Dailė

Tas apgaulingas potvynis

Paroda "Potvynis: naujos srovės Australijos ir Naujosios Zelandijos šiuolaikiniame mene" ŠMC

Monika Krikštopaitytė

iliustracija
Boyd Webb. "Eilė". 2005 m.

Mintis, kuri aplankė dar nežinant, kokia bus parodos koncepcija, – kad mums, lietuviams, Australija ir Naujoji Zelandija atrodo tokia pat marginalija, kaip ir jiems Lietuva. Ten, kažkur ne centre. Unikali, bet nuošalyje. Todėl savotiškai apsidžiaugiau sužinojusi, kad darbai nagrinėja populiarias Australijos ir Naujosios Zelandijos misinterpretacijų klišes. Nes tai kažkokiu būdu susiję su mumis. Apsidžiaugiau ne todėl, kad būčiau nepasiruošusi susidurti su neįmanomu Kitu. Tiesiog norėjau ne tik nustebusiu žvilgsniu apžiūrėti kitą kultūrą, bet ir rasti bendrų taškų, norėjau įsijungti.

Geriau pagalvojus, abu poliai – Naujoji Zelandija su Australija ir Lietuva su Lenkija (kur pirma buvo parodyta ši paroda) – turi savų privalumų. Australija ir Naujoji Zelandija, regis, sukurta laisvai reikštis ir nestokoja socialinio atidumo žmogui, ypač marginaliam. Turiu galvoje palankius įstatymus homoseksualiems žmonėms ir toleranciją pabėgėliams iš Azijos. Tačiau čia yra negyjančių žaizdų rasiniais ir nacionaliniais klausimais. O Lietuva ir Lenkija, bent jau pastaruoju metu, geografiškai atribotoms šalims gali kelti pavydą savo artumu Vakarų Europai ir giliomis kultūrinėmis šaknimis.

Kita vertus, net turėdami visai skirtingas aktualijas, abu regionai pasižymi panašiais kompleksais. Ne visai pelnytais marginalijos vardo kompleksais. Kaip žinia, nepilnavertiškumo jausmas yra ypač galingas kūrybingumo ir kovingumo variklis. Todėl parodos iš tiesų labai laukiau. Ypač žinodama, kad mums labai pasisekė turėti ambicingąjį profesionalų ŠMC kuratorių Simoną Reesą, kilusį iš Naujosios Zelandijos – žmogų-enciklopediją, entuziastingai siekiantį pasidalinti savo žiniomis.

iliustracija
Brook Andrew. "Tu visada norėjai būti juodas". 2006 m.

Abu kuratoriai – Simonas Reesas ir Magda Kardasz – stengėsi parinkti svarbiausius regiono menininkus nuo seniausio iki visai naujai iškepto. O kadangi koncepcija turi kažką bendra su populiaria kultūra, tai reiškia ir su internacionalumu. Tikėjausi išvysti kažką labai spalvinga, kažką iš televizijos pasaulio. Ir iš tiesų užėjus į ŠMC sales apima jausmas, kad patekai į atrakcionų parką. Tave pasitinka permatomame plastike apsigyvenusios gėlės, margas aštuonkojis, simpatiškų išverstaskūrių žaislų kompanija, kitoje salėje – spalvoti neonai, žavingai išvirtęs milžiniškas triušis, dar kitoje – jauna gražuolė, su pjūklu pjaustanti savo prasikaltusio vaikino banglentę. Žodžiu, šilti kraštai, jūra, humoro jausmas ir jokios depresijos.

