Po ir po

Ieva Sireikytė. "Mirties slėnio oazė", Kalifornija

Apie nusipelniusių menininkų, ypač klasikų, parodas – net pačias kukliausias – būtinai kas nors parašo. Tiesiog taip reikia. Parašo ir apie dideles parodas rimtose institucijose. Bet tekstai apie jaunus autorius atsiranda tarsi per laimingą sutapimą (kitaip visai neatsiranda) – kažkas kažką pažįsta, paprašo ir parašo. Panašiai buvo ir šį kartą. Ievos Sireikytės fotografijų parodos "Vanishing point" sklaida kaip reikiant pasirūpino jos kuratorė Dovilė Tumpytė, o Joanos Deltuvaitės paroda "Po" yra ir jos baigiamasis magistro darbas Vilniaus dailės akademijoje, ir manęs paprašė jį recenzuoti. Priešais komisiją perskaičiusi privalomą tekstą, pagalvojau: dvi jaunos fotomenininkės rodo savo darbus tuo pačiu metu, tad ar negalima apie jas parašyti viename straipsnyje? Juk visi tik ir ieško naujų fotografijos (ir šiaip meno) tendencijų, mėgina nuspėti kūrybos ateitį. O čia kaip tik tokia proga...

"Kur tu dabar esi?" – vienas parodos lankytojas klausia monitoriuje nuobodžiaujančio Ievos Sireikytės veido. "Niujorke", – atsako veidas. Fotomenininkė savo parodos atidaryme dalyvavo virtualiai. Nors ji iš tikrųjų tegalėjo matyti tik tuos, kurie žiūrėjo tiesiai į kamerą, vis tiek atrodė, lyg mus stebėtų – iš "ano" pasaulio.

Virtualumas – parodos tema. Į jo persmelktą būtį Amerikoje nurodo ir parodos galerijoje "Artima" pavadinimas – "Vanishing point", kuris mene žinomas kaip perspektyvoje susikertančių linijų taškas. Bet tai yra ir "išnykimo taškas", ir būtent taip šią sąvoką vartoja Jeanas Baudrillard’as: "Amerikiečiai išrado civilizacijos modelį, kurio efemeriškas pavidalas yra taip arti išnykimo taško". Tai – parodos moto. Bet čia telpa abi reikšmės: Sireikytės žvilgsnis krypsta į tolį, ten, kur susikerta linijos, bet nieko nėra, o tai, ką ji regi arti, yra tik simuliakrai.

2004 m. fotografuodama Ameriką menininkė pakartojo daugybės fotografų keliones po šią šalį ("...projekto vidury supratau, kad jau seniai nustojau čia tik keliauti ir pradėjau tiesiog gyventi"). "Pakartojo" tuo požiūriu, kad jos pastebėti ir užfiksuoti objektai yra tipiškos amerikietiško gyvenimo buveinės – degalinės, užeigos, viešbučiai, gamtos oazės, dykuma. Ir jas vienaip ar kitaip fotografavo visi: Walkeris Evansas, Robertas Frankas, Lee Friedlanderis, Robertas Adamsas ir kiti (čia suminėjau tik garsiausius). Šiek tiek keičiantis nuotaikoms ir žmonių aprangai, visur yra tas pats: nusidėvėję veidai ir kūnai, susvetimėjimas ir ryšio nebuvimas, visur plytinti tuštuma. Fotografija vis patvirtina, kad Amerikos įvaizdis, kurį XX a. pradžioje sukūrė Edwardas Hopperis, nekinta. Naujos technologijos, globalizacija, spalvotomis šviesomis mirguliuojanti verslo konkurencija nepalietė Amerikos širdies, kurioje viskas gerai, tik tuščia.

Nesiruošiu čia užsiimti šios šalies kritika – tiesiog tai konstatuoja fotografijos, Baudrillard’as ir pati Ieva Sireikytė: "Kondicionuotas dirbtinis rojaus kampelis "Mirties slėnio" vidury, per daug dirbtinai sujungtų natūralaus grožio formų. Vienišas televizorius, spragsintis tuščiame motelio kambaryje dykumos vidury, visiškai nejuokingas televizinis juokas. Pats TV kaip gyvenimo refleksas: nieko nereiškiantis, pats sau gyvuojantis ir automatiškai atkartojantis – nei forma, nei idėja, o simuliakras abiejų – trečioji realybė (...)".

