Vilnius - Europos kultūros sostinė

Ar kultūra gali išgelbėti miestus?

Niukaslio ir Geitshedo nesėkmė

iliustracija

Bevaikštinėjant po įvairias Europos kultūros sostines interneto tinklalapiais, galima padaryti dvi išvadas: 1) Miestams praradus pirminį savo egzistencijos pagrindą – gamybą ir su ja susijusias darbo vietas bei kasdienybės ritualus, to pagrindo vieton mėginama pakišti Kultūrą iš didžiosios raidės. 2) Tapimas Europos kultūros sostine pagreitina šį procesą ir... norėtųsi pasakyti, kad garantuoja miestui tvirtą kultūros pagrindą, bet įrodymų tam kol kas nepavyko aptikti, išskyrus organizatorių savigyrą. Čia ilgai nagrinėtas „Palmer/Rae Associates“ tyrimas taip pat nerado būdų, kaip nustatyti objektyvų miesto „sveikatos“ pagerėjimą ar pablogėjimą – nėra nepriklausomų ataskaitų, sakė tyrėjai, visa tai sunkiai apčiuopiama ir t. t.

Vis dėlto šis klausimas rūpi ne tik užsakomiems tyrinėtojams, ne tik Europos Komisijos biurokratams (ar verta investuoti tuos milijonus?), bet ir žurnalistams, kurie nevengia suabejoti pačiais didžiausiais autoritetais ir sutepti puošnų oficialiosios politikos/kultūros drabužį. Štai ir Britanijos žurnalistai jau 2002 m., kai šalis dar tik teikė paraiškas Europos kultūros sostinės titului gauti, taip pat ir dabar, kai šia sostine rengiasi tapti Liverpulis (2008 m.), mėgina atsakyti į klausimą – ar kultūra gali išgelbėti miestus?

Anglių miestas(-ai)

Miestas, apie kurį daugiausia rašoma ir kuris buvo Britanijos favoritas, siekiant EKS titulo, – tai Niukaslis (Newcastle – arba Naujoji pilis), įsikūręs pačioje Anglijos šiaurėje. Šis miestas anksčiau tegalėjo būti nykumos simbolis – visi anglai žino frazę „tas pats, kaip vežti anglis į Niukaslį“, t. y. daryti bergždžią darbą, nes Niukaslyje ir taip anglių daug, iš ten jos ir vežamos. Kaip ir dera angliakasių miestui, Niukaslis yra tamsus ir niūrus, o prie šio įvaizdžio prisideda net ir oras – toks jausmas, kad čia visada lyja („koks siurprizas – Niukaslyje lyja!“ – niūriai pajuokauja koks nors anglas, privažiavęs miestą, dažniausiai jau iš anksto nepatenkintas tuo, kad tenka važiuoti į šalies šiaurę). Nepadeda ir architektūra – nieko savito ar gražaus čia nėra, kur pažvelgsi, visur regi mirusios industrijos pėdsaką, jos paskutinį sunkų atodūsį, viskas atrodo nuo anglies net pajuodę. Vienintelė miesto įžymybė – firmos „Mott, Hay and Anderson“ 1928 m. sukonstruotas geležinis tiltas per Taino upę, didingai išriesta sunkiasvore ir iš toli matoma arka jungiantis Niukaslį ir kitoje upės pusėje esantį dar nykesnį Geitshedą, t. y. paverčiantis juos vienu. Tik penktadienio ir šeštadienio vakarais miestas pagyvėja, mat gatvėse šurmuliuoja iš vieno baro į kitą lakstantys studentai, o ypač įsimena garsiai besijuokiančios merginos, vilkinčios tik apatinius primenančiomis trumputėmis suknelėmis – net ir šalčiausią žiemą. Bet šiaip Niukaslis-Geitshedas – ideali vieta depresijai tarpti, gero vardo Britanijoje jis neturėjo.

