Baimių nugalėjimo metas

Arvydas Baltrūnas. „Škvalas uoste“. 2006 m.

Arvydas Baltrūnas – tapytojas ir dailės pedagogas – puoselėja arsininkų pradėtą lietuvių liaudies meno, modernumo ir individualumo idėją, taip svarbią šiandien, kai niveliuojamas autentiškas buvimas meno erdvėje.

Psichologų teigimu, nugalėti baimes – tai vengti jas sukeliančių situacijų arba jas įveikti sąmoningai kartojant ritualus, panašius į pirmykščių žmonių tikėjimus. Toteminiai ryšiai ir gynyba nuo įvairiausių baimių siejasi su apeigomis, užkalbėjimais, vadinasi – jų įvardijimu. Atrodo, panašiai egzistencines baimes įsisąmonina ir jas įveikia A. Baltrūnas, „Arkos“ galerijoje atidaręs dešimtąją personalinę tapybos parodą „Baimės nugalėjimas“. Čia eksponuojamos stambesnio formato figūrinės kompozicijos, sukurtos 1995–2007 m. Kūryboje vyrauja dvi temos, kuriomis remiasi dailininkas, – biblinė ir psichologinė.

Abstraktaus ekspresionizmo kalba jau tarsi pati savaime formuoja ritualinę iškalbą: į pirmą planą iškyla šiam autoriui būdingos kompozicijų struktūros ir emocinės spalvinės iškrovos. A. Baltrūno tapybos kontūrai lietuviškosios mokyklos areale galėtų būti apibrėžti V. Kandinskio teiginiu, kad „mene svarbu atrasti (realizuoti) proto ir širdies pusiausvyrą“. Šios pusiausvyros ieškojimai parodo nuoseklų, nors ir lėtą tapytojo raidos ir savęs pažinimo kelią.

A. Baltrūnas 1987 m. Valstybiniame dailės institute baigė tapybos specialybę. Pirmosios parodos dešimtojo dešimtmečio pradžioje sutapo su nepriklausomybės atkūrimu. Meno arenoje iškilo nauji prieštaringai dailininkų vertinami postmodernizmo reiškiniai: performansai, instaliacijos, akcijos, kurios tarsi stūmė tradicinę tapybą iš parodų erdvių. Menininkai, atsisakydami jau „mirusių idėjų ir formos raiškos būdų“, parodų salėse eksperimentavo su žmogaus kūno plastika, tradicinę tapybos raišką perkeldami į konceptualų audiovizualinį arba praktinį veiksmą. Tapyboje radikaliai reiškėsi menininkų grupuotės ir menininkai, ieškantys naujų, ekstremalių meno raiškos būdų. A. Baltrūnas neskubėjo nerti į eksperimentus, kurie atima kompozicijos, spalvų intonacijas, plastinės tapybos raiškos erdves. Pradėjęs, galima sakyti, viską „nuo pradžių“, atrado lietuviškai koloristinei tapybos mokyklai svarbius principus, kurie siejosi su A. Gudaičio, V. Karatajaus, R. P. Vaitiekūno, A. Šaltenio, K. Dereškevičiaus pavyzdžiais, ir ėmėsi įgyvendinti jam pačiam svarbias tiesas mene.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje atrasta Biblija su įamžintomis universaliomis tiesomis, žmoniją sukrečiančiomis vertybėmis ir dramomis buvo puiki galimybė kalbėti savo balsu. A. Baltrūnas teigia, kad jo netraukia šiukšlynų temos: „Skaitydamas Šventąjį Raštą, aš atrandu, kas man įdomu, – čia gimsta vaizdiniai, kurie traukia. Čia yra visos temos – išgyvenimai, melas, išdavystės.“

Spalvos ir kompozicinės laisvės suvokimo lūžis atsiranda kartu su „Kančios istorijomis“. Ankstesni šio siužeto kūriniai tapybine kalba buvo perteikti subtiliai niuansuotais, emocingais potėpių ženklais, dusliu koloritu. Kolorito dermių skalė ir ekspresyvaus potėpio energija („Kančios istorija I–XIV“, 1995–1996) tarsi netenkino dailininko, jis radikaliai pakeitė spalvų gamą.

Egzistencinio siaubo temos atsirado iš žmogų lydinčių ligų, nežinomybės, katastrofų baimių. Jos virto racionalia toteminių reginių kompozicijų išraiška, savotiška vaizdinių iškrova. Dailininkas įgyvendina paprastą archajinę tiesą – tai, kas realu, regima, panaikina ir baimių prasmes. Kompozicijose lėktuvo katastrofų, vėžio ligų vaizdiniai įgauna realius pavidalus, o drastiška potėpių energija lyg jėgos kirčiai (gesto tapyba) tampa dailininko atsaku, o kartu ir poveikiu žiūrovui (beje, gana patraukliu).

Kokias estetines kategorijas pripažįsta dailininkas? A. Baltrūnas teigia, kad menas turi turėti estetinę formą. Ši kūrinio savybė lieka, nesvarbu, kokia plastinė raiška pasirenkama. Net tolimi dailininkui videomeno kūriniai – postmodernios Billo Violos videoprojekcijos sukrėtė jį savo įtaiga ir įtikino estetizmo galia. Dailininkui artimas meno kūrinys, kuris verčia šypsotis: Kopenhagos muziejuje žmonės, eidami pro A. Matisse’o, P. Bonard’o kūrinius, šypsosi. Kaip dailininkas pedagogas, A. Baltrūnas deklaruoja menines tiesas, kurios atsispindi ir jo paties kūryboje. Jis atsisakė prislopintų tonų tapybos, nes ji, kaip tada atrodė, mažiau domina ir traukia žiūrovą.

Dailininkas teigia daug galvojantis apie dėmių, spalvų, linijų ritmus. Ritmo užuomazgų jis randa bizantinėje tapyboje, ankstyvajame renesanse, ypač Giotto freskose. Poezijoje, muzikoje, net ir gyvenime daug lemia paros, savaitės, metų ritmai, pasireiškiantys ir kūryboje. Kompozicijose ryškius kontrastus atsveria erdvė. Ankstesni sidabrinių tonų kūriniai buvo mažiau pastebimi. Mudviejų pokalbio metu, kai A. Baltrūnas rodė darbus, atrinktus į tapybos trienalę, vienas epizodas nelauktai įtikino, kad dailininkas šia personaline paroda atskleidė jau brandaus kūrėjo veidą. Atskleidė dailininko būseną, kai nebebijoma keisti teptuko pėdsakų. Buvo justi jo įsitikinimas, kad teptuko pėdsakas drobėje ne sugadina, o tik keičia rezultatą – kuris bus ir ateityje.