„Kino pavasario“ maratonas prasideda

„Tykus gyvenimas“

„Kino pavasaris“ – rimtas išbandymas kiekvienam kiną mėgstančiam žmogui. Norėdami palengvinti sinefilo gyvenimą, drįstame rekomenduoti kelis filmus, kuriuos pasižiūrėti beveik būtina.

„Čiabuviai“ („Indigenes“, Prancūzija, Marokas, Alžyras, Belgija, 2006)

Apie ką. Apie išeivius iš Šiaurės Afrikos, kurie kovojo su naciais už Prancūzijos laisvę. Apie jų patirtas nuoskaudas, pažeminimus. Apie tai, kad istorija niekad nebūna tik „balta“ arba tik „juoda“.

Kodėl. Todėl, kad pernai Kanuose Rachido Boucharebo filme suvaidinę Sami Bouajila, Jamelis Debbouze‘as, Roschdy Zemas, Sami Naceri buvo apdovanoti prizu už geriausią vyro vaidmenį.Todėl, kad režisierius bando naujai pažvelgti į vieną šlovingiausių ir kino labiausiai išeksploatuotų Prancūzijos istorijos laikotarpių. Todėl, kad filmas bando suvokti nacionalinio identiteto paslaptis.

Kam. Filmų apie karą gerbėjams. Epinių istorinių drobių ir geros vaidybos mėgėjams. Antirasistams.

„Didinga jaunystė“ („Juventude em marcha“/„Colossal Youth“, Portugalija, Šveicarija, Prancūzija, 2006)

Apie ką. Filmo herojai – vieno Lisabonos kvartalo gyventojai, kuriuos perkelia į miesto pakraštį, nes jų gimtajame kvartale iškils nauji prabangūs namai.

Kodėl. Režisieriaus, scenaristo, prodiuserio Pedro Costos pavardę verta įsidėmėti ne tik todėl, kad jis dažnai lyginamas su lietuviu Šarūnu Bartu. Režisierius bando ieškoti naujų kino kelių, stengiasi pabrėžti ir savo nepriklausomybę nuo įprastų stereotipų (estetinių taip pat), mėgina sujungti fikciją ir dokumentą, tikrą ir išgalvotą istoriją, kvartalo gyventojus ir jų kuriamus personažus.

Kam. Radikalams. Eksperimentų mėgėjams. Kantriems ir ištvermingiems.

„Grbavica“ (Bosnija ir Hercegovina, Slovėnija, Prancūzija, 2005)

Apie ką. Apie bosnę Esmą, kurią Jugoslavijos karų metais išprievartavo serbai. Apie iš tos prievartos gimusią dukterį, kuri mano, kad jos tėvas buvo didvyris. Apie sunkią moters išgyvenamą dramą, jos pastangas kabintis į gyvenimą ir apsaugoti dukterį nuo skausmo.

Kodėl. Todėl, kad pernai Berlyno „Auksiniu lokiu“ apdovanotas bosnės Jasmilos Žbanič filmas psichologiškai tiksliai atskleidžia vieną didžiausių XX a. pabaigos tragedijų. Dokumentininkės patirtį turinti režisierė per vienos moters tragediją perteikia dešimčių tūkstančių prievartos aukų.

Kam. Psichologinių dramų gerbėjams. Besidomintiems istorija. Tikintiems žmogiškumu ir motinos meile.

„Kadakas“ („Khadak“, Belgija, Mongolija, 2006)

Apie ką. Apie Mongolijos stepių klajoklius, kuriuos maras ir kareiviai priverčia persikelti į miestą. Apie šamano savybėmis apdovanotą Bagį, kuris mieste praranda savo galias.

Kodėl. Vaidybiniame kine debiutuojantys dokumentininkai Peteris Brosensas („Šuns miestas“) ir Jessica Woodworth bei operatorius Rimantas Leipus sukūrė įstabaus plastinio grožio filmą.