Tuščiame kambaryje kažką rodantis televizorius – Roberto Franko 6-ajame dešimtmetyje pirmą kartą užfiksuotas susvetimėjimo įvaizdis, kurį perėmė, citavo kiti, tęsę fotografijos kelionę po Ameriką. Taigi Sireikytė, atėjusi čia ne tik po Franko, bet ir po jo sekėjų, atranda tuos pačius ženklus papildydama juos naujais – konkrečia savo, kaip Amerikoje gyvenančios lietuvės, patirtimi. Pavyzdžiui, atskira parodos sekcija skirta Amerikos lietuviams – senukų vakarėliai (nenustebčiau, jei jie vis dar vadinami "gegužinėmis"), pasitenkinimu ir pasitikėjimu savimi švytintys krepšinio žaidėjų veidai (komanda, žinoma, vadinasi "Žalgiris"). Toliau – tradicinis ten nuvykusių lietuvių darbas: prižiūrėti karštančius žmones. Į mus žvelgia, tiesiog spokso senutė, praradusi savo kūno kontrolę – kas fotografuotųsi nuogas, siaubingai susiraukšlėjęs ir dar su sauskelnėmis? (Prisimenu Eglės Rakauskaitės "My America", kur ji filosofuoja apie gyvenimą keisdama senutei sauskelnes.) Raiški fotografija išviešina lėtą kūno mirtį. Bet Sireikytė atmiešia mirties perspėjimo rūstį greta parodydama televizinės mirties fragmentą, kur vietoje kraujo akivaizdžiai "kreša" kečupas, o jį paliejęs gražios merginos veidas yra tik dirbtinai "miręs".

Ieva Sireikytė. "Jėzaus Kristaus figūra", Mormonų istorijos muziejus, Solt Leik Sitis, Juta

Mirtis kelyje – jos niūrūs, komerciniam pagražinimui nepasiduodantys ženklai, taip pat jos profanacija – buvo ir jau mano linksniuojamo Franko pagrindinė tema. Bet Frankas apie tai kalbėjo ne itin ryškiomis, tarsi atsitiktinėmis, fiksuotomis "prabėgant pro šalį" nespalvotomis ir labai asmeniškomis fotografijomis. Tuo tarpu Sireikytė dirba bendru šiuolaikinės fotografijos stiliumi: dideli formatai, spalva, tiesiai, be jokių iškraipymų užfiksuotas dokumentas ir jokio stiliaus individualumo pėdsako. Iš Amerikos į šią parodą atkeliavo net ne pačios fotografijos, o jų skaitmeniniai failai, kuriuos mechaniškai čia atspaudė (tai pigiau ir patogiau). Todėl ir kalbame tik apie turinį – fotografijos medija nuskaidrėja, ji – tik dar viena visiems suprantama ir ne vienintelė kalba. Čia kalba eksponavimo būdas, erdvė ir angliški amerikietiško gyvenimo kategorijų pavadinimai: Paradise, Hotels, Service, Lithuanians, Three Girls in the Kitchen, Faith and Fear. Ypač man patinka tas "Lithuanians" – tas įvardijimas nesava kalba įkurdina juos ten, nykstančių taškų šalyje, ir tvirtai atskiria nuo mūsų, pasilikusių čia, kur mažiau galimybių žvalgytis į tolį ir mažiau kečupo.

Čia gyvenanti ir dar tik mokslus baigianti, bet jau spėjusi pagarsėti ir pelnyti ne vieną apdovanojimą Joana Deltuvaitė būtent ir demonstruoja žvilgsnį be perspektyvos, kur negali būti nei jokių susikertančių linijų, nei išnykimo taško. Ji net nedirsteli pro langą, kad pamatytų, kaip atrodo gyvenimas Lietuvoje, tik užsidariusi vonioje fotografuoja keturių tame pačiame bute gyvenančių merginų kosmetikos priemones arba šių daiktų gyvenimą po to, kai susigundę reklama, dizainu, spalvomis ar tiesiog stebuklingo poveikio aprašymu juos išsirenkame iš daugybės panašių. Fotomenininkė netgi nelabai nutolsta nuo savo ankstesnių darbų – ciklų "Buitis" ir "Persikraustymas", kuriuose taip pat fiksavo daiktų nusidėvėjimą ir nykimą. Tačiau nors objektas išlieka tas pats, Vilniaus fotografijos galerijoje eksponuojamas fotografijų ciklas "Po" kreipia mintis į anksčiau autorės netyrinėtas sritis.

