Tango ir vapsva

Nijolė Šaltenytė. „Auskaras“, 2003 m.

Nijolė Šaltenytė... Ši pavardė daugeliui išsyk asocijuojasi su garsiąja grafikių karta, chrestomatiškai vadinama moteriškąja ir metaforiškąja. Net galime surasti individualų ritmą ir -yčių, -aičių, -ienių rimą: Daukšaitė-Guobienė, Stauskaitė, Vėliuvienė, Didelytė, Plikionytė-Bružienė, Vilutienė, Gražienė... Jų kūrybos dėka šiandien drąsiai kalbame apie klasikinių grafikos tradicijų tąsą: dėmesį plonytėms linijoms, subtilioms tonų gradacijoms, metalo technikų amatui.

„Vakar. Šiandien. Rytoj“ – tai dvidešimtoji personalinė Šaltenytės paroda. Kaip ir galerijos ekspozicijų salės, ji tarsi skyla į dvi puses – kairę ir dešinę, kurios darniai viena kitą papildo, atskleisdamos autorės kūrybos spektrą, pradedant didelio formato ofortais ir baigiant mažąja grafika.

Moters pasaulis ir jo puošmenos, slaptos viltys, troškimai ir svajos – tai dominuojantys pastarųjų metų grafikos motyvai, kurie ryškūs Šaltenytės kūryboje. Jautrūs rusvi, rausvi, žalsvi ir melsvi oforto ir akvatintos tonai, siuvinėtos detalės, tarsi šydas gaubiantis nenuspėjamus vizijų vingius. Lengvas, grakštus, nostalgiškas ir ironiškas apatinio trikotažo rafinuotumas – jo atspindžius randame ne tik Šaltenytės, bet ir viduriniosios kartos grafikų (Eglės Vertelkaitės, Birutės Zokaitytės, Eglės Kuckaitės, Evaldo Mikalauskio) kūryboje. Šaltenytės atspaudai išsiskiria konkretumu, vidine logika, todėl juose akcentuojama simbolinė detalės prasmė, o ženklų kalba išgryninama ir supaprastinama. Taip atkuriamas minkšto, jaukaus, komfortiško ir aistringo pasaulio, kurį, rodos, galime pačiupinėti, įspūdis (ciklas „Tango“, 2006). Žavi autorės dėmesys įvairioms faktūroms, išgaunamoms spaudžiant skirtingus fonų „žemėlapius“ („Apyrankė“, 2002, „Auskaras“, 2003) ir siuvinėjant atspaudą aukso ar šilko siūlais („Begalinis ilgesys“, „Šilkinė suknelė“, abu 2006) arba papildant jį drabužių etiketėmis („Brangus diržas“, „Krokodilo odos batai“, abu 2005). Poetiški įvaizdžiai pabrėžia situacijų dviprasmiškumą: artimi, pažįstami, net banalūs motyvai sukasi svaiginančiu nepakartojamu ritmu.

Paroda liudija, kad autorė yra ne tik labai aktyvi daugelio grafikos parodų organizatorė, bet ir darbšti, daug kurianti menininkė, nuolat besikeičianti ir akumuliuojanti vis naujas idėjas. Tai ypač pastebima jos miniatiūrų ekspozicijoje, kurioje ryški grafikės kūrybinio kelio kaita – nuo egzistencinių („Kelionė“, 1984, „Oratorius“, „Kūrėjas“, abu 1993), siurrealių motyvų („Dviese valtyje“, 1999, „Gėlė prie kepurės“, 2004) iki subtilios ironijos ir dėmesio meniškai detalei. Dėmesį traukia motyvų įvairovė: moters kasdienio gyvenimo atributai („Arbata septintą valandą ryto“, 2006), natiurmortai („Japoniškas puodelis“, „Du obuoliai“, abu 2006), animalizmas („Vapsva“, 2006), panteizmas „Vilnis“, 2006). Matome ir duoklę laikmečiui – skaitmeninės spaudos darbą („Ir vėl apie tą patį“, 2006), savitą ankstesnės miniatiūros („Du paukščiai“, 1999) interpretaciją. Galbūt tai taps nauju stimulu garsios grafikės kūryboje.