Kam. Besiilgintiems Mongolijos stepių. Alterglobalistams.

„Ką aš veikiau per pasaulio pabaigą“ („Cum mi-am petrecut sfarsitul lumii“/„The Way I Spent the End of the World“, Rumunija, 2006)

Apie ką. Apie tai, kaip Rumunijos provincijos miestelio gyventojai prisimena, ką jie veikė prieš tai, kai buvo nuverstas diktatorius Nicolae Ceausescu. Apie tai, kaip skirtingų socialinių sluoksnių ir patirties, kartais visiškai apolitiškiems žmonėms darosi aišku, kad gyventi kruvino diktatoriaus šešėlyje yra nenormalu.

Kodėl. Pernykščiuose Kanuose buvo pareikšta, kad nauji kino vėjai pučia iš Rytų, ir atkreiptas ypatingas dėmesys į naująjį Rumunijos kiną. Debiutantas Catalinas Mitulescu sukūrė provokuojantį, jausmingą ir šmaikštų filmą apie lojalumą ir pasipriešinimą.

Kam. Norintiems daugiau sužinoti apie neseną praeitį. Mėgstantiems meilės ir šeimos istorijas, besirutuliojančias didžiosios Istorijos fone. Smalsiems.

„Kitų gyvenimai“ („Das Leben der Anderen“, Vokietija, 2006)

Apie ką. Apie Rytų vokiečių saugumo „Stasi“ kapitoną, kuriam 1984-aisiais buvo pavesta sekti žinomą rašytoją ir jo meilužę aktorę. Pasinėręs į svetimą gyvenimą kapitonas patiria atsivertimą ir ima suvokti, kas iš tikrųjų yra laisvė. Už tai jam teks užmokėti su kaupu.

Kodėl. Todėl, kad filmo sukūrimas primena Pelenės istoriją: niekam nežinomas režisierius debiutantas Florianas Henckelis von Donnersmarckas už šį filmą gavo visus vokiečių metų kino apdovanojimus, geriausio Europos metų filmo bei dar kelis prizus ir „Oskarą“ užsienio filmui. Todėl, kad filmas subtiliai atskleidžia totalitaristinės visuomenės atmosferą ir jos iškrypimus.

Kam. Psichologinių dramų mėgėjams. Liustracijos procesų (esamų ir būsimų) dalyviams. Besidomintiems istorija. Norintiems grįžti į SSRS.

„Knudo Rasmusseno žurnalai“ („The Journals of Knud Rasmussen“, Kanada, 2006)

Apie ką. Apie tai, kaip XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžioje Šiaurėje gyvenanti indėnų gentis priima katalikybę. Amžinas protėvių tikėjimas užleidžia vietą naujam tikėjimui, kuris sunkiomis sąlygomis gali atnešti ekonominį išsigelbėjimą. Paskutinis šamanas išveja dvasias, saugojusias žmogaus ir gamtos sambūvio harmoniją.

Kodėl. Nekonvencionalus Zachariaso Kunuko ir Normano Cohno filmas verčia mąstyti apie aktualias, ir ne vien ekologines, problemas.

Kam. Filosofiškai nusiteikusiems. Religijos istorikams. Žaliesiems. Netradiciškų kino formų gerbėjams.

„Kopijuojant Bethoveną“ („Copying Beethoven“, JAV, 2005)

Apie ką. Apie kompozicijos studentę Aną, kuri 1824 m. padeda Ludwigui van Beethovenui užbaigti IX simfoniją. Apie kurčią menininką, kuris girdi muziką savyje. Apie visuomenę, kuri nori tą menininką priversti kurti malonią muziką, ir nusisuka nuo jo drąsių eksperimentų.

Kodėl. Nugalėjusio infantilizmo laikais režisierė Agnieszka Holland dar nori kalbėti su žiūrovais rimtai ir aistringai. Šiuo filmu ji tarsi bando nužymėti žiūrovams prieinamo, bet rimto kino galimybių ribas.

