Naujajame sezone – kūrybos laisvė

„Vieno tėvo vaikai“ D. Matvejevo nuotr.

Pradėdamas naują sezoną, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) deklaruoja visišką kūrybos laisvę visiems didiesiems ir ne tokiems didiems Lietuvos menininkams. Teatrą ne vienerius metus lydėjusius priekaištus dėl užkeltų nuomos kainų ir pelnymosi iš menininkų teatro generalinis direktorius Adolfas Večerskis atremia teigdamas, kad nuo šiol santykius su menininkais, festivaliais ar kitomis meninėmis organizacijomis apibrėš ne nuomos sutartys, o bendradarbiavimo principai. A. Večerskis pabrėžia, kad nuoma šiam teatrui nėra naudinga, nes pajamos už spektaklius yra didesnės.

Teatro perspektyviniai planai grindžiami teatro įstatais, o juose akcentuojama, kad lietuvių dramaturgija turi turėti išskirtinę vietą Nacionalinio dramos teatro repertuare. „Pristatydamas lietuvių dramaturgiją teatras nesako, gera ji ar bloga. Aš, kaip teatro generalinis direktorius, o kartu ir meno vadovas, atsiriboju nuo visų kūrėjų, kuriančių spektaklį“, – teigia A. Večerskis.

Rugsėjo 15–16 d. teatras sezoną ir pradės nacionalinės dramaturgijos pristatymu – Didžiojoje salėje įvyks Gyčio Padegimo režisuoto spektaklio pagal Juozo Glinskio pjesę „Vieno tėvo vaikai“ premjera. „Vieno tėvo vaikai“ suteikė galimybę pamąstyti apie mūsų skystantį identitetą. Mus kankinančia tapatybės problema – kiek esame europiečiai, o kiek lietuviai ir kaip tai suderinti – diskutuojama įvairiuose visuomenės sluoksniuose. Gyvenant laisvosios rinkos nelaisvėje, kai standartus diktuoja reklama, o laikraščiai žino mūsų mintis mums dar nepabudus ir diktuoja, ką turime galvoti, žmogiškosios tapatybės, asmenybės, bendruomenės ir net tautos išlikimo klausimas darosi labai svarbus“, – mintimis apie spektaklį dalijosi režisierius.

„Moteris iš praeities“ M. Jasinevičiaus nuotr.

J. Glinskio pjesę G. Padegimas apibūdino kaip šeimos sagą, leidžiančią sekti šeimos kaitos procesą nuo ištrėmimo į Sibirą Antrojo pasaulinio karo pabaigoje iki palaikų pargabenimo 1990-aisiais. „Manau, kad autoriui gali būti ir nelabai priimtina jo kūrinio sceninė traktuotė, nes kai ką teatras sprendžia kontroversiškai“, – prasitarė režisierius. Spektakliui suburta beveik trisdešimt 4–5 kartų aktorių, o jo dailininkė Birutė Ukrinaitė teigė, kad kurdama dekoracijas ir kostiumus labai stengėsi išvengti buitiškumo.

Po šio spektaklio turėtų pasirodyti dar viena lietuviškos pjesės inscenizacija – V.V. Landsbergio „Bunkeris“, jį režisuos pats pjesės autorius. Lapkričio mėnesį teatras numato Nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ antrąjį etapą, jo metu bus pristatyta apie 10 naujausių spektaklių pagal lietuvių dramaturgų pjeses.

Po ilgos pertraukos į sceną kaip aktorius sugrįš Valentinas Masalskis. Šiuo metu jis jau repetuoja Tankredo Dorsto pjesę „Aš, Fojerbachas“, pats ją ir režisuoja. Kroatų režisierius Ivica Buljanas režisuos Lietuvoje dar nestatyto tautiečio Miroslaco Krlezos pjesę „Ponai Glembajevai“.

Vienas iš LNDT bendradarbiavimo su kitomis institucijomis pavyzdžių – Eimunto Nekrošiaus režisuojamas Johano Wolfgango Goethe’s „Faustas“. Šis spektaklis bus pristatomas kaip LNDT ir „Meno forto“ koprodukcija.

Sezono planuose numatomas intriguojantis spektaklis pagal Lukaso Bertuso pjesę „Mūsų tėvų seksualinės neurozės“, jį režisuos Ramunė Kudzmanaitė. O po Naujųjų metų į LNDT statyti spektaklio turėtų sugrįžti Rimas Tuminas.