Nuo Vivaldi iki Šenderovo

Giacomo Battarino

Pagal tradiciją "Sugrįžimų" festivalio žymiausių, įspūdingiausių atlikėjų koncertai Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje užbaigia jaunesnių, mažiau patyrusių muzikų pasirodymų virtinę. Šiais metais garbė užbaigti festivalį teko Didžiojoje Britanijoje gyvenančiai vilnietei dainininkei, mecosopranui Liorai Grodnikaitei bei baigiamajame koncerte gegužės 24 d. turėjusiems dainuoti tenorui Sergejui Larinui ir jo žmonai, sopranui Lilijai Deksnytei-Larinai (jai susirgus, jų koncertas nukeltas į birželio 27 d.).

Gegužės 14 d. L. Grodnikaitės koncerte dalyvavo pianistas iš, kaip parašyta festivalio buklete, JAV ir Italijos Giacomo Battarino. Su juo solistė jau bendradarbiavo "Sugrįžimuose" 2001 ir 2004 metais. Abiejų atlikėjų biografijos įspūdingos.

L. Grodnikaitė baigė prof. R. Maciūtės klasę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, įgijo magistro diplomą. Studijas tęsė Oberlino konservatorijoje (JAV), prof. R. Milerio klasėje. Čia gavo dainavimo atlikėjos bakalauro ir operos atlikėjos magistro diplomus. Dalyvavo žymių vokalo specialistų S. Mentzer, R. Scotto, J. Wustman, V. Cole ir kt. meistriškumo kursuose, dainavo operos teatruose Minesotoje, Sen Luji, Niū Hampšyre, "Opera North" jaunimo operos studijoje. Buvo pakviesta į Londono karališkąjį operos teatrą "Covent Garden" ir 2004 m. debiutavo operoje "Likimo galia", dainavo ir "Reino aukse". Vėliau – "Traviatoje", "Madam Baterflai", "Rigolete", "Otele", "Vasarvidžio nakties sapne", "Eugenijuje Onegine" ir kt. L. Grodnikaitė pelnė ne vieną tarptautinį apdovanojimą, yra kviečiama atlikti mecosoprano partijų oratorijose.

Pianistas G. Battarino baigė Milano G. Verdi konservatoriją, studijas tęsė Sienos akademijoje bei Zalcburgo Mozarteume. 1998 m. baigė Genujos "Accademia Ducale" ir įgijo magistro ir aspiranto diplomus. Atlikėjo diplomą įgijo ir Oberlino muzikos koledže (JAV). Pelnė pirmąsias premijas įvairiuose tarptautiniuose konkursuose, koncertuoja Italijoje, JAV, Austrijoje, Rumunijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, grojo su orkestrais. Yra įrašęs kelias kompaktines plokšteles.

Gegužės 14 d. koncerte Vilniuje Giacomo Battarino pasirodė kaip solistas ir koncertmeisteris. Jis sklandžiai, preciziškai, skaidriu garsu lydėjo dainininkės natūraliai, nuoširdžiai ir gražiu tembru atliekamus muzikos kūrinius. Vakaro programa buvo įvairi visais atžvilgiais – ir epochų, ir kompozitorių tautybių, ir žanrų. Dainininkė atliko A. Vivaldi Kantatą "Nedėkingoji Lidija" ("Ingrata Lidia"), keturias A. Honeggerio dainas: "Tavo akių švelnumas" ("La douceur de tes yeux"), "Gėlėse už Mursi" ("Derriére Murcie en fleurs"), "Didelis juodas sapnas" ("Un grand sommeil nori") ir "Vandens prisigėrusi žemė" ("La terre les eaux vabuvant"), B. Britteno dramatinę kantatą "Fedra" ("Phaedra"), op. 93, ir A. Šenderovo "Puslapius iš užmirštos knygos..." (2005–2006 m. versija balsui su fortepijonu, dedikuota Liorai Grodnikaitei).