Kam. Ludwigo van Beethoveno gerbėjams. Feministėms. Biografinių filmų mėgėjams.

„Nenoriu miegoti viena“ („Hei yanquan“/„I Don’t Want to Sleep Alone“, Taivanas, Prancūzija, Austrija, 2006)

Apie ką. Apie Malaizijos sostinėje atsidūrusį ir su vietiniais susimušusį benamį kiną, apie paralyžiuotą vaikiną, jį prižiūrinčią merginą, apie gyvenimą keistame mieste. Apie neįmanomą meilę ir visur esantį seksą. Apie susvetimėjimą, neviltį ir nenusakomą toksiško pasaulio grožį.

Kodėl. Taivano režisierius Tsai Ming-liangas kuria unikalius filmus (vieną jų – „Kaprizingą debesį“ pernai taip pat rodė „Kino pavasaris“), nes tik jis sugeba įtikinamai susieti juodžiausią pesimizmą, beveik pornografiją, populiariosios muzikos šlagerius ir sveiką humoro jausmą.

Kam. Perversiško kino mėgėjams. Tsai Ming-liango gerbėjams. Norintiems pamatyti kažką ypatinga.

„Padavėjas“ („Ober“/„Waiter“, Olandija, Belgija, 2006)

Apie ką. Apie pusamžį restorano padavėją Edgarą, kuriam nusibodo gyventi taip, kaip jis gyvena. Vieną dieną jis pasibeldžia į duris, už kurių įsikūręs rašytojas Hermanas. Būtent jo sukurtą gyvenimą ir gyvena Edgaras.Tačiau ir Hermanas nėra laisvas nuo savo piktos žmonos, kuri nuolat kišasi į kūrybos procesą.

Kodėl. Režisierius Alexas van Warmerdamas pasižymi originaliu humoro jausmu ir siurrealistišku požiūriu į gyvenimą. Tai įrodė ir Lietuvoje rodyti jo filmai „Šiauriečiai“, „Suknelė“.

Kam. Juodojo humoro ir režisieriaus kūrybos gerbėjams.

„Perversiškas kino gidas“ („The Pervert’s Guide to Cinema“, D. Britanija, Austrija, Olandija, 2006)

Apie ką. Vienas madingiausių šių dienų filosofų, liberalizmo kritikas ir Lenino gynėjas Slavojus Žižekas aistringai mėgsta kiną. Fiennes filmas – beveik tris valandas trunkanti ir klasikinių filmų fragmentais gausiai iliustruota Žižeko paskaita apie iškrypėlišką kino meną.

Kodėl. Kad suprastume, jog filmas – tai ne tik sklandžiai papasakota istorija, snukių daužymas ar egzotiškas blizgutis. Kad patikrintume savo kino istorijos žinias. Kad suvoktume kino visuotinumą.

Kam. Filosofams, rašantiems apie kiną. Žmonėms, geidžiantiems kino. Gausiems Žižeko gerbėjams. Norintiems polemizuoti ne tik su filosofu.

„Po vedybų“ („After the Wedding“, Danija, Švedija, 2006)

Apie ką. Jakobas (puikusis Madsas Mikkelsenas) paskyrė savo gyvenimą našlaičių namams Indijoje. Tačiau jam nuolat iškyla finansinių sunkumų. Vienas namų rėmėjų Jorgenas nori, kad Jakobas grįžtų į Daniją ir aptartų susiklosčiusią situaciją. Vos atvykęs Jakobas pakviečiamas dalyvauti Jorgeno dukters vestuvėse. Jakobas netrunka suprasti, kodėl jo dalyvavimas toks pageidaujamas, o finansinė sutartis neatsiejama nuo šeimyninės sutarties...

Kodėl. Kad paskui nesigraužtumėt, jog nepamatėt populiariausio festivalio filmo.

