Apie zuikučius ir ne tik

Ekspozicijos fragmentas L. Miklaševičiūtės nuotr.

Apie parodą. „Lietuvos aido“ galerijoje veikusioje Noros Blačževičiūtės keramikos parodoje „...ir apie zuikučius“ autorė pristatė ir praėjusių metų, ir prieš dešimtmetį sukurtus darbus. Tad pažįstantys menininkės kūrybą ekspozicijoje galėjo rasti jos pamėgtus motyvus. Be to, ši keramikos paroda buvo puiki proga susipažinti su gan retai eksponuojamos ir dėl to Lietuvoje kiek marginalinės meno šakos atradimais.

Apie paukščius. Parodoje gausybė paukščių – jie jau senokai dominuoja keramikės kūryboje. Paukščių ekspozicijoje esama įvairių. Antai ant raudonų pagalvėlių it išprotėjusios vartosi, kvatoja varnos („Seni anekdotai“). Šalia paukščiai poetai deda kiaušinius kūrinius („Apie poeziją“). Paukščių figūromis charakterizuojami tam tikri žmonių tipai: žaismingos rėksnės ir susikaupę, susimąstę, filosofiškai nusiteikę, nors ir ne tokie patrauklūs poetai. Be sužmogintų paukščių, ekspozicijoje jų yra ir daugiau: sparnuoti ir besparniai, didesni ir mažesni, komponuojami grupelėmis ar po vieną.

Apie zuikučius. Kompozicija „Apie muziką“, pasufleravusi visos parodos pavadinimą, – bene efektingiausias ekspozicijos kūrinys: zuikučių būrys klausosi prieš juos padėto radijo imtuvo. Kelių dešimčių žvėrelių minia atrodo išties įspūdingai. Jie ir panašūs, ir skirtingi. Iš tolėliau visi atrodo kaip vienas - pasikūprinę, išplėtę akis, stačiomis ausytėmis. Tačiau snukučių išraiškos, spalvų niuansai suteikia kiekvienai figūrėlei individualumo. Kai kurie, gerai įsižiūrėjus, primena žinomus kultūros veikėjus. Vienų veido išraiška protingesnė, kiti žioplesni, nustebę spokso į žiūrovą ar radijo imtuvą. Zuikučiai, kaip ir paukščiai, atspindi žmonių tipų įvairovę. Tad Noros Blaževičiūtės gyvūnėlių atvaizduose galima įžvelgti tam tikrą visuomenės kritiką – nepiktą, be didaktikos ir pasmerkimo, šmaikščią ir žaismingą.

Apie moteris. Moterų atvaizdai sudaro nemažą parodos dalį. Jie – pamėgta keramikės tema, dažniausiai pateikiama biusto ar torso pavidalu, taip pat tapytose lėkštėse. Biustai ir torsai – apvalaini, kresni kūnai pilnomis krūtimis ir nedidele, kartais tuščiavidure galva, charakteringa nosimi bei lūpomis arba išvis be ryškių veido bruožų. Tuščios galvos, viena vertus, yra įdomus plastinis sprendimas, atskleidžiantis stambaus kūno ir ažūriškos galvos kontrastą, kita vertus, sugestijuoja turinio galvoje nebuvimą („Gražios moters portretas“). Taigi moterų atvaizdai neretai susiję su šiandienos aktualijomis. Kad ir kūrinys „Kultūra“ – moters torsas, apvyniotas audiniu. Veido bruožai neišreikšti, tačiau jį puošia popierinė šypsena lyg iš dantų pastos reklamos – popkultūros citata. Ironiškų nuorodų į populiariojoje kultūroje gyvuojančias moteriškumo klišes gausu ir dekoruotose lėkštėse („Užupis“). Jose greta Užupio angelo skulptūros vaikštinėja nėriniuotais apatiniais pasipuošusios moterys: stambokos, nerangios, garbanotais pudeliais ar už jas pačias smulkesniais kavalieriais vedinos.

Moteriškumo ieškoma ir tautosakoje; čia taip pat neapsieinama be ironijos. Sienos plokštumoje pražydęs „Rūtų darželis“ – kadaise apdainuotas lietuvaičių pasididžiavimas, nūnai netekęs aktualumo. Ant karalaitės peties tupi bučiniui pasiruošusi – ilgą liežuvį iškišusi – varlė (biustas „Iš pasakos apie varlę ir marių mergelę“).

Šalia ironiškų moteriškumo atspindžių iškyla ir metaforiški, poetiški moterų vaizdiniai. Moterų su gėlėmis, vaisiais torsuose atskleidžiamas romantiškas švelnaus moteriškumo supratimas. Torsas „Natūra“ – moteris su paukštukais, nutūpusiais ant pečių ir galvos, – poetizuota gamtos personifikacija.

Apie keramiką. Iš parodoje eksponuotų darbų galima susidaryti įspūdį apie paskutinio dešimtmečio lietuvišką keramiką. Ji išsiveržia iš taikomosios dailės lauko ir taikosi į vaizduojamąją. Instaliacinis ekspozicijos pobūdis, gatavų objektų naudojimas (kičinės skulptūrėlės, žvakidės, lėkštės), kultūros ir popkultūros citatos priartina keramiką prie šiuolaikinio meno. Tačiau ji neatitrūksta nuo tradicijų, jomis remdamasi plėtojasi toliau: eksperimentuojama su keramikos technika, žaidžiama glazūravimo efektais ir galimybėmis (matinių ir blizgių paviršių kontrastas, įskilimai, nuvarvėjimai). Molinės figūros papildomos kitomis medžiagomis: čežančiu vyniojamuoju popieriumi, grubios faktūros audiniu, džiovintomis gėlėmis, vaisiais. Darbų paviršiai ne tik tampa vizualiai įdomūs, bet ir masina paliesti, netgi pauostyti.