Arklys prospekte

Rimaldas Vikšraitis. „Pavargusio kaimo grimasos“. Valakbūdis. 1982 m.

Suvalkiečio Rimaldo Vikšraičio antrasis prisistatymas Vilniuje (pirmasis buvo prieš keletą metų LFS galerijoje) Prospekto galerijoje buvo tipiškas, kaip ir viskas, kas vyksta mūsų valstybėje. Seimūnai kalbėjo, kad ne visa Lietuva tokia, kokią matome fotografijose, mokslininkai ir valdininkai naudojosi proga paskambinti varpais apie alkoholizmo pavojus, parodos kuratorius Antanas Sutkus džiaugėsi socialine fotografija. Iškilmingų kalbų orą pagadino keli paties autoriaus sakiniai, perskaityti jo dukros: „Mieli ponai, arti bažnyčia – toli Dievas. Televizija, kritikai ir dar daug kas bando įkasti mano arkliui, bet jis bėga, nors ir ne visada paėdęs, ir dar sugeba pagadinti orą Prospekto galerijoje...“

Ką atvežė jo arklys į prospektą? Maištą prieš glamour fotografiją, kurios joks arklys nebepatempia Lietuvoje, ar ją vadinsime socialine ir aptakesniu žodžiu – postmodernistine. Julia Kristeva knygoje „Maišto prasmė ir beprasmybė“ (Vilnius, 2003) rašo: „Šiandien atsidūrėme tarp dviejų aklaviečių: iš vienos pusės maišto ideologijų pralaimėjimas, iš kitos – prekinės kultūros šėlsmas. [...] Kodėl po ideologijų mirties negalėtume tenkintis pramogų, reginio kultūra ir paslaugiais komentarais?“

Mūsų televizija jau beveik visa paguldyta ant menčių, tik tenkina ir tenkina reitingus. Kone stiprėja agitacija už komerciją. Fotografijos sluoksniuose visos kalbos šiandien irgi dažnai prasideda ir pasibaigia tokiais žodžiais: už kiek ir kur galima parduoti? Fotoreportažą žaibiškai išstūmė vakarėlių tablo, kur ponas N su ponia ar panele X demonstruoja kapšo dydį, tik nežinome, kiek dar ponaičių ar panelių slypi už fasado. Filosofas Krescencijus Stoškus teisus: protestavome prieš sovietinę fasadinę kultūrą, bet dabar sparčiai formuojasi kapitalistinė, pagrįsta ne ideologija, o vartojimo dėsniais. Ką daryti?

J. Kristeva, remdamasi psichoanalize, sako: „Laimė pasiekiama tik maištaujant“. R. Vikšraitis stengiasi nepasiduoti spaudimams ir patarimams, nes tapo madingas, ir ne vien Lietuvoje. Vakaruose irgi yra šiurpulingos fotografijos paklausa, ypač iš Rytų Europos. Taip galima ir nusišiurpinti, ir savo žirgą nuvaryti nuo kojų. Tokie pavojai R. Vikšraičio iššūkio tąsai. O kur buvo jo pradžia?

Kai metė vadinamąją buitinę fotografiją ir perėjo prie savo kartos portreto. Galima sakyti, buvusių klasės draugų likimų. Aplankęs Rimaldą Kudirkos Naumiestyje įsitikinau, kokio įdomaus jaunystės archyvo esama. Net kolūkinių laikų kino filmų su apsinuoginimais. Kino mėgėjų sąjunga pažadėjo juos restauruoti. Kol kas žiūrime (arba nusukame nosį), ką jis pateikia parodoms ir gražiai postmoderniai įformintame dailininkės Rimos Sutkienės kataloge su Jono Valatkevičiaus tekstiniu „Dešimties cigarečių trukmės eksperimentu“.

Aš, prisipažinsiu, mieliau su Rimaldu išlenkiu taurelę, kaip ir jo fotografijų herojai. Ne visur čia matau pasibaisėtinus alkoholizmo padarinius ir nuvargusio nuo nesibaigiančių eksperimentų kaimo dugną. Yra čia ir savo etika, ir estetika. Kai pagalvoju, ir aš ne ką daugiau užgyvenau ir sovietiniais, ir nepriklausomybės metais. Tokie pat kaip R. Vikšraičio fotografijose seni apšiurę baldai, fotografijomis išklijuotos sienos, duonos žiauberė ant stalo. Tiesa, kiekviename kampe knygos vietoj lentelių. Manau, kad daugelis galime pasijusti R. Vikšraičio užfiksuoto laiko herojais, tik gėdimės arba bijome prisipažinti. Vis smaksome į kokį nors televizijos „Stilių“, ir lyg savaime atrodo, kad ėmėme gyventi geriau arba tapome geresni. Televizija sutaiko su pasauliu.

R. Vikšraičio fotografijose ji skatina ir savotiškam maištui. Žmonės – ir vyrai, ir moterys – čia pozuoja atskirai manydami, kad jie nėra prastesni už televizijos gražuolius. Ir tikrai nėra prastesni, nes natūralūs – be makiažo, dažytų plaukų ir nagų. Tokių dabar retai kada pamatysi, nebent fotomeno parodose, pavyzdžiui, Snieguolės Michelkevičiūtės darbuose. Teisingai R. Požerskis sako, kad ne per daug nutolome nuo idiliškų, romantiškų R. Dichavičiaus „Žiedų tarp žiedų“. Pradžia buvo kitokia. Netrukus dar kartą pamatysime B. Buračo kaimiškus aktus „Šviesos“ išleistoje knygoje „Portretai“. Kita tos pačios leidyklos išleista knyga vadinasi „Vaikai“, jos viršelyje – piemenėliai su dūdelėmis. Tokia buvo XX a. pradžia. Amžiaus vidurio vaikystė – A. Sutkaus knygoje „Basų kojų nostalgija“. Amžiaus pabaigoje – E. Mėlinauskienės „Diagnozė“ ir R. Vikšraičio „Vienkiemio godos“. Visur viršeliuose vaikai su keista dramatiškėjimo tendencija: nuo idilijos iki akistatos su socialine ir būties skriauda. Gal čia ir visos Lietuvos likimo ženklai? Juk bėgome į JAV ir Žemaitės laikais, bet niekada tiek daug, kaip dabar.

R. Vikšraitis nuo savo herojų nebėga. Gyvena prie kapinių ir atsisveikindamas man žiemą ironiškai mestelėjo: „Matai, kaip gerai. Pigiai kainuosiu, – tik perkelsit per tvorą, ir aš jau amžinai namie.“ Be ironijos sunku įsivaizduoti jo fotografiją. Šia prasme „Vienkiemio godų“ ekspozicija kiek nusausinta. Žaismingas, šelmiškas R. Vikšraitis įmanomas bus tik kitoje knygoje ir kitoje parodoje. O gal ir apskritai reikės daug laiko, kad viskas, kas netinka savam metui, pasirodys buvę sukurta pačiu laiku.