Robertas Vaidotas (1954–2007)

Anksti pasitraukei, mielas Robertai... Tragiškai anksti.
Regis, čia pat tas saulėtas 1976-ųjų birželis, kai talentingų Vilniaus konservatorijos absolventų būryje ryžtingai įkopei į gimtojo miesto dramos teatro sceną. Pirmasis jaunatviškas spektaklis simboliniu pavadinimu „Lopšinė“. Nuo čia prasidėjo Tavo šviesi ir viltinga aktorinė vaikystė, netrukus pražydusi brandžiais jaunystės darbais: Ožislovas (A. Jarry „Karalius Ūbas“), Žygimantas (S. Šaltenio „Duokiškio baladės“), Adolfas (A. Strindbergo „Kreditoriai“), Džordžas (T. Wilderio „Mūsų miestelis“), Mari (V. Bartulio opera pagal E. Ionesko „Pamoką“), Marmeladovas (F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“) ir kiti. Be to, vaidmenys kine, televizijoje, net estradoje (Miko Suraučiaus ansamblyje). Priskaičiuotume per pusę šimto įsimintinų Tavo darbų, sukurtų podraug su žymiais Lietuvos teatro režisieriais Jonu Jurašu, Gyčiu Padegimu, Jonu Vaitkumi, Gintaru Varnu...
Buvai imlus, nuoširdus, vyriškas. Nuolat visa esybe paniręs pamiltos kūrybinės būties erdvėje. Talentingas aktorius pačioje brandumo viršukalnėje. Kupinas ateities meninės saviraiškos projektų vizijų.

Bet... baigėsi aplodismentai,
nutilo garsai pakyloj...
Žengi vėl į naktį – Tau lemta
ilsėtis vienatvės tyloj.

Sudie amžinai... Jau į nežinią
subėgo būtieji keliai,
Inkliuzija rėžėsi sąmonėn,
širdy pasiliko giliai.

Kolegos