Neįprastas koncertas

Ma Xiaohui

Vilniaus Kongresų rūmuose kovo 8-ąją koncertavo senoviniu kinų dvistygiu instrumentu erhu grojanti solistė Ma Xiaohui. Pagalvojau, kad nenueidamas į tą koncertą jausčiausi tarsi praleidęs senas tradicijas tęsiančių kinų dailininkų parodą. Dažnokai kažko neišgirsdami arba nepamatydami galvojame, kad netekties gal nepatyrėme – bent manyje tokia „savigyna“ įsibuvo. Kartais jai pasiduodu, bet kai paklūstu kuždesiui, skatinančiam taip nedaryti, dažnokai neapsirinku.

Erhu – kinų dvistygis instrumentas, kuriuo grojama stryku. Vamzdelio arba nedidelės dėžutės formos rezonatorius gaminamas iš bambuko, raudonmedžio ar vario. Jo viršus aptrauktas gyvatės oda, apatinė dalis atvira. Stygos šilkinės, stryko šeriai – iš balto žirgo uodegos. Jie įterpti tarp abiejų stygų, taigi strykas visada sujungtas su instrumentu, suderintu kvintos intervalu. Smuikuojama (nes vis dėlto erhu yra smuiko giminaitis) sėdint, instrumentas laikomas vertikaliai, rezonatoriumi atrėmus į šlaunį.

Lyg iš paveikslo nužengusi ponia Ma Hiaohui smuikuoja susitelkusi, meiliai puoselėdama kiekvieną muzikos tarpsnį, kiekvieną garsą. Protarpiais ji iškalbingai žvelgia į salę, tarsi komentuotų muziką minimaliai kintančia santūraus, bet kartu ir stebėtinai gyvo veido išraiška. Virtuozė nestokoja švelnaus humoro, kai kūrinėlis atvirai pramoginis, arba autentiško susimąstymo, kai panyra į taurią kintančių tembrų iškalbą. Nustebino raiška, labai tikusi Fritzo Kreislerio „Meilės kančioms“, kur ir subjektyvi (o kaip įtikinanti!) tempų kaita, ir praeitin nugrimzdusio laiko pajauta nostalgiškai priminė Vienos operečių bei kabaretų atmosferą (solistei čia talkino obojus, fleita ir fortepijonas – Robertas Beinaris, Mindaugas Juozapavičius ir Jolanta Šilkauskienė). Kitame valse, akompanuojant fortepijonui – melancholinis Dmitrijaus Šostakovičiaus šypsnys ir vos jaučiamas išdaigiškas interpretatorės atsakas. Gal tai Ma Xiaohui ir mus siejantis panašių asociacijų ratas?

Violončelininkas Povilas Jacunskas kinų muzikos dvasią apčiuopė gal ne menkiau negu viešnia mūsų platumų subtilybes. Kompozitoriaus Tan Duno „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ teikė unikalią progą išgirsti tokio styginių dueto įkvėpimo akimirkas. Vien dėl jų būtų buvę verta į šį koncertą ateiti. Ne mažiau ir dėl erhu garsams pritaikytos Pekino operos ištraukos, tikros „nuotaikų dramos“. Kokia spalvų ir atspalvių įvairovė! Tik dvi stygos, bet virtuoziškumas kvapą gniaužia. Ir niekur nepajauti „cirko pradmens“, nors manytina, kad be jo čia neapsieita. O, kita vertus, ar išsiverčia be šito vakarietiškais instrumentais muzikuojantys? Juk irgi vieni „cirkiškumą“ neutralizuoja, sutaurina, kiti – ryškina, siekdami kuo efektingesnio „prekės“ pavidalo.

Kitu erhu, kurį solistės mokytojas kažkada sendaikčių turguje pirko maždaug už dolerį, buvo pasmuikuota pačios atlikėjos kompozicija „Mano erhu dvasia“. Pirmą koncerto dalį užbaigė taip pat Ma Xiaohui „Dviejų stygų istorija“. Tokią muziką įsimename tarsi nematytus paveikslus, prie kurių norisi sugrįžti.

Antroje dalyje į koncertą įsitraukė Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Martyno Staškaus. Nežinau, ar tikėdama erhu universalumu solistė neperžengė kažkokios ribos, įliedama tuos garsus (protarpiais lyg smuiko, lyg alto, o vis dėlto kitokius) į Piotro Čaikovskio „Gulbių ežero“ scenas. Pirmosios dalies įspūdžiui neprilygo (gal sprendžiu pernelyg subjektyviai?) ir Bélos Bartóko „Šeši rumunų šokiai“, ir Antonino Dvoržako „Slavų šokis“ bei jo „Humoreska“. Tačiau specialiai erhu ir simfoniniam orkestrui parašyta muzika darė nepalyginamai geresnį įspūdį, nes solinis instrumentas joje reiškėsi epizodais, kuriuose orkestre skambėjo tik jam palankūs tembrai ir jų deriniai. Tokia buvo rapsodiška (ir mažumėlę „čigoniška“) Yang Li Quingo „Piemenaitė“, o koncertui baigiantis erhu puikiai įsiliejo į virtuoziškas Huberio Hubay „Žirgų lenktynes“, aranžuotas Ma Xiaohui.

Tų dviejų kūrinių, dalyvaujant erhu, simfoninei koncerto daliai būtų ir pakakę. Likusį laiką gal vertėjo skirti kokiam grynai simfoniniam opusui, suteikiančiam progą kitaip pasireikšti operas ir baletus diriguojančiam Martynui Staškui. Jis yra sakęs, jog simfoninių koncertų pasiilgstąs tarsi oro.