Menas vartojimui ar vartotojiškas menas?

Živilė Žviliūtė. Iliustracija B. Pūkelevičiūtės knygai "Klementina ir Valentina". 2003 m.

LDS Grafikos centro inicijuota iliustracijų paroda – proga pamąstyti apie tai, kokie šio žanro aspektai šiandien svarbiausi, kokios tendencijos klostosi pastaruoju metu. Ieškant atsakymų sudarytos ekspozicijos kontekste į akis krinta keletas dalykų.

Parodoje akivaizdžiai dominuoja vaikams skirtos literatūros iliustracijos. Šiandien jas kuriantys dailininkai gerokai labiau nei, pavyzdžiui, prieš trisdešimt metų atsižvelgia į knygos adresatą. Patrauklumas, spalvingumas, suprantamumas, pagrindinių elementų išryškinimas ir periodiškas pakartojimas – būdingiausi vaikams skirtų iliustracijų bruožai, aptinkami daugelyje kūrinių. Vienas iš puikių pavyzdžių – Ievos Babilaitės iliustracijos J. Čekatauskaitės knygai "Ulė ir peliukas". Čia puikiai dera du dalykai – meninis stilingumas, kurį pastebi suaugęs žiūrovas, ir dėmesys paties jauniausio skaitytojo, kuriam skiriama knyga, poreikiams. Pirmasis piešinys supažindina mus su pagrindine knygos heroje, antrasis aprėpia visą knygos veiksmo vietą, o tolimesniuose, įdomiai kaitaliojant mastelį, įvairiais rakursais priartinant ir nutolinant aktualias detales, įvaizdinamas knygos pasakojimas. Į bendrą kompoziciją įdomiai įterpiami teksto blokeliai.

Tačiau vien vaikams skirtos knygos specifikos išmanymas nelemia meninės sėkmės. Sprendžiant iš eksponuojamų lakštų ir knygynų asortimento, vaikai – klastinga auditorija, kelianti profesionaliam menininkui rimtų pagundų, pavyzdžiui, pasinerti į smulkmeniškumą, kičo link artėjantį natūralizmą ar, priešingai, tikrovės iškraipymus, perdėtą infantilumą. Bandant suvokti, nuo ko priklauso knygos stilingumas, peršasi seniai žinomą dėsnį patvirtinanti išvada, kad bene svarbiausia – savita estetinė tekstinės minties pagava, stiprus saiko ir atrankos jausmas – menininko gebėjimas sukurti tvirtą ir aiškią vaizdinę knygos visumą. Čia norisi paminėti originalumu patraukusias Rasos Žmuidienės iliustracijas pasakai "Apie senelį ir jo aveles" iš J. Basanavičiaus rinkinių.

Žvalgantis po ekspoziciją kyla pagunda iliustracinę grafiką pavadinti "tapybiškąja" – juk joje tiek spalvų. Tačiau vis dėlto spalvos naudojimas tapyboje ir grafikoje gerokai skiriasi. Daugumoje iliustracijų vyrauja piešinys, o koloritas, kad ir kokio įmantrumo būtų, subordinuojamas grafiniam pradui, jį papildo, pagražina, ar, atvirkščiai, subjauroja.

Tarp spalvingų vaikams skirtų iliustracijų stipriai išreikštu grafiškumo pradu išsiskiria Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės ir Sauliaus Pelakausko kūriniai. Eglė įspūdingai derina spontanišką, ekspresyvų jai būdingą piešinį su skaitmeninės grafikos intarpais. S. Pelakausko iliustracijos matematikos vadovėliui patraukia akį taikliu mokymui skirtos knygos interpretavimu. "Dizainiškas" komponavimas, iliustratyvūs ir asociatyvūs matematiniai simboliai – nuoroda į rimtą dalykišką turinį, kurį smagiai prasklaido truputį valiūkiška bendra iliustracijų nuotaika.

Dabartinėse iliustracijose labai stipri orientacija į vartotoją. Tačiau ši tendencija nėra visuotinė – kai kurie parodoje dalyvaujantys menininkai, nepaisydami išorinių veiksnių, išlieka ištikimi ir savo meninei mąstysenai bei stiliui, ir literatūriniams pomėgiams. Klasikinė, istorinė literatūra, poezija – tai sritys, teikiančios iliustruotojui didžiausią kūrybinę laisvę, plačiausio spektro minties impulsus, įvairiausius turinio ir formos sąsajų variantus.

Ekspozicijoje grafine estetika ypač išsiskiria Šarūno Leonavičiaus iliustracijos Aido Marčėno poezijai. Taupi, dulsvą lietuviškai šiaurietišką peizažą perteikianti spalvų gama, savitai stilizuoti gamtos motyvai kuria lyrišką, poetinę nuotaiką. Įspūdį palieka virtuoziški Arvydo Každailio ofortai, interpretuojantys prūsų gyvenimo vaizdus. Čia norisi minėti ir Mikalojų Vilutį, kuris, kad ir ką iliustruotų, pirmiausia išlieka "vilutiškas" aitrokų tonų ir ironija dvelkiančių figūrų, nors ir labai nuglotnintų, meistras.

Iš ekspozicijos susidaro įspūdis, kad šiandien iliustracinės grafikos būvį labiau lemia ne menininko, bet knygos vartotojo poreikiai. Ir tai visiškai natūralu – juk mūsų visuomenė jau senokai nuolankiai priima rinkos dėsnius. Tačiau vis dar išliekančios dalies menininkų ambicijos būti laisviems, oponuoti daugumos nuostatoms neleidžia sunykti praėjusiame šimtmetyje susiformavusioms stiprioms iliustracinės grafikos tradicijoms.