Matymo būdai

Salvatore Fiume. "Druidų hipotezė". 1971 m.; Leopoldas Surgailis. "Šv. Vincentas". 1969 m.

"Vartai" pradeda naują parodų ciklą "Svečiai Europos kultūros sostinėje". Iki 2009 m. viena po kitos Vilniuje savo meną pristatys visos Europos Sąjungos šalys.

Savitą poziciją turintis žmogus – retenybė. Nereikia tvirtos pozicijos painioti su siauraprotiškumu – kai bukai ginama viena tiesa, požiūris ar mąstymo būdas. Tvirti įsitikinimai padeda išlaikyti solidžią distanciją chaotiškos meno situacijos atžvilgiu. Leopoldas Surgailis ir Salvatore Fiume yra du "žmonės su pozicija", savo kūryboje puoselėjantys klasikines ir modernistines vertybes. Kurdami skirtingose šalyse jie laikėsi vienodo principo – atsitraukimo.

Salvatore Fiume kūrė tuo laiku, kai italai blaškėsi tarp kraštutinumų: vieni siekė meną padaryti socialiniu reiškiniu, kiti – atskirti jį nuo gyvenimo ir pasinerti į metafizikos gelmes. Tačiau užsiėmę savo idėjinių programų kūrimu ir sklaida, jie apleido kūrinių formą. Tokie formos pamatai kaip harmoninga, išbaigta kompozicija, monumentalumas, aiškumas tapo praeitimi, netinkami naujajam "pažangiam" menui. Salvatore Fiume pasiryžo būti vadinamas "senamadišku", tačiau jokiu būdu nepalikti to, ką mene jau XV amžiuje įtvirtino Paolo Uccello ir Piero della Franceska, neišmainyti monumentalaus išbaigtumo į trumpalaikius eksperimentus. Paradoksalu, kad jis tapo didesniu eksperimentuotoju nei daugelis tuometinių menininkų, kurie nuolat keisdami technikas nesugebėdavo jų galutinai įvaldyti.

Fiume nuosekliai dėliojo metafizinius, neretai net siurrealistinius akcentus savo kūriniuose, išvengdamas drastiško pasąmonės vaizdinių demonstravimo ir pigių efektų strategijos. Metafizinės tapybos ypatumus jis studijavo Giorgio de Chirico kūryboje ir puikiai suvokė, jog šios krypties modernumas yra toks pat stiprus, kaip ir kitų tuometinės dailės krypčių. Kasdienybė matyta paslapties prietemoje – buvo juntama, kad po visu tuo slypi kita realybė, kurioje egzistuoja tik pirmapradės formos, sustingę kasdienės kaitos pavidalai. Tokius pavidalus savo darbuose ir kūrė Salvatore Fiume. Juose organiškai jungėsi architektūra, skulptūra ir tapyba – erdvė, apimtis ir vaizdinys. Akmenys, uolos įgauna antropomorfinių bei zoomorfinių bruožų ir dar labiau sustiprina nuojautą, kad stebi pirmapradžius pavidalus.

Savo "Statulų salose" menininkas apgyvendino mitinius personažus, kurių pavidalai tik primena kasdienybėje sutinkamus jų provaizdžius – arklius, žmonių kūnus, gaidžius. Sustingę savo mitinėje tyloje, šie pavidalai tobulai išdėstyti kompozicijose, kuriose monumentalumas proporcingas siurrealybei, o linijinė tapyba – vientisoms spalvinėms plokštumoms. Fiume principas – statyti savo kūrybą ant senųjų Toskanos bei Umbrijos meistrų padėtų pamatų, atsitraukti nuo karštligiškos dailės stilių, judėjimo ir krypčių kaitos – padėjo jam išlaikyti savitumą ir individualumą.

