Kinas

Lokarnas, kino vasara…

Įspūdžiai iš 59-ojo tarptautinio Lokarno kino festivalio

Birutė Mar

iliustracija
„Gimimas/Motina“

„Na, ir kaip Lokarnas šįmet?“ – jau festivaliui įpusėjus klausiu kasmet čia atkeliaujančių ir daugelį kitų Europos kino forumų lankančių pažįstamų kinomanų. Ne vienas ištaria žodį: „Nuovargis...“

59-asis festivalis ne toks šurmulingas, uždarytas ir daug metų festivalio simboliu buvęs Lokarno „Grand Hotel“, kurio parke kažkada vykdavo kino seansai po atviru dangumi, o bare dar pernai iki ryto netilo festivalio klubas... Tačiau, sako, šiemet kažkas viešbutį nupirko ir jis bus netrukus rekonstruotas ir išparduotas butais (ir čia – į lietuviškas panašios realijos...). „Mažiau politikos, mažiau „politinio korektiškumo“, – ne vienas nurodys kaip šių metų filmų programos privalumą. 2006 m. pirmąsyk festivaliui vadovauja naujas meninis direktorius, kino kritikas Frederikas Maire’as, jis pakeitė Irene Bignardi. Konkursinėje programoje, kurioje apie dvidešimt premjerų, didelių meninių atradimų nebuvo, dauguma – „normalūs“ filmai, kuriuose vyrauja šeimos, santykių psichologijos, tėvų ir vaikų problemos.

Pagrindinis apdovanojimas „Auksinis leopardas“ atiteko 34 metų šveicarų režisierės Andrea Staka juostai „Panelė“ („Das Fraulein“, Šveicarija, Vokietija). Toks festivalio žiuri – ankstesnių Lokarno laureatų japono Nobuhiro Suwa, kinės Ann Hui, italo Antonio Capuano bei šveicarų fotografo Edo Bertoglio, prancūzų aktorės Emmanuelle Devos – sprendimas nebuvo staigmena. Patriotiškai nusiteikę žiūrovai po peržiūros šiai juostai plojo bene ilgiausiai, ir gandas, kad filmas laimės, sklandė nuo festivalio pradžios.

„Panelė“ – pirma vaidybinė režisierės juosta, jungianti du jos pasaulius: laimingą vaikystę Šveicarijoje (Staka tėvai – išeiviai iš Jugoslavijos) ir šeimos skausmą bei išgyvenimus prasidėjus Balkanų karui. Ankstesni režisierės dokumentiniai ir trumpametražiai filmai šia tema taip pat rėmėsi autentiška jos patirtimi. Filmo herojės – skirtingų kartų jugoslavų kilmės moterys, augusios Šveicarijoje, slapta išgyvenančios neišsakytą tėvynės ilgesio, netekties skausmą. Ciuricho kavinės savininkė penkiasdešimtmetė Ruza čia atvyko jau prieš trisdešimt metų. Ji vieniša, nesižvalganti praeitin, gyvenanti šveicariškai racionalų gyvenimą: sąskaitos, tiksliai kaip laikrodžio tiksėjimas slenkančios dienos darbe, vakarienė tuščiuose namuose... Netikėtai jos kavinėje pasirodo iš Sarajevo pabėgusi jauna bosnė Ana. Įsidarbinusi Ruzos kavinėje, spontaniška Ana sudrumsčia, rodos, stabilų Ruzos gyvenimą, pažadina jos prisiminimus... Staka įdėmiai stebi šių jai artimų herojų santykius, gyvenimą svetimoje visuomenėje; juostoje subtiliai supinama tai, ko reikia „politiškai korektiškam“ kinui – šiek tiek politinių aktualijų, jausmų, humoro, puikios aktorių vaidybos.

Kritikai ir kino profesionalai bene karščiausiai sutiko „Leopardu“ už geriausią režisūrą apdovanotą keturiasdešimtmečio prancūzų režisieriaus Laurent’o Achard’o filmą „Paskutinis kvailys“ („Le Dernier de fous“/„Demented“, Prancūzija, Belgija). Tai viena įdomiausių juostų, pristatytų šįmet Lokarne.

