Žiauri gerojo katino pasaka

Filmas "Laimingas skaičius… kitas" ("Lucky Number Slevin", JAV, 2006) pirmuose epizoduose šuoliuoja iš vieno dešimtmečio į kitą, nuo vieno personažo prie kito. Kiekviena besimezganti siužetinė istorija staiga nutrūksta, trumpam kadre pasirodę personažai – išnyksta. Tačiau žiaurias žudynes ir mįslingo Bruce’o Williso personažo oro uoste pasakojamą istoriją, pasibaigusią netikėtu smūgiu, netrukus keičia nuoseklus pasakojimas apie jaunuolį (Josh Hartnett), kurį staiga ištinka visos įmanomos bėdos: jis netenka darbo, išvejamas iš namų, aptinka su kitu mylimą merginą, o atvykęs į Niujorką paviešėti pas vaikystės draugą iškart yra apiplėšiamas. Atsidūręs nežinia kur pradingusio draugo namuose, jis iškart įsivelia į dar sudėtingesnę istoriją – du mafijozai palaiko jį išnykusiu draugu, kuris, pasirodo, yra skolingas juodaodžiui mafijos bosui (Morgan Freeman) ir dabar turi sugrąžinti skolą: nužudyti konkurento – žydų mafijos vado Rabino (Ben Kingsley) – sūnų gėjų, kurį saugo buvę "Mosado" agentai. Būsimas žudikas nespėja atsigauti nuo gausių smūgių (tiesioginių ir perkeltinių), kai netrukus sužino apie dar vieną draugo skolą – tik jau Rabinui, o šis taip pat reikalauja ją grąžinti netrukus. Lieka tik pasigailėti vargšo, malonaus ir seksualaus vaikino.

Filmo kūrėjai nuolat bando sukurti iliuziją, kad niekas nėra tas, kuo apsimeta arba kuo yra palaikomas. Šis iš klasikinių filmų žinomas siužetas (juk neatsitiktinai filmo personažai nuolat prisimena Hitchcocką, filmus apie Džeimsą Bondą ir pan.) taip pat iš pradžių klaidina, bet neilgai. Netrukus supranti, kad filmas neturi nieko bendra su postmodernistiniais pasakojimais apie sukeistas ar prarastas tapatybes, o yra dar viena tobulo keršto istorija, beveik tokio pat tobulo, kaip kad Umos Thurman herojės Quentino Tarantino filmuose "Nužudyti Bilą".

Tą supratusi atsipalaidavau, nustojau ieškoti paslėptų intertekstualinių prasmių, kurias, beje, nuolat prikišamai sufleruoja režisierius Paulas McGuiganas ("Rūgšties namai"), versdamas personažus minėti mėgstamus filmus ir aktorius, rodydamas stikliniais šachmatais viršutiniame dangoraižio aukšte žaidžiantį Bosą, dvidešimčiai metų kitoje gatvės pusėje stovinčiame dangoraižyje užsisklendusį, torą studijuojantį jo konkurentą Rabiną, opartinius sienų apmušalus, kurie simboliškai sujungia dvi skirtingas epochas, gražų policijos prozektoriume dirbančios Lucy Liu herojės veidą ir mįslingai nuolat šmėkščiojantį Bruce’ą Willisą. Žaidimas neįtraukia, nes jį užgožia efektingos žudynės. Filmo herojai šaudo iškart, lavonai nukloja visus filmo kelius, laiptines, liftus, jų rasi net šaldytuve. Neseniai vienoje televizijos laidoje režisierius, scenaristas, aktorius Aleksandras Adabašjanas labai tiksliai perteikė "Nužudyti Bilą" esmę, pasakęs, kad jei Umos Thurman Jaunoji žudytų ne žmones, o, tarkime, triušius, bematant kiltų politiškai korektiško gyvūnų gynėjų pasipiktinimo banga. Bet žudo tik… žmones. Prisiminusi šią pastabą, pabandžiau gausių "Laimingo skaičiaus…" aukų vietoje įsivaizduoti šunis ir pajutau didžiulį pasipiktinimą. Tačiau, regis, nukrypau. Filmo "Laimingas skaičius… kitas" kūrėjai vis dėlto yra moralistai. Jie žudo tik tuos, kurie nedvejodami žudo patys. Taip jie tarsi pateisina ir keršto vykdytojus, nes antraip esą teisingumas negalės triumfuoti. Tačiau jei teisingumo kaina gali būti tik tokia, vadinasi, kažkas papuvo net Holivudo karalystėje. Suprantu, postmodernizmas, suprantu, žanras, suprantu, kad viskas rodoma tarsi ir ironiškai, bet juk fone nujaučiamas baisaus teroristo šešėlis ir kinui reikia būti pasirengusiam susidoroti su juo be jokių skrupulų ir gailesčio. Neteigiu, kad panašūs filmai sąmoningai rengia visuomenę žiauriam susidorojimui su visais, kurie kėsinasi į Vakarų civilizacijos vertybes, kurių pagrindas, žinoma, yra šeima. Bet kinas juk taip pat turi savo pasąmonę ir kol kas tas pasirengimas, matyt, vyksta tik jos lygiu.

Atsiribojus nuo panašių samprotavimų, galima pasakyti tik tiek, kad filmas pakankamai profesionalus, kad triukai padaryti gerai ir kraujas liejasi veržliai, aktoriai taip pat stengiasi kiek įmanoma sužmoginti savo vaidinamas pabaisas. Kita vertus, man būtų daug įdomiau sužinoti ne apie šlovingą Gerojo katino (Bruce’o Williso vaidinamas personažas vadinasi Goodkat) kūrybinės veiklos finalą, bet apie kelią, kurį jis nuėjo nuo tos akimirkos, kai įrėmė revolverį į mažo berniuko viršugalvį, iki sentimentalaus atsisveikinimo oro uoste. Žinoma, tada tai būtų jau kitas filmas. Tačiau grįžtant prie pasąmonės sąmokslo teorijų, akivaizdu, kad Bruce’as Willisas ilgisi mokytojo vaidmens. Tik kine ar gyvenime?