Kam. Tiems, kam patinka filmai – festivalių žiūrovų simpatijų prizų laureatai. Mėgstantiems painias šeimos istorijas. Mėgstantiems kiną, kur kontrastai, kultūriniai ir emociniai sukrėtimai yra supaprastinami tam, kad taptų akivaizdesni.

„Sausros sezonas“ („Daratt“/„Dry Season“, Čadas, 2006)

Apie ką. Ne vieną dešimtmetį Čade vykęs pilietinis karas sudarkė kelių kartų likimus. Penkiolikmetis Atimas nori atkeršyti už tėvą, kurio niekad nematė. Tačiau sostinėje suradęs tėvo žudiką, vaikinas su juo susidraugauja, pradeda dirbti jo kepyklėlėje. Jam iškyla dilema: įvykdyti pažadą ar atleisti?

Kodėl. Mahamatas Salehas Harounas yra vienas svarbiausių Afrikos naujosios kartos režisierių. Šiuo filmu jis transformuoja Afrikos kinui įprastas formas.

Kam. Wolfgango Amadeaus Mozarto operos „Tito gailestingumas“ gerbėjams. Pasiilgusiems Afrikos kino. Gedintiems Ryszardo Kapuścińskio.

„Tykus gyvenimas“ („Sanxia haoren“/„Still Life“, Kinija, 2006)

Apie ką. Filmo herojai atvyksta į Fengdži miestą, kurį netrukus užlies netoliese statoma užtvanka. Vyras ir moteris ieško savo artimųjų. Dokumentiškai nufilmuotas netrukus išnyksiantis miestas padeda režisieriui susieti istorinį ir asmeninį laiką, poetiškai atskleisti prabėgančio laiko grožį ir trapaus žmogaus stiprybę.

Kodėl. Režisierius Jia Zhang-Ke – viena didžiausių ir svarbiausių šių dienų kino figūrų. Jo filmai pasižymi itin subtilia ir rafinuota kino kalba.

Kam. Mėgstantiems tikrą kiną. Vertinantiems Venecijos kino festivalių „Auksinius liūtus“.

„Vaiduokliai“ („Ghosts“, D. Britanija, 2006)

Apie ką. Pseudokumentinis pasakojimas apie nelegaliai D. Britanijoje dirbančius kinus. Jauna mergina (ją suvaidinusi Ai Qin Lin taip pat buvo nelegaliai atvežta į Angliją) mano, kad uždirbs pinigų, kurių pakaks šeimai Kinijoje išlaikyti, tačiau gyvenimas Anglijoje pasirodo ne toks, kokį ji įsivaizdavo.

Kodėl. Pirmoji galimybė Lietuvoje pamatyti vieno garsiausių ir skandalingiausių šių dienų dokumentininkų Nicko Broomfieldo filmą.

Kam. Socialiai angažuotiems. Planuojantiems gyventi ir dirbti Anglijoje. Mėgstantiems filmus, kur peržengiamos žanrų ir rūšių ribos.

„Užuojauta Keršto poniai“ („Chin-jeol-han Geum-ja-ssi“/„Sympathy for Lady Vengeance“, P. Korėja, 2005)

Apie ką. Apie moterį, praleidusią kalėjime 13 metų ir sukūrusią tobulą keršto planą, kurį įgyvendins vos išėjusi į laisvę.

Kodėl. P. Korėjos režisierius Park Chan-wookas („Senis“) laikomas vienu perspektyviausių naujojo amžiaus kūrėjų. Jo filmų plastika itin rafinuota ir paveiki, nes kalbėdamas apie prievartą jis išnaudoja visas vizualias jos galimybes.

Kam. Quentino Tarantino gerbėjams. Žmonėms su grafo Montekristo kompleksu. Žiaurių ir perversiškų Rytų fantazijų entuziastams.

Parengė Živilė Pipinytė