Lietuviškas pyragas

Sovietmečiu į kino mokyklas retai priimdavo ką tik vidurines baigusius jaunuolius. Manyta, kad režisieriumi gali būti tik jau subrendęs ir šio to gyvenime matęs žmogus. Panašiai ir Vakaruose, kur tada kino mokyklų taip pat buvo ne tiek jau ir daug, į režisūrą buvo ateinama įvairiais keliais – pabuvus asistentu, kino kritiku ar iš visai kitos profesijos. Anądien pagalvojau, kad dabartinis kino infantilizmas tiesiogiai sietinas su sparčiai augančiu kino mokyklų skaičiumi. Jauni žmonės nori kurti kiną, bet jų gyvenimo patirtis menka. Todėl ir filmai apdainuoja tą, bijau, niekad nesibaigsiantį jaunystės ir aktyvaus vartojimo periodą panašiai, kaip tai daro ir pas mus jau atsiradusi MTV. Neseniai vienoje kavinėje susidūriau su šiuo pamokomu reiškiniu: kol kramčiau neskanią picą, buvau priversta spoksoti į priešais nosį pakabintą televizorių, kuriame apkūnūs juodaodžiai berniukai žiūrovo akyse iš tokios pat apkūnios juodaodės merginos automobilio – visiško laužo – darė vartojimo eros žaisliuką: prikimšo į automobilį visokios technikos ir net aplipdė jį brangakmenius imituojančiais stikliukais, kuriuos tauta vadina strazais. Keisčiausia visame tame buvo lietuviški užrašai, kuriais lietuviškas MTV padalinys bandė imituoti amerikietišką slengą. Nesu įsitikinusi, bet manau, kad visas tas automobilio pavertimo švytinčiu brangakmeniu procesas – jauno kino menininko darbas. Jaunas menininkas tiesiog tokiu būdu apdainuoja jį supantį pasaulį. Galiu net patikėti, kad jam atrodo, jog taip jis tą pasaulį gražina.

Karolis Jankus – ne vidurinę baigęs jaunuolis. Už jo pečių – dailės studijos, jis jau ne pirmus metus kuria savo nuosekliai marginalinius filmus, bet efektas panašus kaip tų automobilio perdarinėtojų, kai iš nieko bandoma padaryti kažką ypatinga. „Jėzus iš Lietuvos“ programiškai negražus, turpizmo dvasios kupinas filmas, kurį būtų galima pavadinti ir savotišku Jankaus kino manifestu, mat režisierius sudėjo į filmą visą savo neapykantą veidmainiškai šių dienų Lietuvai, jos vartojimo ir lengvo sekso kultui. Būtų galima, bet neverta, nes beveik visą 60 minučių filmą Kristumi pavadintas filmo herojus (Algirdas Paulavičius, regis, tapo paklausiausiu lietuvių kino aktoriumi) kopuliuojasi su įvairiomis moterimis, vartoja alkoholinius gėrimus ir narkotikus, vemia arba tyrinėja vėmalus. Viso to fonas – lietuvių verslininkų „tusovkė“ ar sąvartynas – iš esmės neturi jokios reikšmės arba vien tik dekoratyvinę, nes filmo autoriui didžiausią malonumą teikia pats kino blevyzgojimo procesas. Jis, o ne Kristus yra svarbiausia filmo tema. (Niekas nepasikeistų, jei filmas vadintųsi „Leninas iš Lietuvos“ ar „Clintonas iš Lietuvos“, tik demaskavimo patoso objektas.) Jankui artimesnis ne filmą kartu su kino kritiku Skirmantu Valiuliu pristatant minėtas režisieriaus dievinamas Luisas Buńuelis, kurio maištingi filmai turėjo ne vieną kilnų tikslą, kad ir padėti žmogui išsivaduoti iš smulkiaburžuazinių konvencijų ar atskleisti Bažnyčios veidmainiškumą, o amerikiečių jaunimo filmai, kad ir „Amerikietiškas pyragas“. Vienas pastarojo herojus taip norėjo prarasti nekaltybę, kad kaišiojo savo organą visur, net į obuolių pyragą. Jankaus Kristus iki to, žinoma, nenusileidžia, nes jo kelyje nuolat pasipainioja moterys – marijos magdalietės, erodės, sąvartyno gyventojos ir pan. Ir čia nėra jokio maišto, tik dar vienas, šįkart ne alkoholio ar atliekų, o svetimo kūno vartojimas. Paradoksas, bet neva maištingas Jankaus filmas apie Kristų tampa dar viena jokių konvencijų nevaržomo vartojimo apologija.

Lietuvių kino procesus norėjęs paspartinti komercinis „AXX“ judėjimas pasiekė savo: dabar jau kiekvieną filmą nori nenori lygini su jo produkcija. Ji tapo savotišku atskaitos tašku, nors naiviai tikiu, kad žemiau už „AXX“ lietuvių kinas kristi jau negali. Taigi lyginant „Jėzų iš Lietuvos“ su naujausios „AXX“ akcijos „Gėris“ filmais vis dėlto akivaizdu, kad Jankus turi tai, ko labiausiai stinga minėtiems kūrėjams, – humoro jausmą. Jis jaučia kiną – net tokiame monotoniškame filme gali įžvelgti tikro kino kibirkštėles. Tačiau Jankus neišmano kino pasakojimo principų ir kai kurių kitų elementarių dalykų, kurių išmoksta kino mokyklų pirmakursiai. Mokytis niekada nevėlu, juolab kad dabar steigiami net trečiojo amžiaus universitetai. Apie kino universitetus negirdėjau, bet, manau, neužtruks.

„Jėzaus iš Lietuvos“ herojai kalba siaubinga anglų kalba. Iš to darau išvadą, kad filmas skirtas užsienio žiūrovams, besidomintiems menine lietuvių „černuchos“ raida. Jei tokių yra, šią trumpą recenziją galima baigti optimistine gaida.

Živilė Pipinytė