Jaučiau atsakomybę

„Kvepalų“ filmavimo momentas. Kairėje – Tomas Tykweris

48 milijonus eurų kainavusi Patricko Süskindo romano „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ ekranizacija – iki šiol brangiausias vokiečių kino projektas. Žurnalui „Cinema“ režisierius Tomas Tykweris („Bėk, Lola, bėk“, „Princesė ir karžygys“) papasakojo apie tai, kaip jam sekėsi „išversti“ į kino kalbą vieną garsiausių mūsų dienų knygą. Interviu spausdiname sutrumpintą.

Prodiuseris Berndas Eichingeris ir scenaristas Andrew Birkinas jau dirbo prie projekto, kai prisijungėte Jūs.

Berndas ir Andrew tada jau beveik metus rašė scenarijų. Ant stalo gulėjo baigtas projektas, tik jis dar nebuvo išbaigtas. Tačiau jau buvo galima nujausti, kad iš to filmo šis tas bus. Man tai buvo labai svarbu, nes kai Berndas man pasiūlė darbą, buvau atsidūręs taške, kai iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog kažkas jau papasakojo tavo istorijas. Panašiai atsitiko ir su „Dangumi“, jis taip pat atėjo iš šalies. Tai buvo Krzysztofo Kieślowskio palikimas. Bet, aišku, „Kvepalai“ man tapo lūžio tašku. Niekad nemaniau, kad kada nors kursiu kostiuminį filmą. Tačiau jei kurti, tai būtent tokį.

Buvo svarstomos Ridley Scotto, Timo Burtono, kitų režisierių kandidatūros. Daug kas mano, kad šios knygos neįmanoma nufilmuoti, nes jos pagrindas – kvapų aprašymai, kurių kinas, žinoma, negali perteikti.

Taip, bet manau, kad dauguma režisierių bijojo visai ko kito, tiksliau – knygos medžiagos dviprasmiškumo. Minėti kolegos greičiausiai manė, kad šią kliūtį bus sunku įveikti. Juk pasakojame žudiko, kuris iš esmės lieka vienintelis siužeto protagonistas, istoriją. Taip, šalia jo atsiranda kiti charakteriai, tačiau iš tikrųjų filmas seka tik vieną personažą, o jo veiksmų motyvai nepaprastai sudėtingi. Būtent čia ir yra Süskindo romano grožis. Skaitytojas niekad nenusigręžia nuo Grenujo, net jei jis nueina toli. O juk jis nueina labai toli. Tą grožį perkelti į filmą buvo sunkiausia užduotis, nes matai nužudytų merginų kūnus, bet nepaisant to moraliai turi likti šalia pagrindinio herojaus. Todėl taip sunku buvo ir rašyti scenarijų. Viską galėjo sunaikinti net viena melaginga scena.

Kas Jums yra Grenujis? Psichopatas autistas? Menininkas? Genijus?

Šiek tiek kiekvienas iš jų ir kartu neįtikėtinai normalus tipas. Tai veda prie svarbios romano, o kartu ir filmo temos – vienatvės. Knyga tapo tokia populiari dar ir todėl, kad aprašo vieną svarbiausių šiuolaikinių problemų – izoliaciją, tiksliau, situaciją, kai žmogus nežino, kaip užmegzti kontaktą su kitais. Tai dažnai susiję su stipriu spaudimu, esą būtina specializuotis vienoje tiksliai apibrėžtoje srityje. Tačiau kai žmogus nesupranta savo aplinkos ir viskas jį slegia, jis dar labiau trokšta apsiriboti viena sistema, kurią tobulai išmano. Pavyzdžiui, mes, dėl kino išprotėję žmones, irgi esame panašioje situacijoje. Nors taip būtų galima pasakyti ir apie automobilių entuziastus, ir apskritai apie kiekvieną kuo nors besižavintį žmogų.

Jei taip, tai geriau eiti iš proto dėl filmų, o ne dėl automobilių...

