Be didvyrių

„Iškritęs iš žaidimo“

„Beveik dešimt metų pasakojau istorijas apie pardavėjus, jaunuosius supermarketų lankytojus, lesbietes, seksualiai neužtikrintus jas mylinčius vyrus, įsimylėjusius angelus, kitokius šiuolaikinius „Kristaus“ įsikūnijimus, simpatiškus narkotikų prekeivius ir pajutau, kad atėjo laikas keistis. Todėl atsirado „Mergina iš Džersio“. Man prireikė visai nedaug fantazijos, kad papasakočiau asmenišką istoriją. Mano žmona vis dar netiki, kad šis filmas – dovana jai Šv. Valentino dienos proga, nes nužudau ją per pirmas penkiolika filmo minučių. Kad ir kaip būtų, ji yra mano mūza.“

Taip prasideda Kevino Smitho pareiškimas, išplatintas prieš filmo „Mergina iš Džersio“ (LTV, 18 d. 21 val.) premjerą. Pareiškimas ilgokas, jo esmė ta, kad režisierius norėjo sukurti filmą apie tai, ką reiškia būti tėvu. Dėl tų gražių intencijų ir rekomenduoju pasižiūrėti pasakojimą apie klestintį muzikos leidėją (Ben Affleck), kuris vieną dieną tampa vienišu tėvu, vėliau praranda darbą ir yra priverstas persikelti pas savo tėvą į Niudžersį. Herojaus gyvenimas vėl įgyja prasmę, kai vaizdajuosčių nuomos punkte jis sutinka Liv Tyler suvaidintą gražuolę Mają.

Videoteka iš tiesų dažnai tampa netikėtų susitikimų vieta. Man visada smalsu, ką žiūri kiti, laukdamas savo eilės klausausi jų įspūdžių ir videotekos šeimininkų patarimų dvejojantiems. Iš esmės mes dirbame tą patį darbą, todėl kolegas gerbiu ir stengiuosi nekišti savo trigrašio.

Jei turėčiau savo videoteką, būtinai rekomenduočiau, mano galva, jau klasika tapusį Adriane‘o Lyne‘o filmą „Fatališkas potraukis“ (LTV, 17 d. 23.30). Filmo herojus yra klestintis Niujorko advokatas (Michael Douglas), kuris netyčia užmezga romaną su vakarėlyje sutikta Aleks (Glenn Close). Advokatas mano, kad šis susitikimas ir liks vienos nakties nuotykiu, bet Aleks mano kitaip. Ji pradeda persekioti advokatą ir kelti grėsmę jo šeimai. Kino istorikai šį 1987 m. sukurtą hičkokiškos įtampos filmą sieja su AIDS. Ką tik įvardyta liga kėlė siaubą, kurį Lyne‘o filme personifikuoja nevaldoma Aleks aistra. Nepamirškime, kad apie gėjus komercinis kinas tada dar nedrįsdavo užsiminti, tad buvo pasirinktas metaforiškas kalbėjimo būdas.

Tačiau neįprasta grėsmę kelianti liga ar epidemija kine visada turi metaforos atspalvį. Tuo įsitikinsite ir pasižiūrėję Wolfgango Peterseno filmą „Epidemija“ (LNK, 16 d. 20.10), kuriame prabylama apie 7-ajame dešimtmetyje Afrikoje siautusią epidemiją. Po trisdešimties metų paslaptinga liga vėl kyla, bet jau ne Afrikoje. Filmas pasižymi geru aktorių ansambliu: vaidina Dustinas Hoffmanas, Kevinas Spacey, Donaldas Sutherlandas, Morganas Freemanas.