Achard’as jau pažįstamas europietiško „kitokio kino“ gurmanams, jo pirmoji vaidybinė juosta „Baimė, maža medžiotoja“ („La peur, petit chaseur“) 2004 m. pristatyta Kanuose, nominuota „Cezario“ apdovanojimui. Žiūrėdama šį filmą prisiminiau prieš kelerius metus sukrėtusį Andrejaus Zviagincevo „Sugrįžimą“ – ir čia dominuoja savitas kinematografiškas minimalizmas, nenuspėjami, kvapą gniaužiantys veiksmo posūkiai, personažų būsenos ir veiksmai, o svarbiausia – fenomenali pagrindinį herojų berniuką Martiną sukūrusio Julieno Cochelino vaidyba.

Tai labai „juodas“ filmas, jį galima pavadinti XXI a. tragedija – blogio šaknis sunaikina vaikas, finale iššaudantis visą savo šeimą, nes tai, matyt, – vienintelė išeitis... Kanadiečių rašytojo Timothy Findley romano veiksmas perkeltas į šiuolaikinę Prancūziją, seną pilį primenantį prabangų namą, kur pas tėvus iš internatinės mokyklos vasaros atostogų grįžta vienuolikmetis Martinas. Aplink, rodos, visiška harmonija – erdvūs namai, nuostabus parkas ir miškai, ežeras, paukščiai... Bet namuose Martino laukia kitokia realybė, ne jo amžiui skirti išbandymai – išprotėjusi motina už sienos klykia naktimis (puikus Dominique Reymond vaidmuo); vyresnėlis brolis – nepripažintas poetas – degina savo rankraščius, aiškinasi santykius su meilužiu, susiradusiu moterį; koridoriais blaškosi viskam abejingas Martino tėvas, jo meilužė... Martinui artimi šiuose namuose tik marokietė tarnaitė Malika ir katinas…

Kiekvienas įvykis, akimirka, rodos, yra pasirengę sugriauti angeliškos berniuko sielos ramybę, lyg pats pasaulis norėtų jį sunaikinti... Martinas tylės priimdamas kiekvieną likimo akibrokštą, kai motina klykdama išmėtys gimtadienio dovanas; kai paskui bendraamžius nubėgs vyresnė kaimynų mergaitė; kai pamatys girto brolio užmuštą mylimą kačiuką, kai vėliau ras daržinėje pasikorusį brolį. Nuogas jis naktimis rymos tuščiame kraupaus namo koridoriuje, girdės klyksmus, raudas, dūžtančius indus... It šmėkla Martinas žvelgs į visą tą pragarą ir nė karto nesuriks, nesudrebės, nepravirks, tik naktį įėjęs į kambarį užklos nuogą sustingusią motiną skara. Kai stalčiuje jis netyčia aptiks pistoletą, jau nujauti, kuo visa tai gali baigtis... Tik nežinai, kaip ir kada, nes berniukas išlieka ramus visą juostą. Finaliniuose kadruose, kai iš savo kambario išslinkusi Martino motina pasuka paukščiais čiulbančio sodo link, kai apstulbę dėl jos „prisikėlimo“ atsargiai iš paskos seka namų gyventojai (atrodo, kad jie visi jau žengia kažkur amžinybėn), staiga sulėtintuose kadruose nuo Martino šūvių krenta negyvi kūnai, nebylus berniukas žiūri pro daržinės palėpės langelį, ir tik tarnaitė Malika jį apkabina ir kartoja: „Dabar jau viskas baigta...“ Filmo žavesys – jo atmosfera, bergmaniška „žemuogių pievelės“ ramybė, kurioje nejučia tyliai „dūžta likimai...“.

