"Fausto pasmerkimas"

Vilniaus festivalio pradžios koncertas. Dirigentas – Yanas Pascalis Tortelier M. Raškovskio nuotr.

Dešimtasis Vilniaus festivalis prasidėjo Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Parengta grandiozinio H. Berliozo kūrinio "Fausto pasmerkimas" interpretacija. Jos autorius – prancūzų dirigentas Yanas Pascalis Tortelier. Žavus, labai muzikalus menininkas. Tai Lietuvoje jis įrodė jau seniau, diriguodamas ne tik L. van Beethoveno Devintąją simfoniją, bet ir tokią romantišką miniatiūrą kaip J. Sibeliuso "Liūdnas valsas". Dauguma mokslininkų linkę manyti, kad talentas – nepaveldimas. Visos menininkui reikalingos žmogaus savybės ir polinkiai tegali išvešėti tinkamoje aplinkoje. J.P. Tortelier – dviejų puikiai pasaulyje žinomų muzikų vaikas. Mama Maud Martin – violončelininkė, pelniusi Paryžiaus Nacionalinės konservatorijos premiją, vėliau ne tik joje profesoriavusi, bet ir daug koncertavusi. Ištekėjo už "didžiojo prancūzų violončelininko" ir dirigento Paulio Tortelier (koncertavo Vilniuje). Jų pėdomis pasekė ir vaikystės be muzikos neįsivaizdavę vaikai. Viena dukrų – puiki fleitos meistro Jeano-Pierre’o Rampalio auklėtinė.

Y.P. Tortelier kitais metais jau sukaks šešiasdešimt. Kas galėtų pasakyti? Toks gyvybingas, kupinas jautrių emocijų, aistros ir nestokojantis energijos. Grojęs smuiku, fortepijonu, Nadios Boulanger klasėje studijavęs kontrapunktą, 1970 m. tapęs dirigentų konkurso JAV, Tanglevude, laureatu, dar vis paimdamas į rankas puikų Carlo Bergonzi 1727 m. pagamintą instrumentą, sėkmingai grojo Tortelier trio. Nuo 1974 m. buvo Tulūzos nacionalinio simfoninio orkestro koncertmeisteriu ir antruoju dirigentu. Kol dirigavimas visai susuko galvą... Tačiau tokia muzikantiška dirigento prigimtis – prielaida ypač jautriai suvokti muziką. Kažkodėl Y.P. Tortelier pasuko į Didžiąją Britaniją. Nuo 1992 m. jis – BBC filharmonijos simfoninio orkestro dirigentas. Turtinga jo kūrybinė pastarųjų metų biografija išguldyta gražaus, skoningo dizaino Vilniaus festivalio leidinuke (dailininkas Gediminas Leonavičius).

Plačiau rašau apie dirigentą, nes pirmajam festivalio vakarui parinkta H. Berliozo keturių dalių draminė legenda "Fausto pasmerkimas". O H. Berliozas rašė: "Kompozitoriaus menas yra priklausomas nuo daugelio tarpininkų. Labai pavojingi yra dainininkai. Bet pats pavojingiausias – dirigentas. Blogas dainininkas gali sugadinti tik vieną vaidmenį, o dirigentas viską. Dar blogiau, jis gali būti ne tik negabus, bet ir negeranoriškas..." Taigi "Fausto pasmerkimui" buvo pakviestas ir talentingas, ir geranoriškas menininkas.

Draminė legenda pirmą kartą atlikta 1846 m. Paryžiuje. "Teatrui kuriantis kompozitorius – tai žmogus, besistengiantis perplaukti upę surištomis rankomis", – rašė H. Berliozas, labai priartėjęs prie operos žanro, bet taip ir palikęs Faustą stovintį avanscenoje. Ir vis dėlto lieka autografas, laiškas Paryžiaus operai: "Mano didžioji opera", pridėta – konzertante. Kokia įdomi simfoninio žanro transformacija: L. van Beethovenas, padidinęs orkestrą ir savais pastoraliniais bei herojiniais paveikslais įžengęs į romantizmo lauką, mirė 1827-aisiais, R. Schumannas ir J. Brahmsas orkestrui bandė įpiršti pianizmo dvasią, F. Lisztas įkvėpė orkestrą poetiniam gyvenimui, R. Wagneris suteikė jam dramaturgo plunksnos vertą istoriją. H. Berliozas jau 1828–1829 m., parašęs pirmąsias "Fausto" scenas, žavėjosi L. van Beethoveno pastoralinių vaizdų grožiu, mokėsi bręstančio didžiojo simfonizmo iš bendraamžių, apibendrino patirtį, gebėjo apjungti teatro sceną su koncertine. Dramaturginiai muzikinio teatro efektai buvo perkelti į simfoninį kūrinį. Stebėtina, kaip keleri metai pakeitė koncertinę sceną! Birželio 1-ąją Vilniaus festivalio klausytojai melomanai pateko į romantizmo gurmanų puotą.

