Pax et bonum

Sekmadienį šv. Mišiomis Vilniaus Bernardinų bažnyčioje prasideda įspūdingas sakralinės muzikos ir labdaros projektas „Pax et bonum“, truksiantis pustrečios savaitės ir aprėpsiantis beveik visus Lietuvos regionus. Kalbamės su vienu iš projekto organizatorių kunigu Arūnu Peškaičiu OFM.

Jau įpratome, kad iš Bernardinų bažnyčios sykiu su Dievo žodžiu sklinda dvasinės kultūros šviesa. Rengiami koncertai, įvairūs kultūriniai projektai. Tačiau „Pax et bonum“ užmojai iki šiol nematyti. Kaip ryžotės organizaciniu požiūriu tokiam sudėtingam projektui?

Iš tikrųjų, kaip gi mes ryžomės... Lyg ir labai paprastai. Sakyčiau, sumanymas gimė iš svajonės. Lygiai prieš metus, praėjusį rudenį, kalbėjomės su „Muzikinio viešbučio“ direktore Vilija Grigonyte ir Judita Leitaite apie bažnytinės muzikos atlikimą. Yra tam skirtų festivalių, kad ir Tytuvėnų, bet tai vis siauri, elitiniai renginiai rinktinei publikai. „O gal surengus sakralinės muzikos festivalį visiems, visai Lietuvai“, – pasiūlė Vilija. Man ir mūsų provincijolui Benediktui Sigitui Jurčiui sumanymas pasirodė nepaprastai pranciškoniškas, juk turime eiti pas visus, į visus visuomenės sluoksnius. „Pax et bonum“ peržengia Bernardinų bažnyčios ribas. Tai visos Lietuvos šv. Kazimiero pranciškonų provincijos reikalas. Projekto globėjas yra mūsų provincijolas. Šiuo renginiu pradedame pasitikti didįjį savo jubiliejų, – šv. Pranciškaus Asyžiečio ordino įkūrimo 800-metį, – kurį švęsime po trejų metų.

„Pax et bonum“ prasidės rugsėjo 17-ąją, šv. Pranciškaus stigmų gavimo dieną, Algirdo Martinaičio kūrinių koncertu „Giedu šv. Pranciškui“. Skambės ir jau girdėti kompozitoriaus kūriniai, ir ištraukos iš naujausios, dar tebekuriamos A. Martinaičio oratorijos „Šv. Pranciškaus Kalėdos“. Koncerto programa suderinta su tos dienos nuotaika.

Išskirčiau ir baigiamąjį projekto renginį – Arvo Pärto muzikos vakarą. Mano žiniomis, tai pirmas didelis jo kūrinių koncertas Lietuvoje. Šio estų kompozitoriaus turbūt nereikia pristatyti, bet priminsiu, kad šiandien jis – bene žymiausias sakralinės muzikos kūrėjas Europoje, paribio kultūros žmogus, stačiatikis, bet jo muzika atveria erdvę, kurią galima pavadinti susikalbėjimo, ekumenine erdve. A. Pärto kūrinius atliks choras „Jauna muzika“, jungtinis orkestras – Klaipėdos kamerinis ir Sankt Peterburgo Ermitažo orkestro grupė, diriguos profesorius Saulius Sondeckis, o tai dabar Lietuvoje irgi gana reta.

Bus daug renginių, kuriuos galėtume pavadinti unikaliais. Iš Gruzijos atvažiuoja garsus choras „Rustavi“, iš Sardinijos – ansamblis Tenores di Bitti „Mialinu Pira“, kurio vokalinę techniką UNESCO pripažino pasaulio civilizacijos paveldu. Iš JAV atvyksta Niujorko sinagogų kantorius Gerardas Edery, tęsiantis sefardų muzikinę tradiciją. Užsienio svečiai, sutikę dalyvauti projekte, daro jį tarptautinį, muzikiniu požiūriu prestižinį ir elitinį. Gana reprezentatyvi ir kamerinių renginių programa, kurioje dalyvaus mūsų atlikėjai Judita Leitaitė, Marija Krupoves, Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“, taip pat ir G. Edery, Olavas Englundas iš Suomijos. Koncertai vyks bažnyčiose, sakralinėse erdvėse. Festivalio išskirtinumas yra tas, kad visi jie, išskyrus Klaipėdos koncertų salėje vyksiantį „Rustavi“ koncertą, – nemokami.