Tačiau rekomenduoju taip lengvai neapsigauti. Beveik kiekvienas kūrinys yra politinis pranešimas, daugiau ar mažiau susijęs su istorija. Senesne ar naujesne. Neišsiginsite – "Žiedų valdovą" tai visi žinote. Žiniasklaida teigia, kad Naujoji Zelandija didžiuojasi šiuo filmu. Tačiau Danielis Malone’as situaciją nušviečia visai kitu kampu. Jis sukaupia iki vėmimo daug filmo šlovinimo artefaktų ir nurodo paralelę tarp filmo blogiukų ir maorių palikimo. Masinė kultūra, visai nesigilindama į sentimentus, genocidą išgyvenusius maorius panaudoja filmuojant šlykščias būtybes. Danielis tai pakomentuoja šmaikščiu fotomontažu: oro uosto atvykimo langeliai suskirstyti pagal "Žiedų valdovo" gyvių rūšis.

iliustracija
Rachael Rakena. "Išmesti į Ramiojo vandenyno krantą". 2004 m.

Jautrus santykis su tikraisiais regiono gyventojais jaučiamas ne viename parodos darbe. Kad ir garsusis Tracey Moffatt fotografijų ciklas apie tai, kaip vienuolės vogdavo vaikus iš aborigenų ir atiduodavo juos auginti baltosioms motinoms. Žiaurios saulės nualintame kaimelyje, kurį vargu ar pavadinsi "geresniais namais", slampinėja ir voliojasi žmogystos. Destiny Deacon pateikia instaliaciją, kur baltos lėlės leidžiasi į kelionę su juodo veido vyru, o balti vaikai žaidžia su juodom lėlėm. Uždaroje erdvėje spigina isteriškai oranžinė spalva, o balsas kartkartėmis grubiai paklausia: "Ko tu čia nori?". Menininkė panardina į išgrynintą rasių maišymosi baimę.

Kita svarbi parodos tema – ekologija. Vyresniosios kartos modernistas Billas Culbertas šalia savo mėgstamo kūrybos elemento – šviesos lempų – ant grindų išdėsto plastmasinių masinio vartojimo chemikalų talpų kompoziciją. Tuo tarpu Rachael Rakena rodo filmuką "Išmesti į Ramiojo vandenyno krantą", kur languotais "gariūniniais" maišais aprengti žmonės lyg krabai ropoja į patį madingiausią Sidnėjaus paplūdimį. Čia atskleidžiamas nemalonus, bet populiarus Azijos žmonių, kaip šiukšlių, suvokimas. Ir tiesus pasakymas – šiukšlės iš žmonių.

iliustracija
Rachael Rakena. "Išmesti į Ramiojo vandenyno krantą". 2004 m.

Parodą verta aplankyti vien jau dėl Patricijos Piccinini hiperrealistinių susenusių vaikų skulptūrų, kurios nepalieka abejingų. "Toli pažengę žaidimų berniukai" iš toli atrodo kaip tikri vaikai. Priėjus arčiau sukrečia jų tikroviškumas ir tai, kad jie išblukę, pražilę ir susiraukšlėję. Mutantų, įmantrių ligų ir sumaitotos vaikystės reprezentantai kaip gyvos žaizdos pažadina iš nugrimuotos realybės.

Yvonne Todd fotografijų ciklas "Valkatos priimamasis", kur jaunutės mergaitės aprengtos moterį reprezentuojančiais skarmalais ir išdažytos tokiu pat grubiu makiažu, atskleidžia, kaip vyriškos estetikos samprata priverstinai brukama moteriai. Į nuoskaudos tylą pasodina Ann Shelton nufotografuota apleista psichiatrijos prieglauda moterims, kur ketverius metus buvo uždaryta viena garsiausių Naujosios Zelandijos rašytojų Janet Frame.

Tokie darbai ir faktas, kad daugiau nei pusė parodos dalyvių yra moterys, rodo, jog feminizmas šiame regione turi gilią istoriją – juk Naujosios Zelandijos moterys pirmos pasaulyje gavo balsavimo teisę. Pradžiugino ir tai, kad ekspozicijoje matyti personažų įvairovė: šokantys senukai, tatuiruoti žmonės, graffiti, banglentininkai. Žmogiški žmonės leidžia tikėti, kad ir turinys tikras. Iš išorės spalvingas, o įsigilinus – iškalbingas. Po parodos lieka jausmas, kad Naujoji Zelandija ir Australija daug arčiau mūsų, nei galima buvo tikėtis.