„Bronziniai leopardai“ už geriausius vaidmenis šiemet atiteko vokiečių aktoriui Burghartui Klaussneriui, suvaidinusiam vokiečių atašė Gruzijoje filme „Žmogus iš ambasados“ („Der Man von der Botschaft“, rež. Dito Tsintsadze) ir jaunai amerikietei Amber Tamblyn už vaidmenį Hilary Brougher filme „Stefani Dali“ („Stephanie Daley“) herojei. Psichoanalizės seansą priminusio filmo scenarijų jauna režisierė kūrė bene dešimt metų. Tai savita Medėjos mito nūdienos interpretacija. Šešiolikmetė moksleivė Stefani, slidinėdama su draugais kalnuos, pagimdo kūdikį ir jį nužudo. Ji teigia nužudžiusi iš siaubo, nes nežinojusi apie savo nėštumą. Stefani apkaltinama žmogžudyste. Vyksta tyrimas, analizuojami merginos veiksmai, ji susitikinėja su psichologe Lidija Krein (taip pat „Leopardo“ vertas Tildos Swinton vaidmuo). Jų pokalbiai atskleidžia vidinės baimės ir neapykantos būsimam kūdikiui priežastis, mėgina pateisinti šį baisų poelgį. Lyg Stefani atgarsis – keturiasdešimtmetės Lidijos išgyvenimai, jos yrantys santykiai su vyru, jos nėštumas ir abejonės, ar jiems tikrai reikia kūdikio. Paskutiniuose kadruose šešiolikmetė ištars: „Aš užmušiau kūdikį mintimis. Delne... Kraujuojančiame delne, tai įmanoma.“ Ji ištaria Lidiją persekiojančią mintį, kuri išlaisvina jas abi.

Lokarne visada laukiama Irano kino. Ir šįmet vieną Jaunimo žiuri apdovanojimų gavo Asgharo Farhadi juosta „Fejerverkų trečiadienis“ („Chahar shanbeh souri“) – modernios Irano šeimos istorija. Pasak režisieriaus, filmo idėja jam kilo, kai pas jį į namus valyti buto atėjo nepažįstama moteris ir jis pagalvojo, kas įvyksta, kai naujas žmogus ateina į šeimą. Pasak režisieriaus, vieno populiariausių Irane filmo sėkmės priežastis – įtaigiai parodyta nūdienos Irano šeimų realybė.

Filmo herojės – dvi skirtingų kartų moterys: paauglė Rouhi (vienas gražiausių festivalio veidų, aktorė Hedieh Tehrani) džiugiai laukia greit įvyksiančių savo sužadėtuvių, matuojasi vestuvinę suknelę, grožio salone pirmąsyk pešioja antakius... Atėjusi tvarkyti svetimo buto, ji patenka į namus, kur viskas kitaip nei jos svajonėse: vidutinio amžiaus Mojdeh (Taraneh Alidousti) įtarinėja savo vyrą ją apgaudinėjant su kaimyne, jį seka. Tai vyksta kovo 21 d., tradicinį „Fejerverkų trečiadienį“, per pavasario sutiktuves, kai miestų gatvėse degami fejerverkai ir ugniai sakoma: „Metai praėjo, aš pavargau, atiduodu tau geltoną spalvą, iš tavęs pasiimu raudoną; esu pasirengęs viską pradėti iš naujo...“ Būtent tą dieną naivioji Rouhi stebi yrančios šeimos popietę.

Dar paminėčiau konkursinę rumunų režisieriaus juostą „Popierius bus mėlynas“ („Hirtia Va Fi Albasta“, rež. Radu Muntean), priminusią šių metų Vilniaus „Kino pavasaryje“ sukrėtusį Cristi Puiu filmą „Pono Lazaresku mirtis“. Ir šiame filme juntama rumunų vaidybinio kino tendencija – įtaigus dokumentiškumas, asketiškomis priemonėmis atkuriama tiksli, atpažįstama situacijos atmosfera, išsyk įtraukianti į veiksmą. Filme tai televizijos bokšto šturmo naktis, 1989-ieji, Ceausescu režimo kova prieš Nacionalinį frontą, bet esmė panaši: naktinio šturmo situacija, kai įvykiai tampa nebekontroliuojami, kai nebežinai, kas priešas, o kas – sąjungininkas (privalantys ginti Ceausescu režimą kareiviai nori pereiti į priešininkų pusę). Pagrindinis personažas, eilinis kareivis, per visuotinę sumaištį pabėga nuo saviškių ir įsimaišo tarp civilių. Filmas rodo kelias tos nakties valandas – kareivio ieško dalinyje, jis suimamas, nes palaikomas teroristu, vėliau paleidžiamas, švintant grįžta į savo dalinį. Vienas gražiausių filmo epizodų – leitenanto ir kelių kareivių apsilankymas dingusiojo motinos namuose: tiksliai perteikta sustojusio laiko būsena, kai už langų aidi šūviai, o motina šildo kareiviams vakarienę, šie skambina namo, savo artimiesiems, žada grįžti Kalėdų vakarui...

