Ateisiu tik vyriausiuoju

Juozas Domarkas M. Raškovskio nuotr.

„Aš čia ateisiu tik vyriausiuoju!“, – pareiškė Juozas Domarkas, dar nebaigęs Leningrado konservatorijos. Taip ir atsitiko: atėjęs vyriausiuoju, raudonu kilimu sparčiai kilo aukštyn ir iki šiol tebėra iškovotoje viršukalnėje.

O prasidėjo viskas nuo vasaros koncertų Gedimino kalno papėdėje prieš daugiau kaip keturiasdešimt metų Vito Žiliaus (tuometinio vadovo) orkestre. Jame Juozas tada pūtė nelaimingą savo klarnetą.

V. Žilius nešykštėjo jaunajam būsimajam, trokštančiam diriguoti, pasirodymų. Juozas stebino: prie pulto jau tada stovėjo šeimininkas – pasitikintis, įtaigus, valdingas. Klarnetas liko taip ir nebaigtas studijuoti, visos mintys skrido tik į dirigavimą. Rankos buvo sveikos, neluošintos kokių suvaržymų. Tokia ir jo prigimtis – nekaustoma vidinių kompleksų.

Net patyręs skaudžią traumą jaunystėje, berniokas nepalūžo. Gal gelbėjo įgimtas humoras, pašaipos dozė – viena iš apžavų, daug ką lemianti jo santykiuose su žmonėmis ir orkestru. Ir neribotas pasitikėjimas, valdingumas.

Įsimintina jo pirmoji repeticija Filharmonijos orkestre: saikinga elgsena, pagarba orkestrui ir vis ta prigimtinė vadovo savybė. Vienas orkestro vyresniųjų taip apibūdino debiutantą: „Tas berniokas toli eis!“ Ir toli nuėjo. Nes šalia patogių savo profesijos ypatybių turi didžiulį nuovokos talentą, ką, kada ir kur pasitelkti į pagalbą karjerai paramstyti, kokias duris ir dureles tinkamais raktais rakinti. Domarko statusas greit prigijo, stabilizavosi, padėjo aukštieji vardai, byrėję viens po kito, autoritetas augo ne dienom, o valandom, ir prasidėjo Juozui aukso amžius. Spaudą užpylė liaupsės. Gal ir pelnytai. Norint užauginti orkestrą tada tokio reikėjo. Ne vien dirigento prie pulto, o kur kas daugiau: organizatoriaus, administratoriaus, iniciatoriaus, lakios orientacijos ir daug ko kito. Juk orkestras, į kurį jis atėjo, buvo skylėtas, konservatorijos studentija nepasiruošusi jo lygio kelti, nes dar tik mokėsi orkestrinio meno. Vadui reikėjo didelės išmonės suktis su tuo, ką turėjo. Sunku dabar prisiminti, kokių jis griebėsi priemonių kolektyvui sukurti. Tačiau orkestras kilo. Reiklus, beveik fanatiškas, neskaičiuojantis valandų, ne vienam įvarantis baimės, Domarkas plušo ir pirmasis išvežė orkestrą į užsienį (tą kartą į Poznanę). Sovietiniais laikais tai buvo įspūdinga. Pildėm neaprėpiamą kiekį anketų, kruopščiai kontroliuojami mūsų kadrų skyriaus „kagėbistų“. Prieš išvyką Domarkas sukvietė visus į salę ir mokė, kaip elgtis tame „mįslingame“ užsienyje. Pradėjo taip: „Liežuvius už dantų!“, „Prie valgių nepulti!“. Smagiai tada pasijuokėme. Ledai buvo pramušti, gastrolių apimtis plėtėsi, tapo įprastine orkestro veiklos dalimi.

Ir taip slinko dešimtmečiai. Pradedantis berniokas nuo Gediminkalnio papėdės išsikerojo į septyniasdešimtmetį, o senojo muzikanto pranašystė: „Toli eis!“ virto realybe.

Kokie kontinentai neapkeliauti, kokia muzika neišragauta! Ar galėtų patsai keliauninkas savo repertuaro platybes išsakyti? Be abejo, raudonuoju kilimu ne viena juoda katė buvo peršuoliavusi ir pats kitiems tų juodųjų nešykštėjo. Bet vyriausiasis visada geba sausutėlis iš balos išbristi, kates išspardyti.

Žiūrėdamas į jį prie pulto stebiesi: nei jo gyvybingumas blėsta, nei sveikatėlė senka. Amžius neturi ribų. Palinkėsiu dzūkiškai: „Ilgas živatas, macnas sveikatas, smagias ukvatas!“