Muzika

Draugų susitikimas

Eduardo Oganesiano ir Evgenijaus Rivkino koncertas

Aldona Eleonora Radvilaitė

iliustracija
M. Raškovskio nuotr.

Filharmonijos Didžiojoje salėje beveik visai išnykus pianistų rečitaliams, fortepijoninės muzikos mėgėjai turi tenkintis simfoniniais koncertais, į kurių programas įtraukiami koncertai fortepijonui su orkestru. Gaila, nes talentingo pianisto solo atliekami vertingi kūriniai sukuria visai kitokią dvasinę atmosferą. Štai vasario 7 d. skambinęs vietnamietis Dang Thai Son savo trapiu, tyru bei gyvybingu menu sužavėjo visus, tą vakarą turėjusius galimybę ateiti į Filharmoniją.

Kovo 10 d. Lietuvos kameriniam orkestrui energingai ir sumaniai dirigavo Robertas Šervenikas. Skambėjo J. Haydno Simfonija Nr. 10, D-dur, H. 1, ir du Koncertai dviem fortepijonams ir orkestrui: W. A. Mozarto Es-dur, KV 365, ir F. Mendelssohno-Bartholdy As-dur (Lietuvoje atliktas pirmą kartą). Fortepijonais skambino du studijų Maskvos konservatorijoje draugai – pianistas ir vargonininkas Eduardas Oganesianas, dabar gyvenantis Prancūzijoje, ir Džordžijos universiteto profesorius Evgenijus Rivkinas. Abu atlikėjai daug koncertavo įvairiose pasaulio šalyse, yra keleto konkursų laureatai. Jų įgrotų kūrinių įrašus leidžia įvairios firmos. Apie E. Oganesianą – įspūdingi prancūzų kritikų vertinimai: „Tikras fortepijono ir vargonų virtuozas“ (Le Télégramme); „Elegancijos ir taurumo kupinas stiliaus pojūtis... Talentingas, ugningo temperamento vargonininkas, pranokstantis technines instrumento išgales“ (L’Est Républicain). Apie E. Rivkino įgrotus P. Čaikovskio Fortepijoninę sonatą G-dur ir „Metų laikus“ žurnale Fanfare rašyta: „Pasidžiaukite šia puikia interpretacija“.

Kadangi E. Oganesianas nuo 1980 m. dešimt metų dėstė fortepijoną Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur buvo žinomas kaip Mūzos Rubackytės vyras, kolegų ir studentų mėgstamas už mandagų, draugišką bendravimą, nemažą dalį klausytojų būtent ir sudarė jam simpatizuojantys pažįstami. J. Haydno Simfoniją orkestras pagriežė tvarkingai vykdydamas visas dinamines nuorodas, atskleisdamas tempų įvairovę. Tik kartais kiek netiksliai intonuodavo pūtikai ar kiti instrumentininkai

Abiejų Koncertų dviem fortepijonams su orkestru atlikimas paliko panašų įspūdį. Nuo pat pirmų fortepijono garsų (Mozarto Koncerte pirmu instrumentu skambino E. Oganesianas, o Mendelssohno – E. Rivkinas) buvo aišku, kad groja profesionalūs atlikėjai, įvaldę puikią rusų pianizmo mokyklą, panašiai girdintys ir traktuojantys muziką, kiekvienas kruopščiai nušlifavęs savo partiją. Juos vienijo ir dainingas, kokybiškas fortepijono skambesys tiek visai tyliose, ramiose vietose (antrosiose Koncertų dalyse), tiek kulminacijose. Abu Koncertai – „kietas riešutėlis“ pianistams, nes reikalauja virtuoziškumo, kuris neturi tapti tikslu. Šiai greitų natų kaskadomis žaižaruojančiai muzikai reikia įkvėpti dvasingumo, prasmės, sujungti vidine įtampa bei įtaiga. Ne mažiau svarbu pajusti laiko dvelksmą, kūrinių stilių. Be stipraus pasiruošimo, profesionalumo, kaip ir kiekviename mene, didžiulę vertę turi atlikėjo individualybė. Muzikuojant duetu būtinas ansambliškumas, tarpusavio susigrojimas, dvasiniai kontaktai, kad ne tik patiems atlikėjams, bet ir klausytojams nereiktų nerimauti, ar nepakriks, neišsiskirs muzikos tėkmė. Tokiais atvejais atrodo – visa laimė, kad yra orkestras, kuris tiksliu, griežtu ritmu padeda abiem solistams vėl susigrąžinti bepradingstantį muzikos pulsą, laiko pojūtį. Šiame šeštadienio vakaro koncerte du draugai – pianistai, praeityje groję duetu, o dabar vienas atvykęs iš JAV, kitas – iš Prancūzijos, džiaugėsi proga po pertraukos vėl drauge muzikuoti Nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje su patyrusiu Lietuvos kameriniu orkestru.