Nesu šešiarankis Šiva

Skirmantas Valiulis: Kai grįžti Lietuvon, vis pasikalbam. Šįkart parvykai su premija iš Vengrijos?

Paulius Normantas: Užpernai Vengrijos fotomenininkų sąjunga padedant kompanijai „T-Mobill“ įkūrė savo Didįjį prizą. Pirmasis jį gavo Imre Benko, jo paroda surengta ir Lietuvoje; pernai – Katalyn Boris, o šiemet – aš. Vengrijos fotomenininkų sąjungos nariai – apie 300 žmonių – pavasarį gauna trijų nominantų pavardes ir iš jų renkamas laureatas. Nominantus siūlo valdyba. Be manęs, konkuravo Gaboras Kerekeszas, 60-metis eksperimentuotojas, ir vienas jaunas fotografas. Balsavo daugiau kaip pusė sąjungos narių. Laimėjau maždaug 25 balsų persvara. Man tai ketvirtasis apdovanojimas Vengrijoje.

S. V.: Kurio iš jų piniginė išraiška didesnė?

P. N.: Ketvirtojo. Pernai jo vertė atitiko 6 000 litų. Šiemet suma dvigubai didesnė, bet jos negali pasiimti, ji skirta ateinančių metų parodai fotografų namuose. Duos kelias sales, fotopopieriaus, apmokės laboratorijos darbus ir kitas išlaidas.

S. V.: Ar paroda po to kur nors keliaus, gal pasieks Lietuvą?

P. N.: Manau, taip. Juk ir Vilniaus rotušėje pernai vykusią parodą „Taika ir karai“ Vengrijos ambasada jau parodė trijuose miestuose: Druskininkuose, Šiaulių fotografijos muziejuje, Kauno architektų namuose. Dar laukia Juodkrantė ir Nida, o po to paroda keliaus į Taliną ir Helsinkį. Būsimoji paroda Vengrijoje įvyks kitų metų rugsėjį. Irgi turėtų būti koks 120 fotografijų.

S. V.: Pats sau esi ir vadybininkas, kodėl neparengei projekto Venecijos bienalei, juk šiemet ten kandidatavo nemažai mūsų fotografų?

P. N.: Būnu vis kitame pasaulio krašte, kaip spėti? Prieš grįždamas į Europą susitariau, kad šiemet mano fotoparoda bus Bankoke, o kitais metais – Vengrų kultūros centre Delyje. Nespėju net vengrų premijų laiku atsiimti. Kai pernai buvau pristatytas Vengrijos kūrėjų asociacijos premijai, tuo metu visą mėnesį keliavau po Himalajus. Jeigu išsijuosęs plušu Lietuvoje, tai darbai sustoja Vengrijoje ir Bankoke. Ir atvirkščiai, kai išvykstu iš Lietuvos, pasitikiu tik gera valia ir užmegztais kontaktais. Jeigu būčiau šešiarankis Šiva, dvi rankas galėčiau skirti Lietuvai, dvi – Vengrijai ir dvi – Indijai.

S. V.: Ar nepastebėjai, kad nepasirūpinęs savimi Lietuvoje nieko nelaimėsi?

P. N.: Vieną svarbų apdovanojimą turiu ir Lietuvoje – Gedimino ordiną. Prieš porą metų esu gavęs Kultūros ministerijos stipendiją. Ačiū! Šiemet pateikiau daugiau projektų, bet negavau, nors ruošiu tris naujus fotoalbumus ir fotoparodas kelių valstybių sostinėse. Jeigu Vengrijos ambasada nebūtų parėmusi mano parodos Rotušėje, ir ji nebūtų pasiekusi Lietuvos.

S. V.: Buvai užsidegęs steigti Rytų meno muziejų. Ką darytum, jei tai pirmieji tau pasiūlytų vengrai?

P. N.: Gal po metų ar kitų taip ir atsitiks. Kol kas vis klebenu duris Vilniuje, bet nenoriu, kad mano surinkti eksponatai išsibarstytų po pasaulį ar supūtų kur nors palėpėje. Siūlė atiduoti Rytų meno kolekciją M.K. Čiurlionio dailės muziejui, kur ji ir „nusėstų“ fonduose. Tada netekčiau ir teisių į savo kolekciją.

S. V.: Išvažiavai baisiai įkaitęs po poezijos ir fotografijos knygos „Baltas“ pristatymų, vakarų, kelionių po Lietuvą.

P. N.: Specialistų nuomone, tai naujas žodis Lietuvos knygų leidyboje. Aš ją vertinu ir kaip knygų leidybos rekordą pagal kinų kanonus: ilgis – 10 m 40 cm! Tačiau renkant geriausias metų knygas, į finalą ji nepateko.

S. V.: Metus nebuvai Lietuvoje, ką per tą laiką pamatei pasaulyje?

P. N.: Išvažiavau po dešimties knygos „Baltas“ pristatymų. Dar keli pristatymai žiemą buvo Vengrijoje. Po pristatymo tą pačią naktį išskridau į Bankoką. Tailando Nacionalinė galerija kasmet leidžia kalendorių. Šiemet pusė jo atvartų – mano darbai, kita pusė skirta Mahatmai Gandhi atminti. Ir paroda bus dviguba: M. Gandhi paminėjimas ir mano fotografijos. Iš Tailando mėnesiui išlėkiau į Šri Lanką, kur radau dar nelankytų šventovių ir šventų kalnų. Nusileidęs iš kalnų pagyvenau plantacijose, kur auginama garsioji Ceilono arbata. Bet labiausiai pavyko kaime, kur fotografavau arbatos rinkėjus. Padariau Šri Lankoje daugiau kaip du tūkstančius fotografijų. Po to – vėl Tailandas ir Nepalas, kur sostinės Katmandu gatvėse vyko susirėmimai. Iš ten – fotografuoti į Indiją. Turiu nuotraukų iš Himalajų: 5,5 km aukštis, gegužė, daug sniego, rūkai. Birželio gale – į Vengriją. Iš ten į Vilnių. Norėjau pažiūrėti, kas Lietuvoje įvyko. Ogi nieko!

P. N.: Ką esi numatęs dabar?

S. V.: Jau 20 metų kasmet važinėju į Rytus ir būtinai į Himalajus. Manau, pats laikas apie juos parengti knygą. Spalio gale dar kartą patrauksiu į kalnus. Gruodį Bankoke atidarysiu didžiulę kelių šimtų darbų parodą. O namie kitąmet ties ta knyga toliau dirbsiu su spaustuve „Petro ofsetas“. Užsieniečiai, išgirdę apie mano sumanymą, sako žiną tik R. Avedono knygą „Septyneri metai Tibete“, nustemba, kad sudėsiu į ją 18 metų darbus.

S. V.: Kiti mūsų fotomenininkai irgi rengia parodas užsienyje, dalyvauja ir seminaruose, kviečiami su paskaitomis. Tavęs nedomina tokio pobūdžio veikla?

P. N.: Jeigu Rytuose – taip. Sakykime, Indijoje, Vakarų Bengalijoje, prie Dardžilingo miesto. Į Bengaliją po vyro mirties persikėlė Jelena Rerich, prie Dardžilingo nusipirko namą ir ten parašė rimčiausius savo veikalus. Pernai italai ten atidarė rusų muziejų. Manau, kad ir su mano darbais gali panašiai atsitikti po kokių dešimties metų. Bus Normanto kampelis ar muziejus, gal parems indai, vokiečiai ar prancūzai.