Tyli keramika

Gražina Švažienė. Iš ciklo "Vilniaus ornamentų eskizai". 2004 m. V. Ilčiuko nuotr.

Šiuo metu Verkių rūmų salėse vyksta keramikės Gražinos Degutytės-Švažienės personalinė paroda. Eksponuojami darbai – daugiausia dekoratyviniai pano. Ilgą laiką keramikos srityje dirbanti, o ir VDA studentus to mokanti menininkė lieka ištikima savo stiliui. Tai – modernistiniai darbai, prie kurių nesunku būtų prisegti šablonišką apibūdinimą "moteriški". Nors, geriau pagalvojus, šiuos darbus galima būtų pavadinti "labai lietuviškais" – turint galvoje taikomosios dekoratyvinės dailės tradiciją Lietuvoje. Keramikė šios tradicijos laikosi nuoširdžiai ir natūraliai. Panašu, kad jaunatviški, įžūlūs, rizikingi projektai jos netraukia – negalėčiau pasakyti, kad tai yra blogai. Imponuoja menininkės buvimas savimi, nuoseklus ir kantrus temų plėtojimas, technikos puoselėjimas. Rezultatas – darbai, be jokios abejonės, sukurti vieno autoriaus, nekrypstančio į kraštutinumus ar iššaukiančią plastiką. Pastelinė emalio spalvų paletė, kartkartėmis koloristinį lyriškumą paįvairinant ryškesniu akcentu. Minkštas reljefas ir faktūra, harmoningai deranti su koloritu. Darbų tematika taip pat – tradicinė, labai pamėgta Lietuvos keramikų. Tai – gamtos ir architektūros motyvai, vietomis įgaunantys abstrakčias formas, šiek tiek rytietiškų elementų ir kasdienio gyvenimo detalės. Gyvenimas Gražinos Švažienės keramikoje – jaukus ir gražus. Arbatos gėrimas dviese, mašinos žibintų šviesų atspindžiai ant pakelės medžių, nerūpestinga žuvų ramybė, galų gale – keisti ženklai, savita kalba pasakojantys savas istorijas. Į abstrakčias formas pereinantys ženklai, kartais įgaunantys ekspresyvią išraišką, sukuria vientisą autorės kūrybos nuotaiką. Tiesa, šią harmoniją kiek apardo išorinės sąlygos, konkrečiau, ekspozicijai pasirinkta vieta: Verkių rūmų patalpos. Ryškūs tapetai (ką jau kalbėti apie lubų lipdinius), dažnai perrėkiantys pačius darbus, labai prastas apšvietimas trukdo ramiai pabendrauti su kūriniais. O dirbančiam žmogui šią parodą pamatyti apskritai nelengva, nes ji atidaryta tik darbo dienomis iki pusės penkių, o tai reiškia, kad į Verkius reikia lėkti nebent per pietų pertrauką... Šiuolaikiniam žmogui, pas kurį menas vis dažniau "ateina" pats (miestų aikštėse, gatvėse, troleibusuose, stotyje ir t.t.), tai – išties nemenkas iššūkis, kurį priimti ryšis nedaugelis. Panašu, kad gera puikios menininkės paroda taip ir liks tik straipsniuose ir oficialiuose paminėjimuose. Tikiuosi, klystu...