Liepsnos (ne)paliestieji

Mykolas Šalkauskas. „Motina ir sūnus“. 1993 m.

Mykolas Šalkauskas (1935–2002) pateko į gretas „nepakankamai aiškių formalistų“, kurių abstraktūs darbai nebuvo įleidžiami į svarbiausias dailės parodas iki pat XX a. 8-ojo dešimtmečio. Jo kūriniai retai eksponuoti, nors dailininkas dalyvavo parodose nuo 1960 metų. Pirmoji personalinė menininko darbų paroda surengta tik 1998-aisiais.

Iki lapkričio 4 d. su M. Šalkausko tapyba galima buvo susipažinti apsilankius Vilniaus rotušėje, kurioje eksponuoti įvairių laikotarpių dailininko darbai. Parodoje atskleista daug menininko veidų ir nevientisos kūrybos galimybių: dauguma darbų, rodos, buvo sukurti tam, kad paneigtų prieš tai nutapytų paveikslų plastinę formą, spalvinę gamą, stilių. Inspiracijų kūrybai M. Šalkauskas ieškojo įvairių laikotarpių dailėje, Matisse’o, Carra, Lichtensteino darbuose, žavėjosi Velazquezo kūryba, polinkį apibendrinti regimuosius pavidalus taip pat paveikė liaudies menas, archaizuotos jo skulptūrų formos. Menininko darbuose nesunku atrasti perdirbtų, supaprastintų, savaip pamatytų ir laisvai interpretuotų gerai žinomų dailės kūrinių fragmentų-citatų. M. Šalkausko kūriniuose akivaizdūs siurrealistinės ir metafizinės tapybos bruožai: kelialapis matymas, belaikė erdvė, nekonkretizuota vieta. Žiūrovą siekta paveikti mįslingais daugiaprasmiais vaizdiniais, masinančiais įsitraukti į ilgus pasitelktų motyvų dvilypumo sugestijuojamus interpretacijų žaidimus („Dviese“, 1997), egzistencinius apmąstymus („Būvis“, 1999–2001) arba ieškoti sąsajų su asmenine autoriaus patirtimi („Krantas ir aš“, 1995).

Nuo 1990-ųjų „Angies“ grupei priklausiusio M. Šalkausko paveiksluose regimi pavidalai redukuoti iki užuominos į realius peizažus, daiktus, archetipinius ženklus. Ilgiau žvelgiant į juos ima atrodyti, kad pradedi apčiuopti jų esmę, tačiau bet koks „pažinimo džiaugsmas“ išblėsta paskutinę akimirką – autoriaus užkoduotas neišsakymas, nutylėjimas neleidžia sąmonėje susikurti išbaigto ir logika paremto prasminio vaizdinio. Dailininkas žaidė spalvomis ir formomis, kūrė paradoksalius jų derinius. Žaidybinių elementų ir ironijos nestinga darbuose „Praeivis“ (2000) ir „Pasivaikščiojimas po Žaliakalnį“ (1992). Dėmesys detalėms, atsidūrusioms netikėtuose deriniuose su monumentaliais ir statiškais paveikslų elementais, padeda paprastose kompozicijose kurti vidinę intrigą ir interpretacijų įvairovę. Svarbiausia išraiškos priemonė – ekspresyviu potėpiu užtepta spalva. Dailininkas gebėjo prakalbinti plokštumą vien tik spalva, pasirinkdamas neįprastus derinius ir vaizduojamųjų objektų dydžių santykius, daug dėmesio skirdamas atskiroms detalėms. Tiesa, forma dažniausiai atliko tik pagalbinį vaidmenį – darbuose autorius pirmiausia siekė įgyvendinti spalvines idėjas.

M. Šalkauskui kūrybos procesas buvo kaip nuolat pasikartojantis ritualas: nuo darbo gimimo, įvertinimo, nuosprendžio paskelbimo iki apsivalymo ugnimi, suteikiančio naujos kūrybinės energijos. Dailininkas daugelį nepatikusiųjų kūrinių be gailesčio pavertė plėnimis Nemuno saloje. Ir tik dėl vieno iš jų, pasak M. Šalkausko, teko gailėtis – darbas „Dvi teatrinės figūros“, savo laiku išgirtas tapytojo Antano Martinaičio, bet nepatikęs autoriui, taip pat atiduotas liepsnoms. Rotušėje buvo galima pamatyti vėliau ta pačia tema nutapytą M. Šalkausko kūrinį „Personažai“ (1996).

Vienaip ar kitaip aistra ugniai pasireiškė ir kitų „Angies“ grupei priklausančių menininkų kūryboje: Jonas Gasiūnas „tapė“ degančios žvakės liepsna ir dūmais, ugnies pėdsakus (netiesiogine prasme) galima įžvelgti ir Henriko Čerapo darbų pelenų kolorite, dramatiškose, lyg veržlios liepsnos švytinčiose Rimvydo Jankausko-Kampo kūrinių spalvose. M. Šalkauskui ugnis, kitaip nei J. Gasiūnui, yra ne kūrybos priemonė, o darbų naikintoja ir kartu įkvėpimo šaltinis.

Griežtoje, santūrioje Rotušės erdvėje M. Šalkausko darbai atrodė lyg ant sienų išsilieję spalvinės energijos pliūpsniai, tęsiantys savo gyvavimą ir po kūrėjo mirties. Išsiskiria tik vėlesni 2001–2002-aisiais nutapyti darbai, kuriuose sodrios ir „gyvos“ spalvos pastebimai prigeso. Vienas tokių kūrinių „Išėjimas“ (2001) gali būti interpretuojamas kaip pasitraukimo iš gyvenimo nuojauta ir kūrybos pabaigos artėjimas: plokštumoje atsivėręs baltas žmogaus silueto pavidalo plyšys-išėjimas, vietoje vitališkų spalvų – santūrus koloritas, pereinantis į baltą spalvą – spalvą, kuri nieko neslepia, alsuoja ramybe ir atgimimo nuojauta.