Ginkluoti pacifistai

"Brangioji Vendi"

Šiandien pradedamas rodyti Thomo Vinterbergo filmas "Brangioji Vendi" ("Dear Wendy", Danija, Prancūzija, Vokietija, D. Britanija, 2005) yra sukurtas pagal Larso von Triero scenarijų. Von Triero pastarųjų metų pomėgis "spardyti Ameriką" suartina "Brangiąją Vendi" su naujausiais jo filmais – "Dogviliu" ir "Manderliu". Suartina, beje, ne tik tema, bet ir filmų silpnybės, kai sudėtinga filmo struktūra pasitelkiama nelabai originalioms idėjoms ir apmąstymams išreikšti.

Filmo herojus Dikas (iš "Bilio Elioto" pažįstamas Jamie Bellas) gyvena mažame Amerikos kalnakasių miestelyje. Tačiau jis nenori sekti tėvo pėdomis ir dirbti šachtoje. Dikas įsidarbina parduotuvėje ir kartu su draugais įkuria ginklų mėgėjų klubą. Klubo nariai vadina save dendžiais. Apleistoje kasykloje įrengtame klube jie mokosi šaudyti, gilinasi į ginklų istoriją, į jų poveikį žmogaus kūnui. Dendžių klubo nariai yra įvairaus plauko nevykėliai ir nepritapėliai, kuriems ginklas suteikė pasitikėjimo savimi ar net gyvenimo tikslą. Tačiau tuo von Triero ir Vinterbergo ironija neapsiriboja. Pistoletai padeda dendžiams ištrūkti iš jausmų dykumos. Jie suteikia vardus savo ginklams. Dikas net įsimyli savo pistoletą Vendi. Tad filmo pasakojimas yra tarsi Diko laiškas, parašytas mylimam ginklui. Kartu filmo herojai laiko save pacifistais. Jie tikina, kad niekad nešaudys į žmones, tačiau kiekvienam aišku, kuo baigiasi tokios naivios deklaracijos.

Ką teigia filmas? Kad Amerika – emociškai nesubrendęs pacifistas su ginklu kišenėje? Norėdami tą mintį visaip išrutulioti, filmo autoriai pasitelkia senų amerikietiškų vesternų sceneriją ir atveda savo herojus prie atviro susidūrimo su miestelio šerifu (Bill Pullman)…

Thomas Vinterbergas įvairiuose interviu mielai pats interpretuoja savo filmą. Pateikiame kelias ištraukas.

Kiek "Brangioji Vendė" yra Jūsų filmas, o kiek jame iš Larso von Triero?

Larsas šį scenarijų parašė sau, nors vėliau suprato, kad pats jo nefilmuos. Tačiau juk tai jo paties gyvenimo istorija – rodomas vienišas žmogus, kuris paskatina aplink esančius žmones beveik savižudiškam poelgiui, ypatingam poelgiui. Pagrindinis herojus man primena patį Larsą. Be to, filme daug ironijos, o tai – prekinis von Triero ženklas.

Ar nebijote, kad filmo žiūrovai gali pasekti jo herojų pavyzdžiu?

Netikiu, kad panašūs filmai gali pažadinti agresiją. Kalbėjimas apie agresiją verčia žmones apie ją susimąstyti. Gal kai kuriuos iš jų filmas net įtikins tapti pacifistais? Tačiau iš tikrųjų filmas yra pavojingas, žiūrovai pajunta pasitenkinimą, kai herojai pagaliau pradeda šaudyti.

Kodėl veiksmas vyksta Amerikoje? Scenarijus pasakoja apie šalį, kurioje von Trieras niekad nebuvo.

Larsas neskraido lėktuvais, tad negalėjome ten nuvykti. Taip pat neturėjome galimybių pastatyti didžiulių Ameriką primenančių dekoracijų, iš dalies todėl veiksmas nukeltas į mažą miestelį, kurį sukurti sau galėjome leisti. Bet juk mes nekopijavome Amerikos – sukūrėme tik jos viziją, nors namai aplink aikštę yra tikslios kopijos tų, kurie stovi Vakarų Virginijoje. Amerika – tai mitinis kraštas, ginklas jame taip pat yra mitologizuotas, niekur kitur jis neturi tokios reikšmės: viena vertus, tai – nusikaltimo įrankis, kita vertus, jis naudojamas taikai palaikyti.

Todėl filme ir atsirado ginkluoti pacifistai?

Absurdiškas sumanymas, tiesa? Kai perskaičiau scenarijų, mane nustebino tai, kad klubas, kurį įkuria filmo herojai, beveik nesiskiria nuo taikos palaikymo misijų būrių. Tačiau norėdamas sukurti filmą privalėjau turėti ir kokią nors žmogišką istoriją. "Brangioji Vendi" kalba apie pacifizmą, bet de facto tai filmas apie didžiulį geismą šaudyti. Jis pasakoja apie to geismo slopinimą ir finalinį išsipildymą, taigi tai ir nepaprastai seksualus, beveik perversiškas pasakojimas.

Michaelas Moore’as taip pat yra sukūręs filmą apie ginklus Amerikoje.

Man labai toli iki Moore’o filmo. Aš jį vertinu už tai, kad imasi temų, kurias visi lenkia iš tolo, bet jo paskutinis filmas buvo blogesnis net už Busho kampaniją. Mano fikcija yra objektyvesnė už dokumentinį Moore’o filmą.

Kas atsitiko "Dogmai"? Jau ne vieneri metai nei Jūs, nei von Trieras nesukūrėte nė vieno filmo, atitinkančio šį manifestą.

Man ir Larsui "Dogma" prasidėjo prieš dešimt metų. Netrukus, po sėkmės Kanuose 1998-aisiais, ji jau buvo nebegyva. Bent jau man, nes kai viename interviu paskelbiau apie jos mirtį, pasipylė kaltinimai. Žinoma, galvojau apie save, kai skelbiau apie judėjimo, kurį mes su Larsu įsteigėme, pabaigą, mes jį tik inicijavome, paskui jis gyveno jau be mūsų. Tačiau "Dogma" tapo nepavojinga, komercinė, net madinga, o ne tokia maištinga kaip kad anksčiau. Ji tapo prekiniu ženklu. Tad kartu su Larsu nusprendėme užuot per jėgą rengę jos laidotuves leisti kitiems kurti filmus pagal "Dogmos" taisykles, jei tik jie tai mokės daryti. Gal net Larsas netrukus grįš į "Dogmą".

O gal geriau pakeisti kelias jos taisykles?

Biblijos niekas nekeičia!

Parengė Kora Ročkienė