvo skirtas Christianui Fenneszui ir jo projektui „VeNICE“. Kaip ir buvo galima tikėtis, koncertas „VeNICE“ pavasarišką antradienio (24 d.) vakarą į Šiuolaikinio meno centrą sutraukė išties gausią ir visomis reikšmėmis įvairią publiką – nuo pankuojančio jaunimo iki solidaus amžiaus ponių ir ponų, nuo lietuvių iki užsieniečių, nuo kompozitorių ar elektroninės muzikos žinovų iki šurmulio ir reklamos suviliotų mėgėjų. Ch. Fenneszo pasirodymas buvo suplanuotas kaip didžioji to vakaro intriga, tačiau pirmoje koncerto dalyje suteikta galimybė pasimėgauti (o kai kam gal ir susipažinti su) vietine įžymybe – „Girnų giesmėmis“. Šis 1996 m. gimęs projektas (autorius – Laurynas Jukonis) praėjusių metų Lietuvos alternatyviosios muzikos apdovanojimuose A.LT 2006 nugalėjo eksperimentinės muzikos kategorijoje ir iki šiol laikomas ryškiausiu bei solidžiausiu projektu industrial darkwave muzikoje. Tiesa, per pasirodymą „Jaunos muzikos“ festivalio scenoje taip ir neišgirdau (ir pasigedau) anonsuose žadėtos tamsaus, geležinio elektrogarso skambesio ir baltiškojo folkloro sintezės, ypač būdingos ankstesnei L. Jukonio kūrybai. Tačiau šiame koncerte „Girnų giesmėms“ iš tiesų pavyko sukurti užburiančią erdvę bei atmosferą, romantišką psichodeliką, kuri klausytojus veikė tarsi muzikinė transo būsena. Žavėjo ir tai, kaip šis atlikėjas dirba su vienu garsu, kaip siekia atrasti įvairius elektroninių garsų atspalvius, juos jungti į bendrą visumą ir taip formuoti vis augančią ir vėl atslūgstančią įtampą. Antra koncerto dalis publikai dovanojo visiškai kitokius įspūdžius ir patirtį. Pirmiausia kiekvieną elektroninės muzikos gerbėją intrigavo atlikėjo vardas – Ch. Fenneszas. Tikiu, kad ne vienas svarstė, ką įspūdinga parodys viena ryškiausių europinės elektroninės muzikos asmenybių, kurio elektrinė gitara ir nešiojamasis kompiuteris tarsi iš anksto perspėjo klausytoją apie skambėsiančią elektroakustinę muziką. Pasitelkęs šiuos du instrumentus, Ch. Feneszas savąją kūrybinę stilistiką formuoja kurdamas mirguliuojančius ir sūkuriuojančius elektroninius garsus, pasižyminčius neįtikėtinu diapazonu ir sudėtinga muzikine plastika. Ch. Fenneszas koncerte atliko ne tik kompozicijas iš paskutiniojo, elektroninės muzikos žinovų ypač vertinamo albumo „Venice“ (išleisto 2004 m.), bet ir kelis opusus ar fragmentus iš naujo, dar nepasirodžiusio albumo. Iš tiesų šis kompozitorius bei atlikėjas prikaustė kiekvieno salėje buvusio klausytojo dėmesį. Atrodo, kad jo muzikoje tokie skirtingi dalykai kaip kompiuteris ir gitara, praradę savo individualumą, susilieja į vieną muzikinių garsų šaltinį. Klausydama šios įstabios muzikos, jau nebegalėjau nugrimzti į tokį sapną, kokį dovanojo „Girnų giesmės“, o atidžiai tyrinėjau skambantį simfoninį-elektroninį muzikinį audinį, stebėjausi tuo, kaip Fenneszas, pasitelkdamas plačią garso šaltinių ir efektų skalę, kiekvieną akustinį gitaros garsą kruopščiai „apdorojo“ kompiuteriniais savosios artilerijos įrankiais. Galbūt keista, bet tarp tokios gausybės elektroninių, sintetinių garsų klausytojas lengvai pagauna melodinę liniją, harmoningus sąskambius bei paties autoriaus romantinį muzikos polėkį. Ch. Fenneszo pasirodymas „Jaunos muzikos“ scenoje greičiausiai ir būtų išlikęs mano atmintyje kaip malonus prisiminimas, jei ne netikėta ir netgi šokiruojanti (blogąja šio žodžio prasme) jo kulminacija. Ch. Fenneszas, gretindamas ypač aukštus ir žemus registrus, vis didindamas garso stiprumą, sukūrė tokį garsinį audinį, kurį sunkiai begalėjo ištverti dauguma koncerto klausytojų. Menas, kad ir koks iš proto varantis jis