Gal. Bet supraskite, ką turiu omenyje. Kalbu apie tai, kas paprastai apibrėžiama kaip perdėtas susižavėjimas kuria nors profesija ar hobiu. Žmogus ieško apibrėžtos erdvės ir negaili jėgų bei priemonių jai užvaldyti. Geras apibrėžtos srities išmanymas suteikia pasitikėjimo. Aišku, kalbant apie Grenujį, prie to prisideda ir ypatingas jo talentas. Todėl pagrindinis romano personažas dažnai lyginamas su Mozartu, ir ne be pagrindo. Žinoma, kad Mozartas buvo taip pat neprisitaikęs gyventi visuomenėje ir panašiai kaip Grenujis introvertiškas.

Ar bendravote su Süskindu?

Ne. Susitikome tik kartą. Jis palinkėjo man sėkmės, ir viskas. Nieko daugiau nelaukiau ir puikiai jį suprantu. Penkerius metus jis nieko nedarė, tik rašė tą knygą. Jis paprasčiausiai gyveno aname pasaulyje ir rašė. Dabar tai galiu suprasti, nes pats jau treji metai gyvenu tame pasaulyje ir nedarau nieko kita. Manau, Süskindas gerai suprato, kaip sudėtinga bus perkelti literatūrinę medžiagą į ekraną, ir neturėjo nė menkiausio noro dar kartą užlipti ant trapaus siužeto ledo.

Grenujį suvaidino Benas Whishaw. Kaip jį aptikote?

Surengiau Anglijoje didžiulę atranką ir gerai įsižiūrėjau į visus angliškai kalbančius aktorius, kuriems tarp 20 ir 30 metų. Benas labai iš jų išsiskyrė. Kai išgirdau, kad Londono „Old Vic“ teatre jis vaidina Hamletą, iškart ten susirengiau. Sunku įsivaizduoti, bet jam dvidešimt treji ir jis vaidina Hamletą! Po 15 minučių jau buvau tikras, kad šis žmogus man tinka ir kad jis susidoros su vaidmeniu. Benas turi tinkamus fizinius duomenis ir nepakartojamą aurą. Jis turi kažką gyvuliška, ko negalima apibūdinti žodžiais.

Knygos Grenujis – labai nepatrauklus vyras.

Taip, ir tai buvo didžiausia problema renkantis aktorių. Gražuolio negalėjo būti. Man reikėjo žmogaus, kuriuo patikės žiūrovai, patikės, kad jis visiškai netraukia dėmesio. Kita vertus, jis turėjo kelti siaubą. Be to, jis negalėjo būti atstumiantis, nes žiūrovai turės dvi valandas žiūrėti jam į akis. Grenujis visą laiką yra kadre. Na, beveik visą laiką.

„Kvepalai“ yra brangiausias vokiečių filmas ir kainavo 48 milijonus eurų. Ar jautėte ypatingą atsakomybę disponuodamas tokia suma?

Ne, iš tikrųjų ne. Kai viskas prasideda, kiekvienas filmas sukelia tokius pat jausmus. Nuo kažkurios minutės biudžeto problemos yra tik vienas filmo kūrimo aspektų. Žinai, kad turi parodyti XVIII a. Paryžių, o juk to nepadarysi be statistų minios. Aišku, kad filmas beprotiškai brangus. Vien jo ekranizavimo teisės kainavo labai daug. Be to, kai beveik 200 žmonių filmavimo grupė dirba metus, išlaidos tik auga. Ne, specialiai apie tai negalvojau. Pinigai man – nuobodi tema. Kalbant apie atsakomybę, jaučiau visai kitokią. „Kvepalai“ yra romanas, kurį daug žmonių nešiojasi širdyje. Ypač jų nenorėjau nuvilti. Pirmiausia man buvo svarbu nesukurti įspūdžio, kad paviršutiniškai pasižiūrėjau į romano turinį. Siekiau, kad filmas sukeltų bent jau tiek aistrų ir intensyvių išgyvenimų, kiek ir knyga.

Tai ypač gerai pavyko filmo pradžios scenoje. Grenujis ateina į pasaulį tarp purvo ir šiukšlių Paryžiaus žuvų turguje. Kai kurių kadrų net nesinori žiūrėti.