Tačiau ne mažiau svarbi projekto dalis yra labdaros renginiai. „Pax et bonum“ įžengs į tas erdves, iš kur žmonėms ne taip paprasta ar visai nėra galimybių išeiti. Tai ir Lukiškių kalėjimas, ir Veliučionių sunkiai auklėjamų paauglių internatas, ir Antavilių, Svėdasų, Legailių senelių namai. Vyksime į Pietryčių Lietuvą, į Šalčininkus, kas irgi nebūna dažnai. Pakutuvėnuose šalia Kretingos yra krizes išgyvenančių ar nuo įvairių priklausomybių kenčiančių žmonių reabilitacinė bendruomenė, kurią globoja mūsų broliai. Čia, metaliniame angare, kuris tinka įvairiems renginiams, vyks Andriaus Mamontovo koncertas, bus renkamos lėšos šiai bendruomenei paremti.

Labdaros programoje sutiko dalyvauti skirtingi atlikėjai, labai laukiami būtent šiose auditorijose. Antai Vilniaus gerontologijos centre, kur koncertuos beveik visi labdaros programos dalyviai, net negalėjo patikėti, kad pas juos atvyks Angelė Joknytė, M. Krupoves, J. Leitaitė, Nelly Paltinienė, Kostas Smoriginas, M.K. Čiurlionio menų mokyklos smuikininkų ansamblis. Visi jie sutiko dalyvauti labai noriai. Kartais mes manome, kad žinomi žmonės, atlikėjai kažkokie nepasiekiami, gal kaprizingi. Nieko panašaus, jie iš tikrųjų nori pasidalyti. Tai irgi labai gera festivalio rengimo patirtis.

Kai prieš kelerius metus ėmėmės pirmosios labdaros akcijos – kalėdinio koncerto Legailių senelių namuose, – pastebėjome, kad seni žmonės yra ypač užmiršti, niekas nenori žinoti, kad jie egzistuoja, o senelių namai laikomi ta vieta, kur keliaujama numirti. Panašias erdves įsivaizduojame kaip atskirtas nuo bendro gyvenimo, ne tik nuo kultūrinio, ir tai yra mūsų bėda. O juk ten gyvenantys žmonės nori būti ne tik pastebėti, jie nori bendrauti, nebūti išstumti. Ir kaip jie džiaugiasi, kai pas juos atvažiuoji tiesiog pasikalbėti, pabūti. Žinoma, yra žmonių, kurie lankosi, globoja senelius, bet mes norėjome atvežti jiems tai, kas yra gera ar geriausia, kas noriai klausoma ir kitur. Kartais labdarą suvokiame kaip dalijimą to, kas lieka, nebereikalinga. O juk svarbiausia buvimas kartu. Čia mes matome didžiulę prasmę.

Projekte ryškus ir ekumeninis aspektas, kurį jau paminėjote kalbėdamas apie Arvo Pärtą.

Griežtąja prasme ekumenizmas reiškia krikščionių bendrystę. Toks būtų A. Pärto muzikos vakaras, koncertai Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje. Vienas jų, Angelės Joknytės, skirtas šios bažnyčios vargonų atstatymui. Kitas šiuo metu pasaulyje labai svarbus, o Lietuvai ypač aktualus dalykas yra krikščionių ir žydų dialogas. Jam mes skiriame net tris koncertus, ir visi jie labai prasmingi. Kiekvieną koncertą atidarys kuris nors brolis pranciškonas, ir jau vien tai labai svarbu mūsų suartėjimui. Žydų bendruomenė labai dėkinga, kad pakvietėme kantorių Gerardą Edery giedoti Vilniaus choralinėje sinagogoje. Bernardinų bažnyčioje vyks G. Edery ir M. Krupoves koncertinė programa „Du tikėjimai – vienas balsas“, unikali tuo, kad Marija giedos judėjų, o G. Edery – krikščionių giesmes, atliks viduramžių Ispanijos krikščionišką muziką. Nedažnai išgirsi judėjų sinagogos kantorių giedantį krikščioniškas giesmes bažnyčioje.

