Akis

Michailas Raškovskis. "Skulptoriaus Romo Vilčiausko "Didžiojo Gulbino šokis"

Penktosios spaudos fotografijų knygos "Tai Lietuva" viršelis beveik poetiškas: Lietuva Dievo aky. Jo autorius Ramūnas Danisevičius sudievino arklio akį, o dizainerė Ramybė Glinskytė akį pavertė visos šiemetinės fotožurnalistikos leitmotyvu. Šios knygos viršeliai visada buvo lakoniški ir gerai matomi knygynų vitrinose, bet šiemetinės – talpiausi. Visus kitus galime palyginti knygos gale. Leidinio priekiniame ir galiniame atvartuose – tikra pačių spaudos fotografų veidų sangrūda, įvairiausiais rakursais ir netikėčiausiose, kartais itin šelmiškose situacijose. Fotografai švenčia fotokonkurso (paroda – Rotušėje) penkmetį, tad nutarė prisistatyti. Galėtų apie save pasakyti ir daugiau, bet gale – tik parodos dalyvių sąrašai, o prie nuotraukų – leidinių ir agentūrų pavadinimai. Už visus knygos pradžioje kalba Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis: "Vienas klubo tikslų yra populiarinti Lietuvos spaudos fotografiją ne tik šalyje, bet ir užsienio valstybėse, bendradarbiauti su kitų šalių panašiais klubais ir organizacijomis". Čia pat ir įrodymai – fotografijos iš Amsterdamo, kur buvo švenčiamas "Word Press Photo" 50-metis, ir iš Čekijos, kur mūsų fotografai R. Danisevičius, Rolandas Parafinavičius ir Valdas Kopūstas dalyvavo tarptautinėje fotografų stovykloje, kolektyviai kūrė fotoaktus, o parodą surengė pernai ir Vilniuje.

Spaudos fotografijos tarptautiškumo garantas yra ir žiuri, kur šiemet tarp svečių buvo Olegas Zernovas iš Latvijos ir Ericas Grigorianas iš JAV. Ypač nenustygo vietoje pastarasis: atrodė, kad peržiūrėti 10 000 fotografijų per keliolika valandų jam nė motais, nes po žiuri darbo dar parodė savo darbų kolekciją ir, žinoma, kaip ir mūsų klubo prezidentas J. Staselis, spėjo pabuvoti naktiniame klube. Amerikiečio iniciatyva viena iš Eglės Mėlinauskienės reportažo fotografijų buvo perkelta ir į portretų skyrių. Amerikietiška korekcija atitinka ir dramatišką jų fotožurnalistikos stilių. Sprendžiu iš amerikiečių spaudos fotografijos kasmetinio almanacho. Ten irgi yra panašios temos kaip knygoje "Tai Lietuva", bet dar klasifikuojama ir pagal žanrus. Ypač daug vietos skiriama stambiesiems žanrams: fotoreportažui ir fotoesė. Lemia ne vien temos skaudumas (eutanazija, neįgaliųjų gyvenimas, šaltakraujiški nusikaltimai), bet ir jos išdėstymas. Būtinai paliekama erdvės, dažnai per abu puslapius – svarbiausiam kadrui. Pas mus fotoreportažo skyriuose labiau susigrūdame negu kitose temose: aštuonios R. Paraginavičiaus ("Vakaro žinios") gaisro Šiauliuose fotografijos sutilpo į 2 puslapius, Tomo Černiševo nuspalvinti kūnai irgi teturi tiek pat erdvės, nors kelios fotografijų vykusiai išdidintos. Gal geriausiai sutelpa į rėmus aktyvioji regionų fotožurnalistė Zita Stankevičienė iš "Alytaus naujienų". Jos reportažas iš plunksnų plėšymo šventės maloniai nustebina kaimo tradicijų atgaivinimu.

Daugiausia vietos gavo šios temos nugalėtoja E. Mėlinauskienė (beje, pradėjusi rašyti į spaudą): 8 fotografijos išdėstytos 4 puslapiuose su trumpu tekstu, kuris prasideda sakiniu: "Pasaulyje nėra chaoso, tik tvarka". Mirtis deda tašką, ir viskas. Tačiau mirtis gyvenimo pradžioje – argi ne protestas prieš tokią tvarką? E. Mėlinauskienės fotografijų skaudumas gerai tiko ir analogiškos temos Arūno Matelio dokumentiniam filmui "Prieš parskrendant į Žemę", tik finalas filme kitoks. Apskritai Lietuvos fotografija jau pusšimtis metų rutuliojasi paraleliai dokumentiniam mūsų kinui, o kartais tos paralelės ir susikerta.