Beje, tai buvo pirmoji nufilmuota scena. Man ji ypač svarbi, nes kiekvienas, kyris skaitė knygą, net po daugelio metų prisimena kokią nors atmintin įstrigusią sceną. Gimimo žuvų turguje aprašymas, be abejo, priskirtinas prie tokių fragmentų. Man rūpėjo parodyti situacijos drastiškumą ir ryškumą. Aš pats vis dažniau ieškau filmų, kurie man suteiktų intensyvių išgyvenimų. Jau kurį laiką esu šiek tiek nekantrus, kai susiduriu su mielais ir simpatiškais vaizdais, kurie iš esmės nieko kita ir negali pasiūlyti. Tikrai geri filmai turi suteikti grynai fiziškų potyrių. Esu įsitikinęs, kad keliose vietose mums tai puikiai pavyko. Norėjome, kad žiūrovai jau iš pat pradžių pajustų, jog būtina prisisegti diržus. Juk knyga iškart priverčia tai padaryti. Pradedi skaityti ir po dešimties puslapių jau nebegali atsitraukti.

Ar norėjote patekti į Guinneso rekordų knygą?

Kodėl?

Kaip didžiausios seksualinės orgijos scenos kino istorijoje režisierius.

(Juokiasi.) Sutinku. Tikrai, mano rekordas turėtų būti užfiksuotas. Tik iki šiol pats to nepastebėjau.

Kaip ji atsirado, juk tokią suorganizuoti – tikra beprotybė.

Galima ir taip pasakyti. Kalbėjomės apie fragmentus, kuriuos privalu prisiminti kiekvienam, skaičiusiam knygą. Scena, kai kvapų sostinėje Grase Grenujis savo kvapais sukelia seksualinę beprotybę, būtent iš tokių. Tačiau daugelis knygos gerbėjų nesugeba tiksliai prisiminti šio momento, tarsi skaitytojai, kaip ir orgijos dalyviai, visiškai būtų ją ištrynę iš atminties. Romano pabaiga įstrigo visiems, tačiau tikrąjį finalą, sujungtą su prieš tai vykusiu spektakliu, keista, mažai kas prisimena. Dažnai girdžiu, kad kažkas panašaus buvo, ir klausimą: „Visi bėgiojo nuogi?“ Taip, net dešimt tūkstančių žmonių. Taip parašyta knygoje. Beje, Berndas Eichingeris apie tai scenarijuje parašė nedaug. Matyt, sau patyliukais svarstė, kaip tas režisierius išsisuks.

Ir kaip Jūs išsisukote?

Mums pasisekė. Filmavome Ispanijoje. Tarp statistų buvo daugiausia katalonų, o jų požiūris į gyvenimą labai paprastas. Taip ir turėjo būti, kad scena atrodytų autentiškai. Norėjau, kad visa turgaus aikštė būtų pilna nuogalių. To nepavyks pasiekti jokiais triukais. Tai reikia padaryti iš tikrųjų. Net nuostabu, kad žmogaus kūnas netinka jokiems vizualiems triukams, ypač tada, kai nori parodyti kažką neįprasta. Turėjome 800 statistų, jie kelis savaitgalius rengėsi filmavimui. Tačiau svarbiausia, kad mums pavyko prikalbinti filmuotis šioje scenoje šokio teatro „La Fura dels baus“ trupę. Iš pradžių jie rengėsi filmavimui kartu su statistais. Vadinome tai „purvo sesijomis“. Per pirmąją „sesiją“ gimnastikos salę pripildėme slidžios rudos masės, kurioje statistai turėjo šliaužti. Jie buvo nuogi, bet kūnus padengė purvas, taigi tarsi aprengė juos. Viskas šiek tiek priminė Vudstoką. Kitą kartą atsisakėme purvo ir taip pamažu parengėme žmones šiai scenai.

Ką Jūs dabar jaučiate po trejų sunkaus darbo prie „Kvepalų“ metų?

Filmuoti tikrai buvo nelengva. Jaučiuosi truputį sudaužytas. Kai viskas pasibaigs, mėnesį miegosiu kaip užmuštas.

Parengė Kora Ročkienė