Į vieną iš mūsų koncertų žada atvykti Izraelio ambasadorius Baltijos šalims. Koncertas skirtas Lietuvos žydų genocido dienai atminti. Jis vyks rugsėjo 23-iąją Kaune, Šv. Jurgio pranciškonų bažnyčioje, ir tai, man regis, yra labai prasminga. Juk šiame mieste žudynėmis „Lietūkio“ garaže prasidėjo Lietuvos žydų tragedija. Šv. Pranciškus visada buvo taikos žmogus, ir ši taikos žinia mums labai svarbi. Koncertas vadinasi „Esu žmogus, matęs skausmą...“ Tikimės, kad žodį apie šią dieną ir Holokaustą tars kunigas Julius Sasnauskas, o koncertą sudarys dvi dalys. Žymus mūsų perkusininkas Vladimiras Tarasovas atliks meditacinį improvizacinį kūrinį mušamiesiems, o Arkadijaus Gotesmano vadovaujami „Vilniaus klezmeriai“ – žydų liaudies instrumentinę muziką, jungdami ją su kino juostoje užfiksuotais ikikarinio Vilniaus vaizdais. Man jau teko matyti, kaip tai atrodys, ir tai labai gyvi vaizdai, galbūt atgaivinami muzikos. Juose nėra nevilties, atvirkščiai – kažkokia viltis ir sykiu praradimo skausmas. Projektas nutaikytas tiesiog į širdis, ir mums labai svarbu, kad šios dienos paminėjimas būtų organiška festivalio dalis. Juk kas yra pax et bonum? Taika ir gėris.

Festivalio programa nepaprastai intensyvi, kartais net po tris koncertus vieną dieną skirtingose vietose. Kaip visa tai suvaldyti?

Tą įsipareigojimą prisiėmė visa mūsų provincija. Kretingoje, Kaune, Kryžių kalne koncertais ir atlikėjais pasirūpins tenykščiai broliai pranciškonai. Drauge su mumis dirba ir „Muzikinis viešbutis“, Vilija Grigonytė, Sigita Augustinienė, internetinio dienraščio „Bernardinai.lt“ vadybininkai, kiti konsultantai, visi jie labai daug padeda. Įkūrėme viešąją įstaigą „Pax et bonum“, dėkojame rėmėjams, ypač Rytų skirstomiesiems tinklams. Bet, atvirai sakant, neapskaičiavome jėgų. Buvo visko, atrodė, kad pinigų nebus, nereikia svajoti, geriau apsiribokim keliais koncertais. Tai, kad sutarta su visais dalyviais ir festivalis, regis, tikrai įvyks, mums patiems dabar atrodo kaip stebuklas. Tikrai Dievo malonė, kad kol kas viskas taip sekasi, kad žmonės ir atlikėjai atsiliepia taip geranoriškai.

Gal „Pax et bonum“ taps kasmetiniu, vykstančiu tuo pačiu metu?

Taip, nuo rugsėjo 17-osios, šv. Pranciškaus stigmų gavimo dienos, iki spalio 4-osios, jo mirties, kaip sakoma, iškeliavimo dienos. Labai tikimės, kad „Pax et bonum“ taps tradicija. Bet kol kas gal ne kasmet, o kas dveji metai. Juk rėmėjų ir viso kito, kas festivalį įsuktų, reikia pradėti ieškoti daug anksčiau.

Sakėte, kad festivalis gimė iš svajonės. Bet gal rėmėtės panašiais pavyzdžiais kitose šalyse?

Pavyzdžio lyg ir nebuvo. Kažko panašaus esama Skandinavijos šalyse, bet negalėčiau pasakyti, kad tokio masto. Galėtume būti apkaltinti eklektika – K. Smoriginas, N. Paltinienė, E. Ivanauskas ir A. Pärtas viename festivalyje. Bet mums buvo svarbu kitas dalykas – kad projektas pasiektų kuo daugiau žmonių. Kai kalbame apie sakralinę muziką, įsivaizduojam bažnyčių erdves, tačiau krikščioniškas sakrališkumas yra ir tvartas, ten gimė Jėzus. Mūsų tikslas buvo nueiti ten, kur niekas nenueina, pasiekti tuos, kuriuos mažai kas pasiekia. Pavyzdžiui, A. Mamontovas Veliučionių sunkiai auklėjamų paauglių internate... Tokia svajonė mums ir gimė: sakralinė muzika yra sakrali ne tik todėl, kad skirta Mišioms, bet ir todėl, kad skirta žmogui, Dievo kūriniui, kuris pats yra šventas kaip Dievo paveikslas.

Linkime sėkmės ir kuo giliausios dvasinės patirties vykstant šiam festivaliui.

Ačiū.

Kalbėjosi Linas Vildžiūnas