Nebaigta byla

Sigitas Parulskis. 3 pjesės. Vilnius, "Baltos lankos", 2006, 173 p., 1500 egz.

Vienas Naujosios dramos akcijos vakarų buvo skirtas dramaturgui, romanistui ir eseistui Sigitui Parulskiui. Prieš suvaidinant naujausios Parulskio pjesės "Keltininkas" eskizą (rež. Agnius Jankevičius), vyko susitikimas su autoriumi ir jo knygos "3 pjesės" pristatymas.

"3 pjeses" išleido "Baltos lankos", parengė Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras; knygos dailininkė Rūta Ivaškevičiūtė, panaudotos Šarūno Saukos iliustracijos "Iš gyvenimo vėlių". Atrodo, kad leidėjai knygą sumanė paversti mažyčiu 3 dalių "spektakliu" su iliustracijomis ir fotografijomis, kurios kartu su tekstais grąžintų į paskutinį XX a. mūsų teatro dešimtmetį.

Taip jau nutiko, kad S. Parulskis savo pirmąja pjese "Iš gyvenimo vėlių" stačiai įsiveržė į teatro pasaulį. Režisierius Vytautas V. Landsbergis ją iškart pastatė Šiaulių dramos teatre, 1995 m. dramaturgui ji pelnė tuometinį "Kristoforą". Kitokios stilistikos, nepaisanti jokių dramaturginių kanonų, juolab gražiai įpinanti Jono Basanavičiaus rinktos lietuvių mitologijos fragmentus, pjesė, anot kritikės Rasos Paukštytės, tuomet atnešė į teatrą naują temą, kuriai nei režisierius, nei pats teatras nebuvo tinkamai pasiruošę. Atsiversdami knygą ties pirmuoju numeriu pažymėtu skirtuku, turime puikią progą ne tik pjesę perskaityti, bet ir pažiūrėti, kaip ją realizavo šiauliečiai...

Knygos pradžioje jos sudarytojas Audronis Liuga pateikia pokalbį su dramaturgu. Tai ne tik savotiška įžanga į jo pjesių pasaulį, bet ir paties autoriaus kelio pradžia: iš rusų kalbos verstų oberiutų Oskaro Koršunovo spektakliams įtaka, bandymas sukurti ką nors nauja tiems, kurie yra čia ir dabar, "P.S. Bylos O.K.", naujesnių pjesių atsiradimai, draugystė ir nedraugystė su teatru.

Antruoju numeriu pažymėtas skirtukas ženklina legendinę 1997 m. Parulskio pjesę "P.S. Byla O.K.". Legendinė ji dar ir todėl, kad kartu pasirodęs Oskaro Koršunovo spektaklis sukėlė šurmulį tarp teatralų, beveik kaip pjesėje atskyrė vyresnę ir jaunesnę kartą ir žodžiais bei vaizdiniais drąsiai prabilo apie tai, ką įžengę į naują laiką jautė daugelis jaunų žmonių. Pats dramaturgas sako, kad pjesė buvo "parodija: ir Hamleto, ir Oidipo, ir mus ištikusios "tragedijos", to vadinamojo lūžio parodija". Knygą baigiantis Ramunės Balevičiūtės pokalbis su režisieriumi praskleidžia spektaklio atsiradimo aplinkybes, pjesės reikšmę jo vėlesniems darbams ir lietuvių teatrui.

Trečiuoju skirtuku pažymėta 2001–2002 m. rašyta "Nesibaigianti vienatvė dviem". Pastarasis tekstas turėjo keletą Koršunovo realizuotų sceninių variacijų – "Vienos nakties susitikimas", kurtas 2000 m. tarptautiniam projektui "Hotel Europa", inspiravo dramaturgą parašyti tekstą "Vienatvė dviem" (jis buvo perskaitytas 2001 m. Naujosios dramos akcijoje), baigta ir pavadinta "Nesibaigiančia vienatve dviem" pjesė 2002 m. buvo perskaityta prancūzų aktorių Avinjono festivalyje, 2003 m. suvaidinta Kane, 2004 m. pristatyta "Gaidos" festivalyje, o 2005 m. realizuota kaip dramos ir šokio kompozicija, kurią pavadinimu "Vienatvės skaičiuotė" parengė Vesta Grabštaitė.

Kaip knyga, Sigito Parulskio "3 pjesės" iškart išsiskiria savo netikėtu dizainu. Ir pačios pjesės nepakimba ore, o pokalbiais su dramaturgu ir režisieriumi tarsi įcentruojamos realybės kaip sceninė istorija.

Gal neatsitiktinumas, kad "P.S. Byla O.K." knygoje liko be spektaklio metrikos – tarsi abiem kūrėjams laiko užvesta byla.

R. V.