Introdukcijoje – pavasario šėlsmas, gyvenimo džiaugsmas. Slėpinys, kaip ir žmogus, – toks paslaptingas ir neprognozuojamas, kai susiduria su pagunda, nesugeba įžvelgti savęs ar nugalėti savųjų demonų.

Kaip sakė pats H. Berliozas, orkestro "drąsa primena laivo, išsiruošusio tyrinėti Antarktiką, įgulos drąsą". Tai galima buvo pasakyti apie partitūrą realizavusį Lietuvos operos kolektyvą. Tradiciškai teatre orkestras tūno savojoje "duobėje". Didžiausią praktiką išvedant jį į sceną turėjo Karelas Ančerlas Prahoje. Būtent Prahos operos teatro kolektyvą vyriausiasis dirigentas taip išauklėjo, kad jam buvo ne naujiena kiekvieną savaitę rengti simfoninės muzikos koncertus ir vieną po kito su savuoju šefu įrašinėti kūrinius plokštelėms. Simfoninius koncertus rengia vieno kito Vokietijos, Austrijos teatrų, Italijos "La Scala", kai kurių Vokietijos teatrų orkestrai. Lietuvoje tokią visapusišką praktiką derino Jeronimo Kačinsko vadovaujamas Vilniaus filharmonijos simfoninis orkestras karo metais.

Šį kartą orkestro laukė ypač sunki partitūra. Kūrinio autografo pirmajame puslapyje užrašęs "mažam orkestrui", H. Berliozas juos greitai išbraukė. Savitos, labai išradingos instrumentuotės ir koloristikos meistras ieškojo spalvų, jų niuansų. Žinomas 1846-aisiais sklandęs anekdotas. Valtornistas H. Berliozui skundžiasi: "Jūs parašėte natas, kurios neegzistuoja..." Kompozitorius: "Jos egzistuoja, jei aš to noriu!"

Egidijus Dauskurdis, Claudia Marchi, Luca Lombardi ir Geertas Smitsas M. Raškovskio nuotr.

Koncerte girdėjome grojančias papildytas fleitų, klarnetų, valtornų, trimitų, mušamųjų, styginių ir kitų instrumentų grupes. Partitūroje numatyti penki perkusininkai, įtraukti tamtamai ir cimbolai, altinis ir tenorinis saksofonai (visai naujas tais metais išradimas!). Net ir norėdami Lietuvoje nerastume autoriaus pageidaujamų dešimties ("ar bent devynių") arfų. Su nuostaba žiūrėjau į keturis scenoje stovėjusius instrumentus. Instrumentų grupės dera, spėjo repeticijų metų rasti vientisą skambesį. Gražiai, raiškiai solo epizoduose skambėjo Henriko Tarvydo anglų ragas, Algimanto Nemanio alto solo. Galima paminėti bent keletą ryškesnių orkestro fragmentų. Raiškios kontrabosų, vėliau timpanų "likimo dūžių" potekstės. Išlaikytas nuotaikingas piano moderato Silfidžių menuetas, tik finale tarytum nušvilpiantis į tolį presto e leggiero. Ir tik... mezzo forte. Puikus buvo ir Vengriškas maršas. Toks grakštus allegro marcato... Raiškiai išskleistas epizodas nuo jo "tolimo pasirodymo" pianissimo iki fanfarų ir perdendo niuanso. Ak, kaip reiktų dažniau mūsų orkestrams pagroti diriguojamiems jautrių muzikų! Iš tokios kokybiškos grupių sanglaudos kiek iškrito violončelių grupė. Ir kodėl tokia prastokų violončelių unisonų tendencija kartojasi ne viename orkestre?