būtų, turi turėti savo ribas, o muzikos „klausymasis“ užsikimšus ausis arba už salės durų (kai garso stiprumas tampa fiziškai nebepakenčiamas) kažin ar galėtų būti vertinamas kaip komplimentas šios muzikos kūrėjui ir atlikėjui. Nepaisant tokių pavienių nemalonumų, „Jauna muzika“ žavi būtent tuo, kas užkoduota festivalio pavadinime: gyvybingumu, nuotaika ir savuoju plačiu žvilgsniu į pačią muziką. Agnė Kazimėkaitė SuperfortepijonasAntrojo „Logos“ fondo projekto centre – mechaninės muzikos klasika: kompiuterinis fortepijonas ir legendiniai Conlono Nancarrow etiudai“, – taip bylojo festivalio „Jauna muzika“ koncerto anotacija. Tuo tarpu pats renginio pavadinimas skelbė apie mįslingojo „Super piano“ (superfortepijono) pasirodymą balandžio 26-osios vakarą. Vos perskaičius žodį ,,kompiuterinis“, prieš akis iškilo į tradicinį fortepijoną ne itin panašus instrumentas – regis, tai turėtų būti kažkoks keistas mechanizmas, mažesnis už tikrąjį bent keletą kartų, tačiau iš tiesų tą vakarą Šiuolaikinio meno centro scenoje stūksojo visai ne tai, kas įsivaizduota iš anksto.
Scenoje stovėjo instrumentas, niekuo nesiskiriantis nuo tradicinio fortepijono, tačiau neįprasta pasirodė tai, kad prie jo nebuvo kėdės atlikėjui. Kas ketina juo groti, paaiškėjo vos pradėjus skambėti pirmajam kūriniui – amerikiečių kompozitoriaus C. Nancarrow Etiudui Nr. 21. Buvo matyti tik besikilnojantys instrumento klavišai – tai sudarė įspūdį, kad fortepijonu groja nematomas atlikėjas. Iš tiesų šio paslaptingo mechanizmo paslaptis ta, kad jis valdomas kompiuteriu, tuo tarpu žmogus, valdantis jį per atstumą, nebuvo labai gerai pastebimas, mat sėdėjo scenos pakraštyje. Be paslaptingosios vakaro „žvaigždės“ – kompiuterinio fortepijono, – mistiškumo įspūdį sustiprino ir neoficialus kiek siurrealistiškos išvaizdos koncerto vedėjas Godfriedas-Willemas Raesas, jo kūrinį tąvakar taip pat galėjome išgirsti. Didžiąją koncerto programos dalį sudarė C. Nancarrow džiazinio stiliaus trumpučiai etiudai, atlikti pakaitomis su kitais panašaus stiliaus kūriniais kompiuteriniam fortepijonui. Skambėjo ir dviejų lietuvių kompozitorių kūriniai – tai Jono Jurkūno „Evidence“ Nr. 2 ir muzikos kompiuteriniam fortepijonui pradininko Lietuvoje Ryčio Mažulio „Madam Koch meditacija“. Taip pat į programą buvo įtraukta ir György Ligeti kompozicija ,,Hungarian Rock“ („Vengriškasis rokas“) bei minėtojo belgo G.-W. Raeso „Totems“ iš ciklo „Jumpy Variations“. Koncerte atlikta net 11 iš penkiasdešimties C. Nancarrow etiudų pianolai. Tiesą sakant, šie kūrinėliai labiau priminė preliudus, skambėjo tarsi skirtingų, tačiau ne itin kontrastingų nuotaikų miniatiūros: vieni sudėtingos motorinės ritmikos, ypač greito tempo, kiti – šviesaus kolorito, skaidresnės faktūros. Kartkartėmis šie etiudai pasirodė artimi impresionizmo stilistikai. Galbūt tokį panašumą lėmė pasigirstantis pentatoninis garsaeilis. O vienas iš jų (Nr. 12) savo lengvumu ir žaismingumu netgi priminė W.A. Mozarto kūrybos stilizaciją. Tačiau būta ir tokių, kuriuose gausiai naudoti klasteriai kiek priminė gaudžiantį fortepijoną. Kone visus skambėjusius šio amerikiečių kompozitoriaus opusus vienija džiazo muzikos kalbos elementai – juose apstu sinkopinio ritmo, harmoninių džiazo muzikai būdingų darinių. Taip pat nesunkiai pastebimas ir improvizacinis pradas. Kaip vitališkiausias ir artimiausias džiazui opusas įsiminė etiudas Nr. 3 a1. Beje, toks C. Nancarrow muzikos džiaziškumas nėra atsitiktinis – kompozitorius mėgo džiazą ir netgi grojo jį trimitu. Pirmasis į šį džiazo pasaulį įsiterpė J. Jurkūno opusas „Evidence“ Nr. 