Iš jaunus kūrėjus pristatančios „Cineastes du Present“ programos daugeliui įsiminė latvės Lailos Pakalninos juosta „Įkaitas“ („Kilnieks“). Pakalnina – žinoma latvių dokumentininkė, kuria ir vaidybinius filmus. „Įkaite“ tarsi ironizuojamos aktualijos: rodomas teroristo virš Latvijos užgrobtas lėktuvas. Tačiau teroristas labiau primena lyrinį herojų ir paprašo ne milijonų, o latviško šokolado įkaitu paimtam berniukui bei Latvijos dainų ir šokių ansamblio koncerto Rygos oro uoste, kur nutupdomas lėktuvas... „Dainų festivalis, skirtas pasaulio terorizmui“, skelbia latvių radijas. Režisierė renkasi šią absurdišką ir su realybe nelabai ką bendra turinčią situaciją, kad galėtų parodyti, kas savoje šalyje svarbiau už teroristų užgrobtus lėktuvus ir globalias problemas... Ir čia šypsodamasis atpažįsti „didelio kaimo“ realijas, kai vietos policijai svarbiau ne užgrobtas lėktuvas, bet dingusios kaimiečių karvės, brakonieriavimas, nelegalūs triušiai pakelės picerijoje... Kažkiek Kiros Muratovos filmams artimas absurdas, gal kiek lyriškesnis, juntama ir Pakalninos dokumentininkės ranka, subtiliai nufilmuoti nepagrąžintos kaimiečių buities epizodai, linksmai graudi ironija, žvelgiant į gimtąją realybę...

Rytų kinui atstovavusios juostos atrodė blankiau, įsiminė tik gražus japonų kino blyksnis – trumpametražis Naomi Kawase (jos vaidybinė juosta „Kibirkštys“ tapo 2000-ųjų Lokarno atradimu) filmas „Gimimas/Motina“ („Tarachime“), pelnęs apdovanojimą „už sugebėjimą įvesti į gilų ir universalų emocijų pasaulį“. Pusvalandžio trukmės japonų poetinio kino kūrėjos juosta – lyg eskizas, intymus dienoraštis, kuriame ji fiksuoja savo kūdikio gimimą. Stulbinantys iš arti nufilmuoti blyksniai, kai iš įsčių išnyra kūdikio kūnelis, nupjaunama bambagyslė, pirmieji gimusiojo judesiai, akys. „Kodėl žmogus sensta ir miršta?“, – režisierė klausia savo devyniasdešimtmetės senelės, lyg pro didinamąjį stiklą tyrinėdama jos nykstantį kūną, supriešindama jos sulėtintus raukšlėtų rankų, kūno judesius su ropojančiu vaikučiu. „Ar tu laiminga, senele?“ „Ką sakai? Neprigirdžiu...“ Nebelieka distancijos tarp kino ir gyvenimo, filme it judančios fotografijos subtiliai veriami trapūs gyvenimo mirksniai, tampantys autentiškais poetiniais įvaizdžiais.

Nors paskutinį apdovanojimų teikimo vakarą Lokarne daugelis svečių vilkėjo juodais elegantiškais drabužiais ir jaukus kalnų miestelis, kaip įprasta, dvelkė šveicariška prabanga, niekas čia nenutiesė raudonojo Kanų kilimo, nebuvo nei „Oskarų“ teikimo spindesio – atsiėmę „Leopardus“ laimingieji atrodė labiau panašūs į laisvus alternatyvius kūrėjus, nei į žvaigždes; o festivalio uždarymo vakarą parodytas dokumentinis filmas apie Romoje įsikūrusį unikalų maištingų emigrantų orkestrą „Vitorijo aikštės orkestras“ („L’orchestra da Piazza Vittorio“, rež. Agostino Ferrente) bei seansą pratęsiantis to orkestro gyvo garso koncertas taip pat liudijo Lokarno alternatyvaus ir laisvo kino siekį.

Vidurnaktį, kai festivalio svečiai tradiciškai rinkosi senojoje Lokarno pilyje ir vaišinosi čia pat didžiuliuose geležiniuose puoduose gaminamu šveicarišku ryžių troškiniu risotto, – ne vienas, atsisveikindamas iki jubiliejinio, kitąmet įvyksiančio 60-ojo festivalio, tarė: „Kaip gerai, kad čia, Lokarne, viskas taip sava...“

Lokarnas – Vilnius