Pabuvus kūrinio viduje

Atsidurti skulptūros erdvėje kviečia ne vienas menininkas. Ta erdvė gali būti uždara (kaip Aleśo Veselż kūriniai), varžanti (kaip Mindaugo Tenziagolskio sukurti „mobilūs žaidimai“), klaidinanti (kaip Richardo Serra vingiuoti plieno labirintai) ir atvira, o kartu uždara erdvė. Pastarojoje galima atsidurti vos tik įėjus į „Lietuvos aido“ galeriją, kurią šiuo metu Vladas Urbanavičius „užrėmęs“ skulptūrine konstrukcija.

Išsimatavęs galerijos erdvę, jis nesirinko tradicinio eksponavimo kelio, bet nusprendė maksimaliai išnaudoti kiekvieną galerijos kampą. Į visus keturis salės kampus įremti laiptuoti plieniniai strypai, kuriuos jungia dvi sijos, sudarydamos „V“ formos pavidalą. Minimali intervencija į galerijos erdvę transformuoja ją į kelias savarankiškas erdves, kurios tokios pat sąlygiškai uždaros, kaip ir atviros. Vaikščiojimas po šią neįprastą plieninę konstrukciją primena klaidžiojimą tarp nebeveikiančių industrinių mechanizmų ar beprasmiškai riogsančių nebaigtų statybų likučių. Taip atsiduriama savotiškoje kibernetinėje erdvėje, žaidime, kur erdvės sąlygiškai nužymėtos linijomis ar kryptimis. Likusią dalį kiekvienas užpildo sava patirtimi ir kūryba.

Redukuotai erdvę žymi ir Gintaras Karosas skulptūroje „Vieta“ Europos parke, kurioje jis keturiais plieno strypais nužymi keturis stačius kampus, sukurdamas autonomišką erdvę aplinkoje. Erdvė, kaip lygiavertis skulptūrinis elementas, o ne abstrakti sąvoka, tapo ypač svarbi jau konstruktyvistų Naumo Gabo ir Antoine’o Pevsnerio kūryboje. V. Urbanavičiaus kūrinyje redukavus skulptūrinę masę iki minimumo, iki linijinių elementų, suaktyvinama erdvė, esanti aplink kūrinį. Žiūrovas ima beveik fiziškai jausti šią erdvę, ji tampa taktiliška, „tiršta“.

Šį pojūtį sustiprina (o gal net ir sukuria) konstrukcijos ir galerijos erdvės mastelių santykiai: konstrukcija „įsprausta“ į nedidelę galerijos salę. Mastelių santykių apvertimą ar tyčinę jų disharmoniją pamėgęs Mindaugas Navakas naudoja šią taktiką atvirose erdvėse, sąmojingai naikindamas įprastą praeivių aplinkos suvokimą. Tačiau toks mastelių apvertimas interjere ne tik apverčia įprastą percepciją, bet ir trikdo, verčia gūžtis, sukelia paranojišką nesaugumo būseną. Ši konstrukcija – tarsi schematizuota menininko Rono Muecko 49-ajai Venecijos bienalei sukurta skulptūra: milžiniškas berniukas, nejaukiai susirietęs „ankštoje“ arsenalo salėje. Skirtumas tas, kad V. Urbanavičiaus darbe nejaukumą sukelia ne pats įprasto, realistiško vaizdo išdidinimas, bet neaiškus atskirų detalių ryšys, funkcija ir jų atsiradimas pačioje galerijoje.

Šios postindustrinės mechanizmų dalys savo minimalia išraiška ir pranešimu blokuoja lengvai pritaikomas asociacijas iš kasdienės patiries ir skatina ieškoti saitų su antrine realybe, kultūros objektais. Čia iškyla tokie mechanizmų „gaivintojai“ ir perdirbėjai kaip Jeanas Tinguely bei Massimo Ghiotti. Nejudri, vidinės įtampos kupina V. Urbanavičiaus konstrukcija artimesnė M. Ghiotti metalo struktūroms, nei amžinąjį gyvenimo judėjimą ir kintamumą įkūnijančioms J. Tinguely „mašinoms“. Ir nors M. Ghiotti savo skulptūroms naudoja konkrečias industrinių konstrukcijų detales, dažniausiai turinčias potencialią judėjimo galimybę – spyruokles, stūmoklius, krano žnyples, – šios sujungtos detalės neskirtos judėjimui, jos įkūnija antikinę pusiausvyrą, aiškumą, proporcijas, harmoniją. Judėjimas čia suspaustas, sutelktas į nujaučiamą intensyvią vidinę įtampą. V. Urbanavičiaus konstrukcija, ypač laiptuotieji strypai, įsirėmę į galerijos grindis, tarsi pasiruošę „išsitiesti“.

Industrinių medžiagų kietumą lengvai išskaido nuogos medžio šakos, pervėrusios plienines konstrukcijas: autorius šmaikščiai žaidžia įprastais stereotipais. Tačiau nesinori triumfiškai skelbti amžinosios natūros pergalę prieš laikinus žmogaus kūrinius. Anaiptol: medžių šakos čia tokios pat negyvos, nefunkcionalios, kaip ir industrinės detalės. Visos šios dalys susideda į savotišką aplinkos „nuotrūką“, citatą be konteksto. Ji yra ne savoje erdvėje, ne savo tikros sudėties ir atlieka ne savo funkciją.

Minimalius pranešimus skleidžianti V. Urbanavičiaus skulptūra juos kompensuoja galinga emocine įkrova. Ją patirti galima tik atsidūrus skulptūros erdvėje, jos viduje, kurios tuštumą kiekvienas užpildo savomis patirtimis ir asociacijomis.