Gana neįprastą šių dienų kinui meilės istoriją parodys LNK „Snobo kinas“ (22 d. 22.40). Tai garsiojo Jameso Ivory 2005 m. filmas „Baltoji grafienė“, kurio scenarijų parašė populiarus britų rašytojas Kazuo Ishiguro. Pagal rašytojo „Dienos likučius“ sukurtas Ivory filmas ir pagrindinius vaidmenis jame atlikę Anthony Hopkinsas ir Ema Thompson prieš keliolika metų sulaukė didelio pasisekimo. „Baltoji grafienė“ perkelia į visko pertekusį, spindintį ir kartu morališkai degradavusį 4-ojo dešimtmečio Šanchajų. Artėja pilietinis karas ir japonų armijos įsiveržimas. Padedamas paslaptingo japono šnipo Macudos mieste naktinį klubą atidaro viskuo nusivylęs buvęs amerikiečių diplomatas Džeksonas. Klubo žvaigžde tampa Sofija Belinskaja – iš Rusijos pabėgusi aristokratė, kuri dirba šokėja, bet kartais verčiasi prostitucija, o kartais dirba ir taksiste. Tarp amerikiečio ir jo žvaigždės užsimezga jausmai, tačiau laikai tam nepalankūs. Ivory moka dirbti su aktoriais, tad pagrindinius vaidmenis sukūrę Ralphas Fiennesas ir Natasha Richardson tikrai nusipelno dėmesio. Beje, Sofijos motiną vaidina Richardson motina – didžioji 7-ojo dešimtmečio antižvaigždė Vanessa Redgrave („Padidinimas“).

Sporto gerbėjus turėtų sudominti režisierės Lexi Alexander „Žaliosios gatvės chuliganai“ (LTV2, 19 d. 22.10). Tai – pasakojimas apie garsiuosius britų futbolo chuliganus. Filmo herojus yra talentingas Harvardo žurnalistikos studentas Metas (Elijah Wood), kuris neteisėtai išmetamas iš mokyklos. Norėdamas nutraukti bet kokius ryšius su praeitimi Metas išvyksta į Londoną ir įsitraukia į futbolo aistruolių pasaulį. Tai jam suteikia pasitikėjimo savimi. Tačiau netrukus paaiškėja, kad pasaulyje, į kurį jis įžengė, karaliauja neapykanta žurnalistams, o naujieji draugai pradeda įtarti, kad Metas tik apsimetinėja savu. Nelengva sukurti gerą filmą apie futbolo sirgalius, bet režisierei tai beveik pavyko. Būtų visai pavykę, jei ne grynai amerikietiški bandymai moralizuoti ir mokyti.

LTV „Elito kinas“ šią savaitę, matyt, pradėjo neskelbtą britų kino šedevrų retrospektyvą ir ateinantį trečiadienį (21 d. 23.10) parodys vieną garsiausių ir geriausių pokario britų ir apskritai kino istorijoje filmų Carolo Reedo „Iškritęs iš žaidimo“ (1947). Tai ekspresionistiškas poetinis pasakojimas, kurio herojus – iš kalėjimo pabėgęs airių revoliucionierius Džimis (legendinis Jamesas Masonas). Jį sužeidžia per nesėkmingą banko apiplėšimą. Džimis paliekamas gatvėje. Iš čia jį paima vežikas ir perduoda besirengiančiam jį įduoti, bet kunigo atkalbėtam to nedaryti Paukštininkui. Vėliau Džimis patenka pas dailininką, dar vėliau pas gydytoją, kuris aiškiai suvokia, kad gelbėja mirti pasmerkto žmogaus gyvybę. Nepasakosiu visų siužeto vingių, juolab kad vis dėlto ne jie svarbiausi šiame atmosferos ir esminių klausimų filme. Filmas nėra politinis, pats Reedas jį apibrėžė kaip „konfliktą širdyse tų, kurie yra įtraukiami į kovą“. Pesimistinę šio filmo filosofiją kritikas Andrew Sarrisas pavadino „tragedija be tragiško herojaus“. Tačiau didžiausia filmo vertė – Reedo sukurta poetinė vizija, savaip pratęsianti prieškario prancūzų poetinį realizmą.

Jūsų – Jonas Ūbis