Stipriausias vienu ar kitu ciklu, vis dėlto fotoreportažo žanras buvo silpniausias visuma: iš daugiau kaip šimto fotoreportažų į knygą pavyko sudėti beveik viską, kas geriausia. Panašiai atsitiko su nauju skyriumi "Kasdieninis gyvenimas": nuotraukų buvo šimtai, o liko šunų ir katyčių meilės egzotika. Kad 65-erių vyras lauktų dar vieno vaiko (Sigito Stašaičio nuotrauka) – irgi retai pasitaiko. Bene kasdieniškiausia viskuo – ir vaizdu, ir tekstu – Audriaus Petrulavičiaus ("INNA") fotografija: "Mama stebi, kaip pavargęs sūnus laiko pirkinį viešbučio vestibiulyje". Lyriškiausias ir klasiškiausias – neramuolio R. Danisevičiaus juodabaltis ankstyvo pavasario vaizdelis su dviem simpatiškomis senutėmis po miesto medžiais. Apskritai nuo naujienų, politikos ir pramogų pavargusiems fotografams ateityje šiame skyriuje bus kur akis paganyti. Sunkiau bus apibrėžti, kuo jis skirsis nuo socialinės fotografijos.

Ten tebevyrauja kontrastai. Marijampolietis Kazimieras Linkevičius jų atranda Paryžiuje: fone – reklaminės gražuolės, po jų kojomis – atvykėlės iš Rytų. Pramoginės "Panelės" fotografas Algimantas Kriščiūnas randa aštuoniolikmetę žemaitę, kuri prižiūri devynis broliukus ir sesytes. Šiek tiek rimtesnės "Laimos" fotografas Gediminas Žilinskas stebi Vilniaus centre prie šiukšlių konteinerio suradusią gyvenimą moteriškę. Giedrius Baranauskas iš "Šiaulių krašto" Kryžių kalną parodo keistų ekskursantų akimis. Ir tai bene netikėčiausia, nors nugalėjo Paryžius.

Netikėtos ir portreto temos metamorfozės. Prizą gavo bene geriausias šių dienų fotoportretininkas Algimantas Aleksandravičius, bet už labai paprastą, nuoširdų darbą: šeima po krikštynų. R. Danisevičius irgi be jokių išdaigų stebi mano gimtojo Pakruojo rajono alaus mėgėją su bokalu. Daug televizijai dirbąs Martynas Vidzbelis neužmiršta jos ir "Ekstra žiniose" – pateikia Nijolės Baužytės portretą. Kultūros temoje šį kartą Dmitrijus Matvejevas aplenkė Michailą Raškovskį, pastarasis, beje, vienintelis iš Lietuvos su baleto fotografijomis greit eksponuosis Luvre, nes laimėjo konkursą. Tik kažin ar gerai, kai į vieną skyrių patenka po kelias R. Danisevičiaus (net 4) ar A. Aleksandravičiaus fotografijas?

Žiuri, žinoma, dirba nežinodama, kas yra autoriai, tad nominuotų apdovanojimams gali labai sumažėti. Lieka paroda: joje kur kas platesnis fotografijų spektras. Rasime čia ir aktyvųjį Romualdą Vaitkų iš Tauragės, ir panevėžietį Evaldą Ivanauską, šiemet tapusį ir europinio konkurso "Fuji Press" nugalėtoju, ir šiaulietį veteraną Ričardą Dailidę. Šiauliai turėjo geras fotožurnalistikos tradicijas. Sovietmečiu "Eltos" fotokorespondentas Antanas Dilys tapo fotografijos meno draugijos nariu, įkūrė fotografijos muziejų, organizuodavo įvairias fotografijos šventes. Dabar kyla lyg ir nauja banga: R. Baranauskas puikiai fotografuoja "Šiaulių kraštui", R. Parafinavičius jau įsidarbino Vilniuje, o jaunasis T. Černiševas yra šventinės fotoknygos "Tai Lietuva" nevaikinuotas karalius, aplenkęs pernykštį R. Danisevičių (ne prizais, o nuotraukų gausa). Malonus atradimas, bet kartu ir priminimas, kad pačiame aktyviausiame Lietuvos fotografijos fronte – fotožurnalistikoje – irgi būtini atsinaujinimai.

Pabaigoje – skyriuje "Svečias" – netikėtas estradininko ir šoumeno Vytauto Kernagio sugretinimas su fotografijos realistu Kaziu Daugėla (1912–1999). Pastarojo fotografijose – pokario Lietuvos išeiviai Vokietijoje, o V. Kernagio vaizdai – iš viso šiandieninio pasaulio, kuriame gyvena anaiptol ne televiziniai robinzonai. Visaip judėjome ir judame į pasaulį. Tai irgi Lietuva, kurią nuolat stebi spaudos fotografo akis.