Muzika, kurianti teatrą

G. Puskunigio piešinys spektakliui „Heda Gabler“

Lietuvių profesionalus teatras šiandien jau neatsiejamas nuo profesionalios, specialiai vienam ar kitam spektakliui kuriamos muzikos. Pastaraisiais metais vis dažniau pasirodo kompozitorių, kuriančių ir teatrui, kompaktinių plokštelių, tačiau neseniai Kauno valstybinio dramos teatro atliktą darbą galima pavadinti ypatingu. Čia parengtas ir pristatytas kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio dviejų kompaktinių plokštelių rinkinys „Muzika teatrui“ – beveik pora valandų aukštos kokybės teatrinės muzikos iš pačių įvairiausių spektaklių.

Giedrius Puskunigis kompozicijos mokėsi pas Bronių Kutavičių. Naujuoju CD rinkiniu gali didžiuotis ne tik mokinys, bet ir mokytojas. Kutavičius, kurio muzika skambėjo ne viename XX a. antrosios pusės spektaklyje, su teatru ryšius išsaugojo iki šiol (paskutinis jo darbas – muzika Juozo Glinskio „Vieno tėvo vaikams“), o jo mokinys ryškiai išsiskiria šiuolaikinio teatro muzikinėje panoramoje. Sutapimas ar ne, bet abiejų ryškiausi darbai sukurti Kauno dramoje.

Kad Puskunigis talentingas ir išsiskiriantis iš savo kolegų – ne naujiena, bet kaskart vis stebina neįtikėtinai stipri šio kompozitoriaus teatro pajauta. Kurdamas sudėtingus polifoninius muzikinius intarpus spektakliams, jis pasiekė tokių aukštumų, kuriose jo teatrinė muzika gali būti prilyginta mini operoms ar mini oratorijoms. Stebina ir tai, kad Puskunigis kaskart skverbiasi vis giliau, jo kūriniai tampa sudėtingesni ne vien temų, bet ir atlikimo požiūriu. Nebūtina žinoti ilgo atlikėjų sąrašo – kūriniai nuo pat pirmų akordų spinduliuoja aukščiausią atlikimo kultūrą. Nepriekaištingas kompozicijos meistras kuria ne tik skvarbią šiuolaikinę muziką – jis kaip niekas kitas sugeba kiekvienam spektakliui sukurti tokią melodiją, kuri jam pasibaigus gali valandų valandas skambėti ausyse, o vėliau tapti garsine vieno ar kito sceninio kūrinio vizitine kortele. Jo muzikos pasiilgsta daug kas, jos ieškoma, laukiama, nors režisieriai ne taip dažnai turi galimybę su juo dirbti, nes žino, kad tikros muzikos Puskunigis greitai „nepagamins“. Parašyti gerą muziką spektakliui – darbas, prilygstantis kūrybinėms režisieriaus investicijoms. Pirmiausia – gili kūrinio analizė, vėliau – sugebėjimas integruotis į režisūrinį audinį, aktorinių ansamblių suvokimas. Be to, ne kiekvienam režisieriui pavyksta sužadinti Puskunigio išpažintį teatrui.

Puskunigis ir Gintaras Varnas – bene tinkamiausias teatrinis duetas. Režisierius leidžia kompozitoriui būti antruoju (jausminiu) režisieriumi, o muzika – emocinis vedlys – tampa neatskiriama daugelio Varno spektaklių dalimi. Dirbdamas su kitais režisieriais, Puskunigis įvairuoja, jo muzikoje daugiau žanrinių motyvų, tarytum papildančių ne vien spektaklio temą, bet ir atskirus personažus. Na o Varnas šį kompozitorių išprovokuoja kartu su juo girdėti ištisas spektaklių temas.

Puskunigiui labai svarbi gamta. Ypač tai gali pajusti klausydamas jo muzikos ne teatre. Gamta tarytum išprovokuoja neapsakomai įtaigų vienatvės, ilgesio jausmą. Muzikinių instrumentų garsai, virstantys paukščių klyksmu, peraugantys į vyro ar moters balsus... Jeigu apsieinama be vokalo, tai vienas ar kitas instrumentas atstoja gyvą personažą. Klausydamas muzikos lengvai gali regėti ne vien spektaklio scenas – matai aktorius, jų mimiką, net išgyvenimus.

Muzika auginama nuosekliai ir kruopščiai. Kompozitorius niekada temos nepaleidžia pasroviui: kiekvienas spektaklio muzikinis intarpas išplėtojamas iki savarankiško kūrinio. Stebėtinai rimtas požiūris į kiekvieną temą, kiekvieną garsą suformuoja dramaturginį audinį, priverčiantį visą spektaklį perskaityti susikaupus. Toks kompozitoriaus požiūris į savo darbą formuoja viso spektaklio dvasią.

Pastarųjų metų Puskunigio muzika – itin aukštos meninės kokybės, daugelis šiandienos lietuvių muzikų didžiuojasi galėdami ją atlikti. Spektaklius, kuriuose skamba šio kompozitoriaus muzika, pastebi ne vien teatro gerbėjai, bet ir akademinė muzikos visuomenė; į spektaklius vėl sugrįžta atlikėjai, stebėdamiesi savo įrašais, ką jau kalbėti apie jaunesniuosius, paties Puskunigio „atrastus“ – pavyzdžiui, „Portijos Koglen“ diskantą Andrių Laurinavičių. „Ąžuoliuko“ mokinys praėjus metams po spektaklio premjeros degančiomis akimis užkalbino režisierių: „Ar mane dar pažįstate? Aš šiandien jau taip neišdainuočiau...“. Kauno dramos teatro pastangomis Giedriaus Puskunigio teatrui ir jo balsams leista nugalėti šią išnykimo lemtį.

Daiva Šabasevičienė