Giliai muziką jaučiantis dirigentas orkestro skambesio neforsavo. Didelis kontrastas tarp mažos sudėties numerių ir galingų fanfarų, tarp "dematerializuotų" styginių divisi, lengvo silfidžių sparnų plazdėjimo ir polifoninio gatvės gyvenimo ar atsiveriančių pragaro vartų asociatyvinių vaizdų leido pajusti orkestro koloristikos magiją, muzikos meno keliamų emocijų džiaugsmą.

Dainavę Nacionalinio operos ir baleto teatro bei Kauno valstybinis chorai (kelis fragmentus ir "Ąžuoliukas") nebuvo nusipelnę būti uždanga paslėpti po pirmosios koncerto dalies. Efektinga choristų panorama scenoje galėjo patenkinti H. Berliozo lūkesčius. Per du šimtus žmonių dainavo lanksčiai, gražiu vokalu. Kūrė prasmingas, spalvingas scenas. Antrajame veiksme iš Auerbacho vyninės išvirsta jau gerokai pasilinksminę studentai. Baigia dainą-pasakojimą apie mirusią žiurkę. "Amen", – kažkas sušuko. Ir pasičiupo tą motyvą: "Improvizuokim fugą ar choralą!" – lėtai pradėjo regzti pagal griežčiausias scholastines taisykles fugą. Ji buvo tokia žemiška, kampuota, sarkastiška, – taip nuteikė dirigentas, vis tarsi neleisdamas kad ir primityviai melodijai išsprukti iš jai numatytų rėmų.

Pagrindines solo partijas dainavo kviestiniai solistai. Šiuo atveju jie – artistai. Vaidmenys – įpareigojantys pateikti charakterius, kurti dialogus. Prancūzų tenoras Luca Lombardi – Faustas. Nors ir nelabai lanksčiai, bet stabiliai vedė vokalinę liniją. Didelis solinės partijos diapazonas, daug piano niuansų aukštame registre. Dainininkai paprastai dainuoja kelis fragmentus (pvz., duete su Margarita) falcetu. Tačiau šį kartą, kaip man pasirodė, dainininkas kažkur spėjo peršalti, todėl pernelyg dažnai aukštą registrą dainavo falcetu.

Olandų baritonas Geertas Smitsas Mefisto vaidmeniui kurti naudojo daugiau muzikinių artikuliacinių smulkmenų ir teatrinių niuansų. Laisvesnis scenoje, bandė ryškiau formuoti dialogus su Faustu. Puiki solistų, chorų ir orkestro jojimo į bedugnę scena: ekspresyvi, įdomi dinamiškai.

H. Berliozas skatino "siekti, kad dainininkas derintų dainingąjį pradą su ekspresijos raiškos būdu ir artistiškumu." Šio kompozitoriaus noro neatitiko Margaritos partijos atlikėja italė Claudia Marchi. Muzikaliai padainavo baladę apie Tulės karalių, – ji iškilo tarsi gotikinės bažnyčios fragmentas, kuris vis didėjo dainuojančiajai po vieną dedant vis smailėjančio bokštelio plytas. Duetas su Faustu stokojo ažūrinio dviejų balsų audinio. Margaritos partija nedidelė, bet reikalaujanti viso skambančio diapazono. Bet juk mes galime rasti jos atlikėjų Lietuvoje! Argi italė – privalumas?

Sėkmingai jėgas pabandė nedidukės Branderio partijos atlikėjas Egidijus Dauskurdis. Tačiau norėjosi galingesnio boso, brutalesnio "žmogaus iš minios", kaip pageidavo autorius.

Svajonės ir amžinybės siekis, aistringos meilės ir neapykantos derinys, dangaus skliauto spindesys ir pragaro liepsnos kontrastai, – tai įprasminti viliojo ne vieną poetą, dramaturgą, muzikantą. Hosana aukštybėse! Margarita išteisinta, draug su muzika kilkit į dangų ir mūsų sielos...