Jono Meko centro priebutyje

„Mano guru“ – progresyvi Vilniaus kavinė – savo languose iškabino Sauliaus Paukščio fotografijas: dvylika Jono Meko portretų, datuojamų 2007 m. sausio 18 d. 13.40–15.55: geriantis vyną Jonas, filmuojantis Jonas, tiesiog Jonas. Fotografijos „dvipusės“: iš lauko matomą nuotrauką kavinės viduje dubliuoja tokia pati.

Jonas Mekas, kaip ir Jurgis Mačiūnas, kaip ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, yra kultinė lietuvių asmenybė. Tiesa, M.K. Čiurlionį žino tikriausiai kiekvienas lietuvis, o Jonas Mekas ir Jurgis Mačiūnas dar tik pradeda savo „žvaigždės karjerą“: antai kai prieš kelias dienas knygyne pasiteiravau pardavėjos apie Yoko Ono, Johno Lennono ir Jurgio Mačiūno knygą, ji manęs perklausė: „Kaip sakote? Jančiūno?“. Tiesa, už Lietuvos ribų Jonas Mekas ir Jurgis Mačiūnas lyg ir nurungia M.K. Čiurlionį. Aną vasarą Paryžiuje atsitiktinai susipažinau su vietiniu žmogumi, kuris, sužinojęs mano tautybę, pasakė: „Iš jūsų šalies kilęs vienas man labai patinkantis režisierius“, – turėjo omeny Joną Meką ir buvo netgi įsigijęs jo filmų.

Faktas, kad apie Mikalojų Konstantiną yra girdėję bene visi Lietuvos žmonės, iš tikrųjų nieko nereiškia. Dauguma jų nieko nenutuokia apie jo kūrybą, t. y. jų žinojimas yra visiškai beprasmiškas. Tokiems žmonėms Čiurlionis geriausiu atveju yra tik „galingo“ lietuviško potencialo įrodymas, o tai labiau žalinga nei naudinga.

J. M. & J. M. yra daug mažesnės popžvaigždės Lietuvoje nei M.K. Č., taigi norisi tikėti, kad Joną Meką ir Jurgį Mačiūną žinantys žmonės labiau vertina jų kūrybą. Tačiau čia iškyla kitų problemų. M.K. Čiurlionio kūryba yra eksponuojama Kaune, o Jono Meko ir Jurgio Mačiūno, nors retkarčiais ir parodoma Lietuvoje, tačiau M.K. Čiurlionio muziejaus atitikmens – Jono Meko centro – vis dar neturi. Kitaip tariant, M.K. Čiurlionis laikomas stabu paprasčiausiai nesidomint jo menu, o Jonas Mekas ar Jurgis Mačiūnas gali patekti į tokią padėtį dėl kitų priežasčių: dėl nepakankamų galimybių pažinti jų meną.

Taigi pamačiusi Joną Meką „Mano guru“ languose susimąsčiau būtent apie šią „stabo“ situaciją: juk Jonas Mekas niekada negyveno Vilniuje, taip pat ir savo filmais iš tiesų atstovauja ne Lietuvai, o Niujorkui. Fotografijos netgi kiek priminė Andy Warholo įžymybių portretus, kuriuose apčiuopiamas žmogaus-fetišo aspektas, skirtumas tik tas, kad Warholas išryškino fetišizmą, o čia jis liko lyg ir nereflektuotas. Vėliau sužinojau fotografijų iškabinimo priežastį; ji sušvelnino pirmąją reakciją. Jono Meko portretai „Mano guru“ kavinėje susiję su savivaldybės nutarimu įsteigti Jono Meko vizualiųjų menų centrą. Veikiant tokiam centrui Jonas Mekas iš tiesų taptų Lietuvos meno gyvenimui reikšminga asmenybe. Bet ar Jono Meko vizualiųjų menų centro vizija yra reali? Prieš kelias savaites centro steigimas buvo aptarinėjamas LRT laidoje; joje per TV tiltą dalyvavo ir pats Jonas Mekas. Situacija atrodė gana dviprasmiškai.

Viena vertus, matyti keli ryškūs žingsniai į priekį: savivaldybėje oficialiai pasirašytas centro steigimo nutarimas; paskirtas direktorius – prodiuseris Kristijonas Kučinskas, kartu su Vytautu V. Landsbergiu sukūręs filmą „Niujorkas – mano šuo“; patvirtintas biudžetas; sukurta įspūdinga vizija: Jono Meko ir Jurgio Mačiūno kūrinių kolekcija, videoteka, filmoteka, kino salė, festivaliai, retrospektyvos ir t. t.; suburta centro kūrėjus konsultuosianti taryba, kurią, be lietuvių kompozitoriaus Vidmanto Bartulio ir Vilniaus savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjo Vytauto Toleikio, sudaro kino teoretikas ir kuratorius Dominique Paini (Pompidou centras), kino ir videomeno kuratorius Larry Kardishas (MoMA), Paryžiaus „Filmų galerijai“ vadovaujantis filmų kūrėjas Pipas Chodorovas (Prancūzijos Filmų galerija), režisieriai Julius Zis, Jimas Jarmushas. Kita vertus, tebėra daug klaustukų. Neapsispręsta dėl patalpų, o juk iki šiol bandant kurti Jono Meko centrą tai ir buvo pagrindinė problema, nenurodytas biudžetas ir konkretesni projekto vykdymo planai.

Pats Jonas Mekas yra optimistas ir tiki projekto sėkme. Nors, tiesa, prieš kelerius metus, nenusisekus tuometiniams bandymams, parašė nusivylimo kupiną laišką. Žinoma, norisi tikėtis, kad, nepaisant skubėjimo priimti nutarimą prieš artėjančius rinkimus, projektas bus plėtojamas; kad Jonas Mekas Lietuvai bus labiau menininkas, guru, o ne stabas.