Tačiau per pastaruosius dešimt metų miestas(-ai) gerokai pasikeitė – būtent kultūrine kryptimi. Maloniai pasivaikščiojus nauju elegantiškai išlenktu Tūkstantmečio pėsčiųjų tiltu, galima patekti į Geitshedo krantinėje esančius Baltijos šiuolaikinio meno ir „Sage“ muzikos centrus, o nuo 1998 m. pravažiuojantiems autostrada moja plačiai sparnus išskėtęs Antony Gormley „Šiaurės angelas“, šiek tiek primenantis prieškarinį lėktuvą. Tas angelas kainavo 1 mln. svarų sterlingų ir žiniasklaida iš pradžių iš jo šaipėsi, bet, kaip ir dera, dabar jis jau tapo tikra šalies įžymybe, tikru Šiaurės angelu. Ambicinga ir ekspresyvi naujųjų pastatų architektūra tarytum liudija, kad Niukaslyje ir Geitshede depresija užleido vietą pasididžiavimui – ir savo angline praeitimi, ir kultūrine dabartimi, ir netgi tuo, kad lyja.

Pabėgti nuo praeities

Šį pasikeitimą diagnozuoja ir Britanijos laikraščiai. „The Guardian“ rašoma, kad „anglį pakeitus kultūra, šiuose dviejuose miestuose gaunama netikėtai didelė nauda. Miestai dvyniai neskubėdami iš naujo atranda save.“ Negana to, šie miestai rodomi kaip pavyzdys pačiam Londonui – esą jų Tūkstantmečio tiltas ir kiti projektai yra įspūdingesni ir, tai labai svarbu, ne tokie brangūs kaip garsusis Londono Tūkstantmečio kupolas. Tuo tarpu JAV žurnalas „Newsweek“ įrašė Geitshedą-Niukaslį į sąrašą kūrybingų miestų, kurie grasina nustelbti šiandieninius miestus-valstybes. Nors tai kol kas – tik teorinė galimybė, įvairūs tyrimai rodo esant artimą ryšį tarp to, kaip regionas priima menininkus, ir jo galimybių kurti materialinę gerovę.

Pasak „The Guardian“, mieste klestintys menai liudija tolerantišką, įvairialypę ir pliuralistinę bendruomenę, o ši traukia „žinių darbuotojus“ – tikrąjį postmodernios ekonomikos energijos šaltinį. Žurnalistai mini istorinius precedentus. Pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje nedaugelis būtų galėjęs išpranašauti, kad purvinas Niujorko miestelis Hadsono upės pakrantėje kada nors rungsis su Londonu ir Paryžiumi. Jie skatina ir Niukaslį-Geitshedą neatsisakyti ambicijų ir toliau demonstruoti, kaip gali iškilti regionų centrai.

Vis dėlto, nors šie du miestai tikriausiai verti jiems skiriamų pagyrų, miestų gerovė matuojama ne tik naujais kultūros pastatais ir renginiais, ne tik pagyvėjusia barų kultūra, bet ir gyvenimo sąlygomis. Kai visi varžosi dėl Europos kultūros sostinės titulo, kyla paprastas klausimas: kažin ar pakanka rūpintis vien centru ir tuo, kas matoma, kad gyventojai didžiuotųsi savo miestu, kad depresija pasitrauktų? Kaip tik prieš paskelbiant Europos kultūros sostinės titulo laimėtoją (juo, visų nuostabai, tapo Liverpulis) „The Guardian“ žurnalistas Andy Beckettas nuvyko į Geitshedą ieškodamas atsakymo į klausimą: „Ar kišant pinigus į kultūros simbolius galima atgaivinti nudrengtas teritorijas?“

Pasak Becketto, vaikštinėdamas Geitshedo krantine tarp naujųjų stiklinių kultūros pastatų nuolat girdi tą patį pokalbį. Paprastai apsirengę žmonės rodydami į tolį tarsi skaito vienas kitam paskaitą. Kartais jie kalba vietos akcentu, kartais – ne, bet jų entuziazmo objektas visada tas pats: energinga Tūkstantmečio tilto kreivė, senas grūdų malūnas, virtęs meno galerija, banguojanti muzikos centro nugara ir kranų bei pastolių choreografija. Tuos pačius žmones galima rasti ir minėtoje meno galerijoje – svajingai žvelgiančius į naująjį Geitshedo peizažą.

