Oidipo "laurai" gimtojoje Graikijoje

Gegužės pabaigoje OKT / Vilniaus miesto teatro spektaklis "Oidipas karalius" atstovavo Lietuvos teatrui 2006 m. Europos kultūros sostinėje Patruose. Kultūros sostinės programa čia trunka ištisus metus ir susideda iš gausybės pagal temas suskirstytų renginių. Spektaklį "Oidipas karalius" OKT du kartus pristatė negausioje "šiuolaikinėms antikinių dramų interpretacijoms" skirtoje programoje.

Nors graikai neslepia polinkio savintis antikines dramas, teigdami, kad tik jie vieni žino, kaip "reikia" jas statyti, režisieriaus Oskaro Koršunovo interpretacija šeimininkus paliko be amo. Lietuvių "Oidipas karalius" tapo aistringų diskusijų objektu, tačiau pelnė vienbalsį žiūrovų bei kritikų pripažinimą ir buvo pavadintas "Patrų superžvaigžde". Vienu svarbiausių metų įvykiu lietuvių spektaklį įvardijo ir Europos kultūros sostinės direktorius Christosas Roilosas.

Pasak populiariausio Graikijos dienraščio "Ta Nea" kultūros apžvalgininko, teatro kritiko Yiorgoso Sariyanni, galima ginčytis dėl smulkmenų, tačiau vientisa OKT spektaklio koncepcija – neginčijamai įtaigi: "Oidipas karalius" pilnas simbolių, kartais įžūlus, savitos estetikos. Spektaklis galėjo patikti ar nepatikti, tačiau jo mintis slypi kur kas giliau." Išsami spektaklio recenzija pasirodė ir žymiausio verslui skirto laikraščio "Naftemboriki" kultūros priede. Teatro kritikė Eleni Petasi teigia, kad apsilankymas O. Koršunovo spektaklyje "Oidipas karalius" – nepakartojamas patyrimas: "Tai savito asmeninio įnašo į antikinę dramą pavyzdys, kuriame sugyvena skirtingų kultūrų ir įvairių meno sričių elementai. Be narciziškumo ir noro panaudoti iššūkį vardan iššūkio, nenuspėjamas lietuvių režisierius atranda tragedijos esmę, balansuodamas tarp tradicijos prieblandos ir šiuolaikinių estetinių Vakarų Europos paieškų. Nors ir laužo taisykles, griauna socialinius stereotipus, bet kokį vienpusišką psichoanalitinį aiškinimą ir šokiruoja stipria jo kritika, išlieka ištikimas amžinosioms vertybėms. <...> Rezultatas netikėtas. Pagaliau Oidipas ne dangsto mūsų nerimą, o paverčia jį košmaru, smarkiai sukrėsdamas mūsų pasąmonę. Ir visa tai tarp siurrealistinių jėgos ir poezijos reginių, nuostabi gyva muzika (Gintaras Sodeika) kaukės (Donatas Jankauskas) ir puikūs kostiumai (Aleksandras Pogrebnojus ir Vida Simanavičiūtė), puiki minimalistinė scenografija (Jūratė Paulėkaitė), išradinga judesio kalba ir puikiai paruoštos atlikėjų grupės indėlis – detalės, kurių visuma sukuria naują vizualią teatro realybę."

Graikai neliko nepastebėję nė vieno iš spektaklio segmentų – jie negailėjo komplimentų gyvai scenoje grojusiam perkusininkui Arkadijui Gotesmanui, šviesų dailininkui Eugenijui Sabaliauskui, pagrindiniams ir antraeiliams aktoriams. Itin daug šiltų žodžių sulaukė senojo Piemens vaidmens atlikėjas Laimonas Noreika. Ne vienas žiūrovų per šį personažą perskaitė visą kūrinio traktuotę. Graikų aktoriai stebėjosi, kad Oidipui – aktoriui Dainiui Gavenoniui – tėra šiek tiek per trisdešimt. Pas juos tradiciškai manoma, kad šiam vaidmeniui subręsta tik penkiasdešimtmečiai. Taip pat graikų teatralai itin žavėjosi, kaip originaliai režisierius O. Koršunovas, choreografė Vesta Grabštaitė ir aktoriai interpretavo vieną esminių antikinio teatro segmentų – chorą. Pasak jų, Graikijos teatrų pastatymai dažniausiai kelia žiovulį, o antikinis choras Sofoklio sekėjams – neišsprendžiamas galvosūkis.

"Oidipo" atgarsiai netruko pasiekti sostinę – svarbiausio Graikijoje Atėnų festivalio atidarymo vakare susirinkusiųjų kalbos sukosi apie įsimintinas lietuvių teatro gastroles. Praėjusią savaitę skaitomiausiame savaitiniame žurnale "Athinorama" pasirodė žinutė, skelbianti, kad šiemetinė OKT ir "Oidipo karaliaus" sėkmė Patruose suteikia vilties ateinančiais metais pamatyti O. Koršunovo režisuotą "Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją" Atėnų festivalyje, legendinėje Epidauro teatro scenoje.

Ada Paukštytė