Nelengvas pasirinkimas

Barbara Kovet – valdinga, protinga, net ciniška valstybinės Londono mokyklos mokytoja. Ji suvokia, kad mokykla degraduoja (kaip, beje, ir mokiniai), bet jos klasėje – geležinė tvarka. Barbara – vieniša, pagyvenusi. Ji gyvena kartu su kate, rašo ironišką dienoraštį ir savo homoseksualius polinkius vis dar suvokia kaip naštą, pasmerktumo žymę. Keturiasdešimtmetė Šeba Hart – mokyklos naujokė. Ji dėsto dailę, pati primena menininkę, bet su klase susitvarkyti negali. Barbara padės Šebai. Šeba pakvies Barbarą pietų į savo šiek tiek bohemiškus, bet jaukius namus, supažindins su daug vyresniu už save vyru, paaugle dukra ir neįgaliu sūnumi. Barbarai tai suteiks viltį, praskaidrins gyvenimą. Netikėtai užsimezgusią dviejų tokių skirtingų moterų draugystę galima paaiškinti daug kuo, bet pirmiausia vienatve. Ir vienišei Barbarai, ir net žmonių nuolat supamai Šebai stinga giminiškos sielos, žmogaus, su kuriuo būtų gera tiesiog sėdėti, kalbėtis apie nieką ir viską. Trumpam stabtelėti ir pabūti savimi. Matyt, ši draugystė galėjo trukti ne vienerius metus, jei ne baisi paslaptis, kurią sužinojo Barbara. Šeba užmezgė romaną su penkiolikmečiu mokiniu – įžūliu gražuoliuku Stivenu. Barbara pasinaudoja Šebos paslaptimi, kad galėtų manipuliuoti savo drauge. Bet ši nepasiduoda manipuliavimui. Tada sprogsta skandalas. Šeba pasmerkiama, sunaikinama, atstumiama visuomenės. Barbara gali triumfuoti ir ieškoti naujos aukos.

Šią dviejų moterų istoriją iškart bestseleriu tapusiame romane aprašė Zoe Heller. Į ekraną knygą perkėlęs scenaristas Patrickas Marberis ir filmą „Skandalo užrašai“ („Notes on a Scandal“, JAV, D. Britanija, 2006) sukūręs režisierius Richardas Eyre‘as išsaugojo knygos pasakotoją – už kadro skamba Barbaros balsas, jos dienoraščio intonacijos ir pastabos. Būtent tai, manau, ir padeda žiūrovams apsispręsti, kieno jie pusėje: ciniškos, melagingos, piktos, negailestingos Barbaros ar jausmų pasisiilgusios Šebos, kuri atvirai prisipažįsta Barbarai, kad po daugelio ištikimybės vyrui ir pasiaukojimo šeimai, ypač neįgaliam sūnui, metų ji jaučia turinti teisę į intymius malonumus.

Tačiau, būkimi atviri, abi filmo herojės yra melagės. Jos abi turi polinkių manipuliuoti. Jos abi nori, kad pasaulis paklustų jų įsivaizdavimams apie save ir pasidarytų nuolaidus jų troškimams. Taip yra ne tik todėl, kad visą skandalo istoriją filme pamatėme tarsi Barbaros akimis. Esmė glūdi kur kas giliau, ir ją puikiai pabrėžia Philipo Glasso muzika, skambanti filme nuo pat pirmųjų kadrų. Labai supaprastinus, ji atitinka Barbaros nuostatą: tikrovė nepaliaujamai degraduoja.

Tačiau, būkime dar atviresni, tik puiki, aukščiausių įvertinimų nusipelnanti pagrindines skandalo herojes suvaidinusių Judi Dench ir Cate Blanchett vaidyba paverčia šią istoriją išskirtine, suteikia jai ypatingą, beveik tragedijos skambesį. „Skandalo užrašai“ – pirmiausia dviejų aktorių filmas, nors ir vyrą suvaidinusiam Billui Nighy ar jaunajam Andrew Simpsonui taip pat nieko neprikiši. Richardas Eyre‘as pirmiausia yra teatro režisierius, jo kinematografinė patirtis ne tokia jau didelė, ir išgarsino jį taip pat gana teatrališkas filmas „Airis“ apie rašytoją Iris Murdoch. Tačiau režisierius yra visiškai teisus atiduodamas filmą dviem didelėms, nors ir visiškai skirtingų mokyklų aktorėms. Skirtinga vaidybos maniera tik padeda filmo herojėms. Stambūs Dench ir Blanchett planai, kuriuos taip meistriškai filmuoja vienas didžiausių nūdienos operatorių Chrisas Mengesas, perteikia kur kas daugiau, nei glūdi filmo dramaturgijoje.

Bet šių dienų kine vis dažnesnis aktoriaus triumfas pasako ir šį tą tą daugiau apie to kino būseną. Barbaros ir Šebos istorija, papasakota „Skandalo užrašuose“, liudija, kad moralinis dviprasmiškumas, cinizmas ir melas persmelkė net pačias konservatyviausias institucijas, tokias kaip mokykla ir šeima. Dench ir Blanchett įrodo, kad net didžiausią krizę per paskutinius dešimtmečius išgyvenantis kinas vis dar turi į ką atsiremti, nes aktoriaus meistriškumas yra neišsemiamas.

Živilė Pipinytė