Pasikeitimai, sako Beckettas, jau įvyko. Vieni tai vadina „Bilbao efektu“ – 1997 m. Franko Gehry suprojektuotas įspūdingas Guggenheimo muziejaus filialo pastatas atgaivino Ispanijos provincijos sostinę. Kiti kalba apie Barseloną. Tačiau nesvarbu, kokį miestą pasirinksi pavyzdžiu – čia būtų galima suminėti kone visas mūsų jau aptartas kultūros sostines – vyrauja nuostata, kad kultūrą galima pasitelkti, siekiant atgaivinti žlungančius miestus. Užrašas ant sienos Geitshede skelbia, kad tai įmanoma, kad kultūra gali „pakeisti pasenusias sampratas, skatinti investicijas ir sukurti darbo vietas, privilioti milijonus naujų svečių ir padėti miestui atsidurti pasaulio centre“. Regint jau užbaigtus krantinės segmentus, jų švarias, gerai suprojektuotas erdves, taip pat tolesnes statybas, galima patikėti, kad ši ateitis jau atėjo. Tačiau aukšta kalva ir žaluma pridengia visą likusį miestą. Geitshedas dar neištyrė, ar tikrai galima atgaivinti miestą didingais kultūros projektais.

Šią problemą tyrinėjanti Anna Minton sako: „Dar nesame įsitikinę, ar ši strategija suveikė Geitshede. Miesto atgaivinimas kultūros pagrindu dabar labai madingas. Tai visur laikoma panacėja ir tai pavojinga. Yra daug dalykų, kurių kultūra negali padaryti.“ Pasak Becketto, tie „dalykai“ išryškėja jau lipant į Geitshedo kalvą – atsiveria netvarkingos industrinės teritorijos, kur galima rasti automobilių dalių, laužaviečių ir čiužinių benamiams, apleistą aludę ir uždarytą sandėlį su grafitais išrašinėtomis sienomis – tarsi tai būtų įžūlus Baltijos meno galerijos oponentas. Miesto centre taip pat pakanka tuščių patalpų ir labdaros parduotuvių, o virš jų riogso betoninis prekybos centras su daugiaaukšte automobilių stovėjimo aikštele – žymiausias Geitshedo praeities pastatas.

Geitshedo savivaldybė tikėjosi, kad kultūra pakeis miesto istorinę trajektoriją, bet apie 1990 m. prasidėjusio kultūros „kėlimo“ padariniai nėra vienareikšmiai. Per tą laiką gyventojų Geitshede sumažėjo daugiau nei 5 proc. Čia vis dar labai didelis procentas bedarbių, daug žmonių neturi jokių profesinių gebėjimų ar automobilio (irgi svarbus gerovės matavimo vienetas Britanijoje). Paėjus toliau nuo gražiosios krantinės, miestas atrodo kitaip – išbarstytas, šiek tiek per menkai gyvenamas, nudėvėtas.

Vis dėlto miesto plėtros specialistų ir savivaldybės vadovų susitikimuose Geitshedas ir toliau lyginamas su Barselona. Geitshedo kultūros plėtros vadovas Billas MacNaughtas teigė, kad kūrybingumas tapo savivaldybės darbo principu ne tik kultūros, bet ir apgyvendinimo, švietimo ir vietos politikos srityse, o „iki 2008 m. šiaurės rytai taps kūrybingiausiu regionu Europoje“.

Ką gali ir ko negali kultūra

Šio energija trykštančio, bet komercinio požiūrio į kultūrą pradžia – 8-ojo dešimtmečio laisvosios rinkos revoliucija. Dideli, apleisti miestų pastatai verčiami kultūros erdvėmis mažiausiai nuo Prancūzų revoliucijos laikų, kai menininkai perimdavo ištuštėjusias bažnyčias ir rūmus. Bet mintis, kad tokios rekonstrukcijos turėtų tapti pagrindiniais miesto atnaujinimo objektais, bent jau Britanijoje įsigalėjo atradus „vidinį miestą“ kaip politinę problemą 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai valdžia pradėjo vengti tradicinių, bet brangiai kainuojančių socialinių reformų.

