Vis geriau ir geriau

Lietuvoje beveik visai nėra recenzijų apie literatūros vertimus. Turiu galvoje ne pačią verstinę literatūrą, o būtent to ar kito kūrinio vertimo kokybę, prasmę, poveikį, indėlį ir t.t. Tikriausiai nėra kam apie tai rašyti. Be to, tikriausiai niekas, bent kiek parašantis, nesijaučia mokąs užsienio kalbą taip, kad galėtų kritiškai įvertinti savo kolegą vertėją, su kuriuo(-ia) tikriausiai mokėsi viename to paties VU kurse, ir kuris(-i) yra įsitikinęs(-usi), kad moka užsienio kalbą taip, jog gali sau leisti versti literatūrą. Taigi visiems atrodo, kad viskas yra gerai. Vadinasi, viskas ir yra gerai. Išskyrus tai, kad jau pirmame verstinio romano puslapyje vietoje „she is full of shit“ galima parašyti „ji pilna mėšlo“, ir niekam tai neužkliūva, niekas net nemirkteli, ir apskritai net nepastebi tokio idiomų neišmanymo, tiek anglų, tiek lietuvių kalbos nejautimo, tokio teksto išniekinimo. Gaila.

O štai britų spaudoje pasitaiko straipsnių apie literatūros vertimus. Viename iš jų (The Observer, 06 10 29, p. 22) džiaugiamasi, kaip toks vietinis poetas Donas Patersonas pagerino R.M. Rilke’s „Sonetus Orfėjui“. Kodėl juos reikėjo gerinti? Ogi todėl, kad „modernistas“ Rilke kai kuriems britams, „Betjemano ir Larkino mylėtojams“, atrodo stačiai absurdiškas ir juokingas. Ką jau kalbėti apie tai, kad yra „nesuprantamas, perdėtai gilus, teatrališkas, įmantrus“.

Žmonijos paskirtis apskritai yra viską gerinti. O mūsų visuomenėje dominuojantis vyriškasis falocentristinis mentalitetas teigia, kad geresnis yra tas, kuris didesnis. Tuo tarpu vartotojiška visuomenės nuostata atitaria: kuo daugiau, tuo geriau. Trumpai tariant, kasdien reikia vis didesnių ir vis daugiau, ir žemėje bus rojus.

O kaip pagerinti kieno nors kito anksčiau parašytą literatūros kūrinį? Perrašyti, be abejo. Bet ne taip, kaip „Don Kichotą“ perrašė genialusis J.L. Borgeso Pierre’as Menard’as – žodis žodin ir savo pavarde. Ne, ne, atvirkščiai, perrašyti reikia savaip, savais žodžiais, be to, kita kalba, kad niekas nesuprastų, kiek ir kas iš tikrųjų pakeista. Be to, dar būtinai reikia palikti autoriaus pavardę (pageidautina, jau mirusio), kad tie visai kiti visai ką kita reiškiantys žodžiai vis tiek būtų priskiriami jam, kad neliktų kaltų ir niekas neturėtų pretenzijų. Ten, kur autorius davė savo sonetams vien numerius, reikia jiems visiems išgalvoti pavadinimus. Ir tada eilėraščiai pasidarys „vaizdingi, o ne vien manieringi“. „Patersono lengvesnės, sukauptesnės versijos priverčia Rilke domėtis savo skaitytoju, o ne vien pačiu savim“. Valio! Tik kad Rilke’s jau nieko nepriversi daryti, jis aname pasaulyje, ir ne tik skaitytoju nebesusidomės, bet ir į teismą nieko nepaduos. Užtat tokiu būdu galima pasidaryti geresniam, t.y. didesniam už ką nors labai didelį, pavyzdžiui, didį poetą, – ir taip patirti begalinį vyrišką pasitenkinimą.

Aš nežinau, ką su Rilke’s eilėraščiais padarė mūsų vertėjai („Maltės Lauridso Brigės“ lietuviškas tekstas, mano manymu, – nuostabus), bet žinote ką – aš ir nenoriu žinoti. Nenoriu žinoti, kad jie jį „pagerino“. Tikiuosi, jeigu gerino, tai nesąmoningai.

Ir apskritai, gal vertimų iš viso nereikia? Gal užtektų tik kitų ta kalba kalbančių žmonių pasakojimų apie tai, kokia yra viena ar kita knyga, vienas ar kitas rašytojas? Bet ar galima būtų jais pasitikėti?

O kas gali man paaiškinti, ką lietuvių kalba reiškia posakis „moteris, pilna mėšlo“? Ne daržinė, moteris. Ar kas girdėjo žmones taip kalbant?