Pirmiausia, čia dominuoja daikto-kūno santykis. Tai daiktai-prekės kūnui, kūno priežiūrai: šampūnai, plaukų šepečiai, lūpų dažai, muilai, plaukų putos, skutimosi įrankiai ir t.t. Fotografė taip priartėja prie daiktų, kad matytųsi tik jų fragmentai – visuma neįsivaizduojama, mažytė vonios erdvė išsipučia, jos kraštai išnyksta (štai kur galima atrasti "išnykimo tašką", kai nėra dykumos). Ryškus tik fotografijų centras, o visa kita plūduriuoja neaiškiame fone, tarsi tyrinėtume daiktus pro mikroskopą, užmiršę viską aplink. Tačiau tai, kas taip prisitraukus įžiūrima, nėra pats daiktas, bet kūno pėdsakai – plaukai ir kažkokios dulkės, nuo nuolatinio naudojimo arba, priešingai, nepajudinamo stovėjimo apskretę paviršiai. Atsitraukus toliau, šie kūno pėdsakai ant daiktų liktų nepastebimi ir daiktai žaižaruotų įprastomis spalvomis. Bet ne, jaunajai fotografei reikia prisiliesti prie to plauko, užčiuopti kūno šilumą ir tai, kaip masinės gamybos daiktas per sąlyčius su kūnu apsitraukia unikalumu.

Joana Deltuvaitė. "Po 3"

Tačiau būtent dėl to mikroskopinio žvilgsnio šie daiktai yra šiurpiai negražūs. Taigi antroji kategorija, kurią siūlo apmąstyti Deltuvaitės kūrinys – tai grožis ir jo virsmai. Paradoksas čia tas, kad gražindami kūną šie daiktai patys tampa negražūs. Jie tarsi atiduoda grožį už tai atsiimdami kūno išskyras, atmatas, nuotrupas. Visa tai netinka daiktų kūnams, nors jų turinys labai tinka (ar bent jau taip skelbia reklama) mūsų kūnams. Tačiau tai yra ne auka, bet išdavystė – šitas plaukų šepetys, tas skutimosi peiliukas, anas buteliukas išduoda, kuo kūnas yra/buvo negražus. Kūnas nėra tobulai nugludintas ir kvepiantis, kaip jį mums piešia reklama, jis pilnas nešvarumų ir todėl jo grožiu ši fotografija verčia suabejoti amžiams.

Reklama – trečiasis sluoksnis, nors ir labiausiai rėkiantis. Deltuvaitė, kaip ir daugelis šiuolaikinių fotografų, naudoja reklamos strategiją – reikia taip priartinti ir išryškinti daiktą, kad jis, mums to netrokštant, mus liestų, nugludintais pirštais čiupinėtų tą vietą, kur užsidega lemputė "noriu". Bet reklama paprastai išryškina tik tobulus paviršius, tuo tarpu Deltuvaitė – negražumą, net iki šleikštulio. Taip fotografijose prabėga laikas – "Po" yra daiktų senatvė, liūdnai prisimenanti savo jaunystės nuotraukas, kai jie dar pozavo reklamai.

Fotografijų spalvos sulėtina ir užfiksuoja reklaminės apgaulės momentą – iš pradžių manai, kad gėriesi (ar bodiesi) kaip visada tobulai nufotografuotais daiktais, bet paskui netikėtai išvysti jų netobulumą ir susilietimų su kūnu istoriją. Fikciją pakeičia realybė, bet, žinoma, ji irgi fotografinė. Deltuvaitės užfiksuoti daiktai "užmuša" geismą, nupurto jį fizine plaukų ir gleivių tikrove. Taigi statiška fotografija sukuria geismo dinamiką, o suvokėjas pakimba abejonės erdvėje: čia taip negražu (net šlykštu), bet taip traukia...

Deltuvaitės fotografijas taip pat galima įkurdinti ilgoje daiktų fotografų eilėje, kur ryškiausiai šviečia kičo meistro Martino Parro iki koktumo spalvoti ledai, kiaušinienės ir perukai. Bet į visumą sujungdama kūną, negražumą ir reklamos provokuojamus geidulius autorė sukuria visiškai naują rezultatą. Taigi dvi jaunos fotografės atstovauja dviem skirtingoms fotografijos tradicijoms. Tik jų pasirinktas spalvotos fotografijos būdas sujungia dvi parodas viename – šiuolaikinės fotografijos – laike.