Naujoji filosofija patiko dešiniesiems politikams, nes čia akcentuojama miestų konkurencija, o kultūra tampa pelną kuriančia, o ne subsidijas ryjančia veikla. Tai patiko ir kairiesiems politikams, nes įtraukiant visuomenę į kūrybinę veiklą tikėtasi pagerinti jos gyvenimo sąlygas. Vis dėlto kai kas į tai iš pradžių žiūrėjo skeptiškai, pavyzdžiui, 9-ajame dešimtmetyje buvo sakoma: „Kai pamatysi meninėmis ar kūrybinėmis iniciatyvomis užsiimantį miestą, žinok, kad jam jau tikrai amen.“

Bet 1990 m., kai Glazgas – pirmasis britų miestas – laimėjo Europos kultūros sostinės titulą, nieko nebestebino mintis, kad tylios naujosios meno galerijos ir triukšmingi barai gali būti bendrai propaguojami kaip „kultūra“ ir taip paskatinti miesto atgaivinimą. Pasak Glazgo universitete atlikto tyrimo, 1990 m. kultūros institucijų lankytojų skaičius padidėjo 40 proc., o keturi penktadaliai vietos gyventojų aplankė kokį nors renginį, susijusį su EKS. Bet ilgalaikę naudą, kaip jau ne kartą minėta, sunkiau išmatuoti. Nors sukurtų darbo vietų skaičius ir išaugęs, o verslas gali atrodyti įspūdingai, bet svarbu pažvelgti ir kokios yra tos darbo vietos, kokie tie lankytojai – ar žmonės tiesiog užsuka pravažiuodami, ar persikelia gyventi į patrauklų miestą. Naujosios darbo vietos „kultūros kvartaluose“ dažniausiai nereikalauja jokių gebėjimų ir susijusios tik su svetingumu – paslaugos, o ne kūryba.

Kartais ši atnaujinimo per kultūrą politika gali tebūti miesto viešųjų ryšių skyriaus ir žiniasklaidos žaidimas. Geitshede priešais Šiaurės angelą kitoje kelio pusėje yra atnaujintas viešbutis „Angelo vaizdo užeiga“ – tikra meno viešosiose erdvėse reklama. Tačiau norinčiųjų išvysti Angelą čia apsistoja nedaug. Anot viešbučio administratorės, „vieninteliai žmonės, kurie čia užsuka dėl Angelo, tai televizininkai, atvykę ko nors filmuoti jo fone“. O garsiąją krantinę kai kurie miesto gyventojai vadina dekoracija. Anksčiau čia buvo pilkų skurdžių pastatų ir fabrikų grūstynės, o kai po Antrojo pasaulinio karo fabrikai buvo apleisti ir miestas pasitraukė nuo upės, krantinėje įsikūrė prostitutės ir narkotikų prekeiviai. Dabar žmonės grįžta į krantinę. Taigi Geitshede geri savivaldybės sprendimai ir vietinė savigarba, taip pat koordinuotų pilietinių iniciatyvų tradicija leido pasiekti apčiuopiamų rezultatų, tačiau miesto ir regiono gyvenimas iš esmės dar nepasikeitė. Regėdami naujuosius kultūros pastatus, gyventojai vis dar tikisi ir laukia.

Tačiau kitame kontekste monumentalūs kultūriniai projektai gali būti tokie nemylimi ir beverčiai kaip Tūkstantmečio kupolas. Ir jie visada brangūs. Galbūt geriau būtų rinktis daugiau, bet kuklesnių ir mažiau į žiniasklaidą orientuotų iniciatyvų – parkų ir bendruomeninės kultūros statinių, o ne stiklo ir plieno simbolių. Kad ir kokie būtų metodai, net labiausiai atgaivinti miestai negali išspręsti problemų statybomis. Prieš šešerius metus Bilbao, kaip tik prieš Guggenheimo muziejaus atidarymą, Ispanijos policija laiku išaiškino baskų nacionalistų grupės ETA ketinimus jį susprogdinti.

Šiaip ar taip Niukaslis-Geitshedas negavo Europos kultūros sostinės titulo – jį laimėjo Liverpulis. Ten taip pat daug tikimasi, ypač – pagaliau atsigauti po pusę amžiaus trukusio nuosmukio. Ir lygiai taip pat nežinia, ar kultūra padės. Biurokratų sprendimą Niukaslis-Geitshedas priėmė kaip smūgį, tačiau yra manančių, kad taip gali būti net ir geriau – čia nebus progos viską sutelkti į vienerių metų kultūros festivalį ir paskui viską pamiršti. Kultūra čia jau tapo ir išliks normalia gyvenimo dalimi.

Parengė A. N.