Naujo seno cirko žavesys

„Lili cirkas“ L. Leleu nuotr.

Tik peržengus Sereikiškių parko vartus, iš tolo pasitiko vaikystę primenantis šapito – medinė cirko palapinė, ant kurios fasado švietė pavadinimas „Cirque Lili“ („Lili cirkas“). Žiūrovus į vidų sukvietęs uniformuotas cirko berniukas (Christophe’as Pilvenas) pasirūpino, kad kiekvienas rastų vietą ant medinių suolų. Vienas šalia kito besiglaudžiančių žiūrovų šurmulys gęstant šviesai ėmė tilti, o suskambus akordeono ir saksofono duetui visiškai nurimo.

Taip apgalvojant kiekvieną detalę kurta ypatinga, senojo cirko tradicijas primenanti atmosfera. Vienas naujojo cirko pradininkų ir žongliravimo maestro Jérôme’as Thomas, kurdamas spektaklį „Lili cirkas“, siekė, kad ne tik erdvė, bet ir pats spektaklis sudarytų seno, iš kartos į kartą perduodamo cirko įspūdį.

Vos pasirodęs scenoje jis ėmė kurti cirko pasaką. Nedidelėje medinėje cirko arenoje, pasitelkiant žiūrovų vaizduotę ir pagrindiniam atlikėjui persikūnijant vis į kitą personažą, parodyta tradicinio cirko numerių virtinė. Tačiau niekas čia nepriminė vienintelio mūsų publikai prieinamo rusų cirko. Arenos šeimininko prisistatymą čia atstojo kerintis šokis su iš dangaus nukritusia plunksna. O J. Thomas žongliravimas lazda, padedant nuolat greta besisukiojančiam cirko berniukui, labiau priminė ne cirko numerį, o šiuolaikinio šokio kompoziciją.

Neapsieita ir be klounados. Į sceną su trenksmu įsiveržęs klounas stipruolis savo jėgą demonstravo kumščiais „pramankštindamas“ sėdmenų raumenis, o įsiūtį dėl iš arenos dingusio jo atsitempto sunkaus akmens – veriančiu žvilgsiu nužvelgdamas sėdinčiuosius aplinkui. Šis artisto personažas, prašliuoždamas už žiūrovų nugarų, nepasidrovėjo ir pasiskolinti kažkieno rankinę, o nusprendęs, kad ji jam nebereikalinga, atiduoti pirmam pasitaikiusiam. Šiame numeryje J. Thomas įrodė, kad žongliruoti galima ne tik kamuoliukais, lazda ar kuokelėmis, bet ir savo paties kūnu, šiuo atveju – savo paties ranka.

Žongliruojant pavaizduoti ir vieni aršiausių mums žinomo cirko numerių – gyvūnų tramdymas. Pasipūtęs garbėtroška toreadoras arenoje tramdė du ne visada paklusti norinčius bulius – metalo kamuoliukus. Atlikdamas šį numerį nepaprastasis žonglierius sugebėjo pašmaikštauti netgi su nuolat jo kūnu plūstančiu prakaitu, apsimesdamas, kad žongliruoja ir jo lašeliais.

Netylantį publikos juoką vis dėlto nustelbdavo kai kurių numerių įtampa ir švelnumas. Vienas tokių – liūtų (o gal tigrų?) pasirodymas arenoje. Cirko berniukas, rūpindamasis žiūrovų saugumu, pirmiausia areną atitvėrė virvėmis, žyminčiomis narvą, ir tik po to į areną po vieną suleido tris „be galo pavojingus žvėris“ – didžiulius baltus balionus. Šį kartą J. Thomas pasirodė kaip žavinga dresuotoja, besisukanti tarp riaumojančių liūtų. Lengvu dresavimo lazdelės prisilietimu, o prireikus – ir stipresniu smūgiu, ji kėlė į orą balionus lygiai taip, kaip tradiciniame cirke tigrai ir liūtai sodinami ant kėdučių ar verčiami šokti per lanką.

Jau antrą kartą Lietuvoje besilankantis garsusis žonglierius (pirmą kartą – 1997 m. „Rudens teatro forume“ su spektakliu „Hic Hoc“) atmosferiniame spektaklyje „Lili cirkas“ pateikė puikų senojo ir naujojo cirko tradicijų lydinį. Per žongliravimą įvairiais daiktais bei publikos emocijomis ir fantazija prancūzų menininkas sukūrė nepakartojamą cirko pasaką, kurią kiekvienas sėdintis aplink areną matė ir priėmė savaip.