Šėtonas nedalyvauja

Grynas žanras šiais laikais atrodo anachronizmas. Žanro tradiciją režisieriai vis dažniau atskiedžia kokiais nors šiuolaikiniais atributais, pavyzdžiui, kronikos kadrais, užuominomis į visiems žinomas aferas. Tai – gana pavojingas kelias, nes žanro mitologija lengvai pažeidžiama ir trapi. Režisierius Johnas Moore’as pasirinko būtent šį kelią. Garsaus 1976 m. Richardo Donnerio siaubo filmo "Omen" perdirbinį "Lemties ženklas 666" ("The Omen", JAV, 2006) jis prismaigstė šiuolaikiškų užuominų: filmo pradžioje lėktuvai įsirėžia į Pasaulio prekybos centro bokštus, ekraną užplūsta dokumentiniai didžiųjų paskutinių metų uraganų ir karinių konfliktų kadrai. Jie reikalingi ne tik tam, kad apibrėžtų tikslų veiksmo laiką, bet ir pateisintų pranašystę, kurią Vatikano vienuolis pamato savo observatorijoje. Netrukus mums ir popiežiui jis iškilmingai praneš, kad gimė šėtono sūnus. Toliau – jau gerai žinoma istorija apie Europoje įsikūrusius turtingus amerikiečius, kurie per gimdymą mirus jų kūdikiui pasiima kitą, gimusį tą pačią naktį. Vos ūgtelėjęs vaikas jau sėja blogį ir naikina viską, kas pasitaiko jo kelyje į tikslą, o tikslas didelis – įgyti absoliučią valdžią. Moore’as nieko lyg ir nekeičia – tik filmo herojai amerikiečiai Tornai perdirbinyje yra jaunesni ir dar diplomatų šeima, bet Lievui Schreiberiui akivaizdžiai pristigo Gregory Pecko charizmos, o paprastutei Juliai Stiles – Lee Remick šaltos hičkokiškos blondinės stiliaus. Sąsajas su šlovinga žanro praeitimi, be abejo, atperka Mios Farrow suvaidinta auklė: vos ji pasirodo ekrane, iškart atmintyje iškyla kadaise šėtono kūdikį pagimdžiusi jos herojė iš filmo "Rozmari kūdikis". Esmė, žinoma, ne lyginimas, nors pastebėjau, kad kuo tiksliau sekama originalu, tuo daugiau abejonių kelia perdirbinys. Skaudžiausias pavyzdys, be abejo, Guso Van Santo "Psichopatas". Pabandęs tiksliai, beveik pakadriui perkelti į spalvotą ekraną Hitchcocko šedevrą, Van Santas patyrė triuškinamą pralaimėjimą. Panašiai atsitiko ir su "Lemties ženklu 666" – išnyko originale labai nuosekliai kurta netikrumo atmosfera, o juk tai – vienas svarbiausių siaubo filmo sudedamųjų dalių. Apskritai siaubas kine geriausias, kai jis yra grynas ir neatskiestas aktualijų. Tačiau vis dėlto filmo nesėkmė – ne tai, kad perdirbinys neprilygsta originalui. Svarbiausia – režisieriaus mąstymas. Sėkmingas reklaminių ir kitokių videoklipų kūrėjas Moore’as (beje, filmo operatorius Jonathanas Sela taip pat išgarsėjo videoklipais, net mažąjį Damianą suvaidinęs Seamus Davey-Fitzpatrickas būdamas vos mėnesio pradėjo filmuotis reklamose) filmo pagrindu pavertė klipo principą. Filmo visuma (stilistinė, atmosferos, vaidybos, dramaturginė ir t.t.) jam neegzistuoja. "Lemties ženklas 666" tarsi sunertas iš atskirų autonomiškų epizodų, kurie dažniausiai baigiasi kokiu nors siaubo atrakcionu. Žinoma, žiūrovą pavyksta išgąsdinti (nors skirtingų personažų mirties scenos, mano galva, pernelyg užtęstos ir parengtos – nelieka netikėtumo efekto), bet trumpam, ir tas šokčiojimas nuo vieno efektingo kadro, tarkime, dešimtoje filmo minutėje, iki kito, tarkime, dvidešimtoje, nesukuria vientisumo, augančios įtampos, noro pagaliau įminti mįslę, išvengti nenumaldomai augančios grėsmės, jis paprasčiausiai neskatina įsijausti į tai, kas vyksta ekrane. Atmosferai išsaugoti reikia, kad filmas netrupėtų į vaizdingus paveikslėlius. Tie paveikslėliai, žinoma, labai įtikinami, detalūs, bet juose nerasi kadaise ir "Omen", ir "Rozmari kūdikyje" taip jaudinusio dviprasmiškumo, pirmiausia verčiančio abejoti herojų psichika.

Moore’as savo herojaus psichika neabejoja net tada, kai diplomatas pasiryžta rituališkai nužudyti savo sūnų. Štai čia ir atsiveria, banaliai tariant, pagrindinis filmo pranešimas. Moore’as nekuria filmo apie žmogaus viduje slypintį blogį, kuris gali maskuotis įvairiausiais pavidalais. Režisierius pompastiškai deda lygybės ženklą tarp blogio ir politikos. Tam jam reikėjo ir pradžios dokumentinių kadrų, ir įspūdingos diplomato bei fotografo (David Thewlis) kelionės į padalytą Jeruzalę. Jis nori mums iškilmingai pranešti ir perspėti, kad blogis yra politika, kad pasaulio pabaiga ateis tada, kai jo likimas atsidurs politikų rankose. Moore’as nesupranta, kad kiekvienai pasakai galioja savos taisyklės, todėl infernališko Busho, Putino ar net Adamkaus paprasčiausiai būti negali. Jie – iš kitos pasakos. Šėtonas joje nedalyvauja.