Lietuva neturėjo nei Piero della Franceska, nei Paolo Uccello. Sovietmečiu neturėjo ir atviros erdvės įvairioms modernizmo kryptims siausti ir maišytis lietuviško meno pasaulyje. Metafiziniam pradui čia atstovauja padavimai, legendos ir pasakos. Leopoldas Surgailis kūrė tokioje aplinkoje. "Atšlimo" laikotarpiu menininkas, žinoma, galėjo pulti į džiaugsmingas formos paieškas, gardžiuotis trumpalaike laisve susipažįstant ir eksploatuojant formalius ekspresionizmo, metafizinės tapybos ir fovizmo sprendimus. Daugelis tuometinių menininkų įsivėlė į šiuos formos žaidimus, kūrinių motyvais rinkdamiesi tas pačias ideologiškai nepavojingas temas – partizanai, spalio revoliucija, darbas ir industrinė didybė.

Salvatore Fiume. "Vaizduojamoji architektūra". 1968 m.

Nepasidavęs šiai formos karštinei Leopoldas Surgailis tapo "žmogumi su pozicija". Jam nepakako savo monumentaliomis kompozicijomis įamžinti tranzistorius, dirbančius kolūkiečius ar visuomenei nusipelniusius asmenis. Jam reikėjo metafizinio (o gal mitinio) pradmens kūryboje, kurį jis surado šventųjų personažuose, savitai įamžintuose liaudies menininkų statulėlėse. Įstabios šventųjų gyvenimo istorijos ir jų "pareigos" žmonėms tapo menininko kūrybos pamatu. Kaip ir Fiume "statulos", Surgailio nutapyti šventieji įgavo archajiško monumentalumo, tam tikrą pradinių, primityvių pavidalų atspalvį. Kiekvienas šventasis atskleidžia unikalią savo istoriją per spalvas, drąsius potėpius, aiškius kontūrus ir ryžtingą deformaciją. Kaip ir liaudies meno statulėlėse, šiurkštus primityvumas čia tampa ta vidine jėga, kuri ir suteikia jiems neapčiuopiamą metafizinį pradmenį. Atgailaujančios Magdalenos dvasinė įtampa išreikšta aštriais spalviniais deriniais ir staigiais potėpio posūkiais, įtraukiančiais žiūrovą į šią prieštaringos asmenybės istoriją. Archangelas Mykolas, kovojantis su šėtonu, savo misiją atlieka ekspresyviai nutapytoje raudonų tonų erdvėje, o Užgavėnių karnavalo triukšmingumas ir šėlsmas išreikštas dar gyvybingesne ir laisvesne maniera. L. Surgailis savitai susintetino liaudies meno elementus ir formalius modernaus meno sprendimus, vokiečių ekspresionistų, ypač "Tilto" grupuotės, estetines pažiūras. Dvasinė įtampa, nuolatiniai ieškojimai ir prieštaravimai, pagrindinės etinės nuostatos netikėtai išreiškiamos šventųjų gyvenimais. Jų nepaprasti likimai, kurie susiklostė šiapusybėje jiems nuolat ieškant metafizinio būvio apraiškų, tampa trumpomis ištraukomis iš kiekvieno žmogaus dvasinio gyvenimo istorijų.

"Žmogus su pozicija" neplaukia pasroviui. Jis išlipa ant kranto ir ramiai stebi kitus, plaukiančius joje ir manančius, jog jie pirmieji pasieks šios upės pabaigą. Stovintys ant kranto gali ramiai žingsniuoti šios upės ištakų link, surasti jos pradinį pavidalą ir gyvybės šaltinį. Turėti poziciją reiškia matyti ir suvokti savo aplinką. Svarbiausia nesustoti prie to, kas tuo metu atrodo tiesa, ir visuomet atkakliai ieškoti toliau. Salvatore Fiume ir Leopoldas Surgailis kiekvienas savaip suvokė savo aplinką ir nuolatinėje kasdienybės kaitoje nuosekliai ieškojo nepajudinamų metafizinių pradmenų.