Vokalistų koncertų metu įprasta, kad pianistas kelis kūrinius atlieka solo ir suteikia dainuojančiam galimybę pailsėti. Tad kaip sekėsi pianistui atskleisti savo meninę individualybę atliekant kūrinius solo? Pirmam solo pasirodymui G. Battarino pasirinko F. Liszto 104-ąjį Petrarcos sonetą "Nerandu ramybės" ("Pace non trovo") ir "Venecijos karnavalą" – įspūdingą virtuozinį kūrinį, apie kurio redakciją buvo pranešta, kad tai – pirmas atlikimas Lietuvoje. Deja, nei kūrinių dvasia atskleista, nei pianisto technika sublizgėta. Romantika, regis, yra visai svetima šiam nuostabios ir šiltos šalies – Italijos atstovui. Liko įspūdis, kad jis tik dalykiškai ir kruopščiai sudėliojo tekstą, įspraudęs jį į tvarkingus stalčiukus.

Liora Grodnikaitė

Antroje koncerto dalyje pianistas pateikė jam dedikuotą šiuolaikinio italų kompozitoriaus M. Trottos kūrinį "Už gilumos ribų" ("Oltre il profondo", 2006). Tai – neva modernia muzikine kalba sukomponuotas opusas, kurio besiklausant galvoje klajojo mintys apie tai, kaip galima būtų susieti šią skaidrią, iš, regis, beprasmiškai išbarstytų garsų sudarytą kompoziciją su pavadinimu. O gal nė neverta to daryti?

Pianisto solo pasirodymo kulminacija greičiausiai turėjo tapti šiuolaikinio ukrainiečių autoriaus N. Kapustino 1989 m. sukurta Sonata Nr. 2, op. 54. Sunku pasakyti, kodėl šis kūrinys pavadintas Sonata, mat protarpiais išnyrančios, atrodytų, klasikinės ar kiek romantizuotos muzikos gabaliukai sklendė tarp originalumu nepasižyminčių neva džiazinių improvizacijų. Į šį vyksmą pasinėręs pianistas jautėsi smagiau, rado sau įdomesnių pojūčių.

Dainininkė Liora Grodnikaitė, atrodo, puikiai jaučia kamerinio dainavimo specifiką, yra labai artistiška. Jos lyriškas, švelnus mecosoprano tembras tikrai malonina klausytojus. Taip jau nutinka, kad nuoširdžiai muziką traktuojantys solistai dažnai pasirenka dalykiškus, tvarkingai skambinančius pianistus. Tada jų kuriamame šaltokame fone beveik kontrastingai skamba šiltos ir laisvai besiliejančios melodijos, dar ryškiau juntama solisto individualybė. Skambant A. Vivaldi kantatai, greta santūraus fortepijono skambesio vokalas atrodė tarsi per daug romantiškas. Klausantis senųjų laikų muzikos tikiesi tam tikro stiliaus pojūčio, beveik instrumentinio balso tembro.

Trumputės prancūzų kompozitorių mokyklai priskiriamo šveicaro A. Honeggerio dainos žavėjo subtilumu, trapumu. Įspūdingi buvo pianissimo epizodai, kai jau beveik vos girdimi tik tyliai tariami žodžiai.

Antroje koncerto dalyje skambėję kūriniai Lietuvoje atlikti pirmąkart (bent taip buvo pranešta). Tai ir B. Britteno "Fedra", ir pianisto paskambinti M. Trottos bei N. Kapustino opusai ir koncertą užbaigęs A. Šenderovo kūrinys. Pažintine prasme buvo tikrai įdomu. B. Britteno Kantata – paskutinis šio kompozitoriaus kūrinys balsui ir kameriniam orkestrui. Nors koncerto pranešėja visų vokalinių kūrinių tekstų originalo kalba turinį perpasakojo lietuviškai, to nepakako, kad galima būtų pajusti dramatinės kantatos skleidžiamą įtaigą. Kaip spėjo muzikologė Irena Mikšytė, "jeigu suprastume kiekvieną žodį, tikriausiai būtų įdomiau". O apie A. Šenderovo "Puslapių" interpretaciją ji pasakė: "Tai buvo puiku! Tokiomis kukliomis priemonėmis pasiekė tiek daug!" Nežinia, ar buvo režisierius, padėjęs dainininkei suvaidinti visą scenelę su būgneliu, dainuojant A. Šenderovo kūrinį, tačiau nuoširdus, artistiškas girdėtų žydų tautos motyvų atlikimas su minimaliu fortepijono pritarimu nepaprastai patiko į koncertą susirinkusiems šios tautos atstovams.