Hipis, bet ne Lebovskis

"Blogas vyrukas"

Senokai TV3 nerodė brolių Coenų filmo "Didysis Lebovskis" (TV3, 16 d. 22.40), spėjau pasiilgti jo herojų, nes su kai kuriais iš jų lengvai galiu susitapatinti. Pirmiausia, žinoma, su senu hipiu Lebovskiu (Jeff Bridges), kurį niekšai mafijozai supainiojo su kitu Lebovskiu – turtuoliu, ir ne tik supainiojo, bet dar ir primušė. Ir ne tik primušė, bet dar ir apšlapino mėgstamą Lebovskio kilimą. Tai kas, kad mano kilimą apšlapino mylimas šuo (ir aš ant jo visai nepykstu), visa kita Lebovskio gyvenime man labai prie širdies. Ypač jo teisybės troškimas, dėl kurio jis nedvejodamas neria į tokias tamsias gyvenimo gelmes, kad net neįsivaizduoja, kaip bus sunku iš jų išnerti. Prie širdies ir jo gyvenimo būdas, kai kartu su savo ištikimais draugais (John Goodman, Steve Buscemi) leidžia dienas boulinge, gurkšnoja alų ir, svarbiausia, visi jaučiasi laimingi, kol vieno neištinka mirtis, o kitam nepavagia kilimo. Mielai šįvakar atsidurčiau jų mylimame boulinge ir prisidėčiau prie filosofinio pokalbio apie gyvenimo prasmę, nes čia, Lietuvoje, niekas nebekalba apie gyvenimo prasmę, – tik apie vyriausybę, brangstančius butus, futbolą.

Zigzagiška Coenų logika pripildė filmą keisčiausių personažų (hipių, gangsterių, menininkų, pornografijos bosų…) bei nuotykių, kurių šių dienų kinui vis dėlto stinga. Stinga ir Coenų humoro jausmo, nes jis taip pat išreiškia požiūrį į gyvenimą. Kai kurie "Didžiojo Lebovskio" atradimai iškart atsidūrė kituose filmuose, bet kai kurie liko nepastebėti. Iš pastarųjų išskirčiau originalų sumanymą filmo naratoriumi padaryti trečiaeilį personažą.

Viename interviu Ethanas Coenas prisipažino, kad "filmo kūrimas – tai tarsi ekvilibristo numeris. Turite išmokti nuolat balansuoti tarp to, ko trokštate, ir to, ką esate pajėgūs pasiekti. (…) Jei esate pernelyg rigidiškas, rizikuojate sukelti konfliktą, o tai nereiškia, kad būtinai išlošite. Bet jei esate pernelyg minkštas, rizikuojate nusivilti rezultatu." Beje, tai tinka ir nuosavo gyvenimo koncepcijų kūrėjams.

Deja, dabar nekuriu koncepcijų, nes esu ant savo kilimėlio, įbedęs nosį į televizijų programas, kuriose bandau įžvelgti dar ką nors, kas skirta žmonėms. Be abejo, jiems skirtas dar vienas nepamirštamas Aleksandro Kordos prodiusuotas filmas. Tai "Raudonžiedis" (LTV2, 18 d. 18.05, 19 d. 22.10), kurį 1934 m. sukūrė Haroldas Youngas. Tai ne pirma baronienės Emmuskos Orczy 1905 m. parašyto romano ekranizacija, bet tikrai ne paskutinė (naujausia, regis, sukurta 1999-aisiais) ir turbūt pati garsiausia. Pasakojimas apie anglų aristokratą, gelbstintį nekaltas Prancūzų revoliucijos aukas, kai niekas to neįtaria, nes dieną jis – dendis, o per savo žygius dėvi kaukę, aišku, primena Zoro arba Supermeno istoriją ir mano jaunystės misterį Iksą. Tokie pasakojimai gimsta iš pačių slapčiausių norų. Kas savo slaptose svajonėse nenorėtų tapti neatpažįstamas, daryti tai, ko neišdrįsta viešai? Pagrindinius vaidmenis filme suvaidino to meto britų žvaigždė Merle Oberon ir Leslie Howardas, kuris po kelerių metų tapo "Vėjo nublokštų" žvaigžde.

Į panašias svajones apeliuoja Aleksejaus Sidorovo "Kova su šešėliu" (BTV, 17 d. 21.50) – vienas pelningiausių pernykščių rusų filmų. Jo herojus – boksininkas, kuris praranda regėjimą, bet tai jam nesutrukdo atkeršyti gausiems niekšams ir atrasti gyvenimo meilę. Galima tyčiotis iš filmo meniškumo, bet juk paaugliai, kuriems ir skirta ši pasaka, kine ieško ne meniškumo. Viskas būtų gerai, jei filmas tik iliustruotų kadaise populiarią frazę, kad gėris privalo turėti kumščius, tačiau vienas epizodas mane privertė suklusti. Kai herojus (Aleksejus Čadovas) rengiasi svarbiai kovai, gatvėje jis sutinka populiaraus serialo apie naująją rusų mafiją "Brigada" personažą, ir šis palinki boksininkui sėkmės. Pasaka yra pasaka, bet kai ji pernelyg susilieja su virtualia tikrove, darosi nelabai jauku.

Žinoma, lietuvių sinefilų mėgstamas korėjietis Kim Ki-dukas taip pat kuria pasakas. Kaip ir dera pasakoms, jos žiaurios. Man Kim Ki-duko žiaurumas ne prie širdies, labiau mėgstu brolius Grimmus. BTV (18 d. 23 val.) parodys Berlyne apdovanotą Kim Ki-duko filmą "Blogas vyrukas" (2001). Filmo herojus nusikaltėlis nusprendžia nubausti gatvėje jį įžeidusią merginą. Viskas baigiasi tuo, kad trapi nekalta studentė atsiduria įkalinta raudonųjų žibintų kvartale, o blogas vyrukas slapčia stebi, kaip ją prievartauja šlykštūs klientai, kaip ji kenčia, kaip patiria orgazmą… Kim Ki-dukas, savo ruožtu, visa tai verčia stebėti žiūrovus ir kaip visada nepagaili rytietiško natūralizmo. Pabaigą, manau, nujaučiate – Kim Ki-duko filmuose aukos dažniausiai pamilsta budelius. Tačiau tikroji blogo vyruko elgesio paslaptis atsiveria pabaigoje, kai jis pagaliau prabyla ir pasigirsta kastrato balsas. Štai jums ir metafora, ir aistros perkėlimas, ir panašios gudrybės, kiekvienam pagal galimybes, juolab kad filme yra net keli finalai. Kai žiūriu režisieriaus filmus, negaliu atsikratyti jausmo, kad Kim Ki-dukas prievartauja mano gėrio ir blogio suvokimą, versdamas įžvelgti gelmę ir filosofiją ten, kur jos negali būti. Juk jis, nors ir buvęs hipis, nėra Lebovskis.

Jūsų – Jonas Ūbis