2. Šis kūrinys nesudarė kontrasto prieš tai skambėjusiems etiudams: sinkopuotas ritmas, improvizacinio pobūdžio melodija iškilo į pirmą planą. Tik, palyginti su C. Nancarrow kūriniais, šiame buvo kur kas daugiau ekspresijos, nei impresijos. Viena iš anglų kalbos žodžio evidence reikšmių yra „įrodymas“. Kompozicijos autorius J. Jurkūnas teigia, kad šį kūrinį inspiravo „SETI“ programos steigėjo Carlo Sagano frazė: „Įrodymų nebuvimas nėra nebuvimo įrodymas“. Šią frazę kompozitorius perkėlė į Morzės abėcėlę ir panaudojo kaip ritminę „Evidence“ Nr. 2 formulę. Tačiau ši frazė tiktų apibūdinti opusui ne tik struktūriniu, bet ir estetiniu aspektu – beklausant kilo mintis, kad „Evidence“ Nr. 2 gerokai stinga originalumo. Sunku jame įžvelgti konkrečią kokio nors kompozitoriaus įtaką – įrodymų lyg ir nėra; tačiau negalima teigti, kad kūrinio intonacijos nėra girdėtos kitų autorių kūryboje. G. Ligeti kompozicija ,,Hungarian Rock“ buvo šioks toks kontrastas iki tol skambėjusiems džiazo stiliaus kūriniams. Šis opusas taip pat turi tam tikrų sąsajų su populiariąja neakademine muzika, tačiau ne su džiazo, o su roko stiliumi. Teigiama, kad „Hungarian Rock“ yra tarsi ironiškas G. Ligeti atsakas į dvi 8-ajame dešimtmetyje Hamburge įsivyravusias tendencijas – „naująjį tonalumą“ ir besikartojančias roko muzikos ritmines struktūras. Tad roko muzikos įtaka čia jaučiama per gana trankių akordų ritmo formulę, kuri, nuolat kartojama, sudaro opuso pagrindą. Tuo tarpu solo partija turi šiek tiek improvizacinio prado. Ir nors kūrinio anotacijoje skelbiama, kad „Hungarian Rock“ pagrįstas repetityvinėmis baroko čakonos ir pasakalijos formomis, tiesą sakant, šis kūrinys kartkartėmis priminė paralelinį viduramžių organumą, skambantį ne taip asketiškai, kaip turėtų. G.-W. Raeso kompozicija ,,Totems“ iš ciklo ,,Jumpy Variations“ skambėjo visai ne siurrealistiškai ir buvo netikėtai trumpa. Šis kūrinys pasižymi itin sudėtinga struktūrine koncepcija: kaip kūrinio melodinio ir harmoninio plėtojimo algoritmą G.-W. Raesas pasirinko vienos aritmetinės teoremos generuojamą skaičių seką. Matyt, ši teorema yra pernelyg sudėtinga, kad ją būtų galima įžvelgti kūrinyje nenagrinėjus partitūros, nes atmintyje teišliko neilgos akordų sekos įspūdis.
Koncerto „Super piano“ kulminacija galima būtų įvardinti R. Mažulio kompoziciją „Madam Koch meditacija“. Tai buvo ilgiausiais vakaro opusas, bet nepaskutinis. Deja, verčiau jau jis būtų buvęs paskutinis... Po „Madam Koch meditacijos“ skambėjo dar keturi C. Nancarrow etiudai, tačiau po ilgojo R. Mažulio kūrinio buvo gana sunku grįžti prie iki tol skambėjusio džiazo stilistikos; paskutiniai etiudai spėjo ir kiek pabosti, o tai gerokai susilpnino iki tol susiformavusį gana gerą įspūdį apie amerikiečių kompozitoriaus kūrybą pianolai ir pakilią pavasarišką atmosferą, kurią sukūrė minėtieji etiudai. Matyt, tai pajuto ir ne vienas koncerto klausytojas – skambant paskutiniams opusams jų gretos ėmė retėti. Kalbant apie R. Mažulio kompoziciją, reikia pasakyti, kad autorius liko ištikimas jam būdingam minimalistiniam stiliui. „Madam Koch meditacija“ pasižymėjo stilistine švara ir muzikinio audinio vientisumu, taip pat šiam kūrėjui būdingu kartais sunkiai paaiškinamu optimistiniu pradu. Tai buvo ilgiausia vakaro kompozicija, tačiau beklausant neprailgo. Šiaip ar taip, nuo seno ironizuojama, kad minimalistai taupo viską, tik ne laiką. Justina Paltanavičiūtė Muzikinės el. meditacijosŠiuo pavadinimu galima apibūdinti didžiąją dalį muzikos, skambėjusios paskutinį „Jaunos muzikos“ vakarą (balandžio 28 d.) koncerte „ELECTROLIT“. Įspūdingas reginys – pirma toptelėjusi mintis tik įėjus į salę, kurios erdvę dar neprasidėjus koncertui jau buvo „okupavę“ milžiniški oro burbulai iš kompozitorės Justės Janulytės ir skulptoriaus Dovydo Klimavičiaus bendro projekto „Kvėpuojanti muzika“ (styginių kvartetui, elektronikai ir oro skulptūroms). Šis kūrinys, kaip teigiama anotacijoje, skirtas kvarteto „Chordos“ 10-mečiui bei muzikinių kvėpavimo metaforų tyrinėjimams. Keturiose kinetinėse permatomos medžiagos skulptūrose, kurios, panaudojant oro kompresiją, pamažu bliūkšta ir vėl prisipildo oro, nuolat keisdamos savo formą, sėdėjo keturi „Chordos“ nariai. Spingsinti švieselė, apšvietusi jų instrumentus, natas, suteikė jaukumo įspūdį. Muzika kvėpavo kartu su skulptūromis: ramiai, lėtai, liūliuojančiai. Pasak pačios kompozitorės, kvėpuojančios skulptūros yra ne tik yvaizdinė pulsuojančios muzikos išraiška ir materializacija, bet kartu (kaip viena iš gyvosios elektronikos priemonių) atlieka styginių garsą slopinančios bei tembrą transformuojančios gigantiškos surdinos funkciją. Opuso sąskambiai disonuoja, tačiau nerėžia ausies; sekundos, septimos, padidinti, sumažinti intervalai išrišami į konsonansus. Pakylanti ir nusileidžianti styginių melodija taip pat atspindėjo „kvėpuojančios muzikos“ metaforą. Kūrinio pabaigoje skulptūrose deganti švieselė silpnėjo, kol visai išnyko; atitinkamai vienas po kito „užgeso“ ir styginių garsai. Antrasis opusas, skambėjęs koncerte – Antano Jasenkos ir Antano Kučinsko kompozicija „Anapus Čiurlionio“ styginių kvartetui, gyvajai elektronikai ir videovaizdui. Jei tikėsime pristatant šį kūrinį pasigirdusiomis deklaracijomis, tai buvo bandymas išgirsti ir suprasti (atspėti?), kaip M.K. Čiurlionis įsivaizdavo lietuvišką muziką ateityje. Taigi, prabėgus šimtmečiui nuo M. K. Čiurlionio laikų, muzika buvo atliekama „Chordos“ kvarteto nariams pučiant, mušant ritmą į savus instrumentus, mosuojant stryku, pizzicato, ir tik vėliau jau griežiama styginiais. Elektronikos garsai priminė varlių, svirplių leidžiamus garsus, o kartais tarytum imitavo „užstrigusio“ kompiuterio cypimą arba kėlė bendro triukšmingo chaoso įspūdį. Į muziką reagavo ir vaizdinė medžiaga, kuri tai trūkinėjo, greitėjo ar lėtėjo, tai visai sustingdavo. Muzikinė įtampa ir dėmesys buvo išlaikyti per visą kūrinį, o jo pabaiga, kai „skambėti“ liko tik sinchroniški ir ritmiški keturių strykų mostai, atrodė įspūdingai – kone kaip šamaniškas ritualas. Šarūno Nako kūrinys „Also sprach Balakauskas“ („Taip kalbėjo Balakauskas“) – trečias koncerto programos opusas styginių kvartetui ir elektronikai. Anot autoriaus, „kūrinys, pavadinimu susijęs su garsiuoju Friedricho Nietzsche’s veikalu ir jo perfrazuota paantrašte – „Eine Musik für Alle und Keinen“ („Muzika visiems ir niekam“), – yra kuklus pagarbos ženklas Osvaldo Balakausko 70-mečiui, sykiu ir draugiškas atsakas į mano prašymu 1990-aisiais sukurtą žaismingą Osvaldo Balakausko kūrinį „Chopin – Hauer“.“ Isteriškas disonansas – tai pirmasis akordas, kuris iš karto verčia suklusti klausytoją. Kvarteto atliekama trūkčiojanti sueinančių ir išsiskiriančių intervalų melodija pynėsi su elektronikos garsais, kurie priminė imituojamą svirplių griežimą, kunkuliuojantį vandenį, o kartais – tiesiog varpo dūžius. Galbūt todėl šis opusas taip dvelkė melancholija, ramybe. Galima sakyti, tai tikra meditacinė muzika. Atsitiktinai ar sąmoningai, tokia kontempliatyvi nuotaika dominavo beveik viso šio lietuviško „Jaunos muzikos“ koncerto metu. O gal tai ir yra naujasis (senasis?) lietuviškos muzikos skambesys? Jolita Ivanova |