Tikslas pasiektas

Pirmomis šios recenzijos eilutėmis iškart prisipažinsiu, kad garsiojo Dano Browno romano neskaičiau ir, matyt, jau niekad neperskaitysiu (nebent atsidursiu negyvenamoje saloje be jokio spausdinto žodžio). Pasižiūrėjusi Rono Howardo filmą "Da Vinčio kodas" ("The Da Vinci Code", JAV, 2006), žinoma, norėčiau būti snobė, lyginti filmo ir knygos neatitikimus, bet, atsiprašau, epigonams visada gaila laiko. Kad Danas Brownas – netalentingas intelektualiojo Umberto Eco epigonas, aišku net iš filmo. Brownas pritaikė genialią "Rožės vardo" formulę (panašias knygas vadinu "kultūrologiniais detektyvais"), bet jam aiškiai pristigo kultūros, kurios specialistu jis, beje, skelbiasi, nes kultūra – ne išmoktos datos ir pavadinimai, o šis tas daugiau. Dar blogiau atsitiko Ronui Howardui, kuris net nežvilgtelėjo originalo (turiu galvoje Eco knygą ir jos ekranizaciją) pusėn. Todėl "Da Vinčio kodas", matyt, ir dvelkia tokia nuobodybe bei primena antrąkart suvirškintą patiekalą, juk ekranizacijos pavyksta tik tada, kai režisierius neslepia savo požiūrio ar net polemikos su ekranizuojamu kūriniu. Howardui bei scenaristui Akivai Goldsmanui knyga, matyt, žadina tik beribį susižavėjimą – juk ją skaitė per pusšimtis milijonų žmonių visame pasaulyje. Tačiau jei knygoje skamba tokie dialogai, kokius girdėjau filme, ir tai vadinama literatūra, vadinasi, negeri dalykai vyksta su viso pasaulio švietimo sistema. Aš jau seniai tikiu, kad masinės kultūros įsigalėjimas susijęs su bendrosios kultūros lygio kritimu. Kuo žmogus mažiau išsilavinęs, tuo lengviau bus jį įtikinti, ką skaityti, ką žiūrėti, kaip gydytis, kuo rengtis. Tuo paprastesnio skaitalo ir reginio jam reikia. Jam gera būti kartu su savais – krepšinio, "Eurovizijos", Cicino, Browno gerbėjais, nes masinė kultūra tikrai labai jauki. Ji nieko nereikalauja – nei tikrų jausmų, nei žinių, nei intelekto. Na, nebent tik pinigų. Tą jau seniai pajuto televizija, kuri ženkliai "padeda" švietimui. Be abejo, aplink romaną sukeltas vajus primena gerai išmoktas rinkodaros taisykles. Tik tai jau seniai nebe taisyklės, o žiurkių gaudytojo dūdelė.

Visas filmo konfliktas aiškus ir paprastas – po Žemę klaidžioja Kristaus palikuonys, bet pikta Bažnyčia bando nuslėpti tikrąją Kristaus istoriją ir sunaikinti menkiausius tiesos įrodymus. Amerikietis profesorius Robertas Lengdonas padarys viską, kad tiesa iškiltų ir taptų prieinama doriems pasaulio žmonėms. Nes tiesa yra pagrindinis jaukas, ant kurio užkimba visi – intelektualai ir naivuoliai, vyrai ir moterys, nesvarbu, kokių pažiūrų ir kokios seksualinės orientacijos jie būtų. Tiesa yra pagrindinė Vakarų civilizacijos idėja, pagrindinė fata morgana, pagrindinis siekis. (Gal todėl Rytų žmonėms mes atrodome tokie keisti, nes jie žino, kad tiesos nėra ir negali būti.) Mums kasdien reikia porcijos tiesos – žiniose, per televiziją, internete, todėl tiesos pramonė veikia be jokių sutrikimų. Nė vienas net labiausiai sumautas tabloidas neprisipažins, kad jis gamina, švelniai tariant, melą. Ne. Visi kaip vienas (ar kaip Rūta Grinevičiūtė) kasdien mums žada aukščiausios tiesos akimirkas. Tik ją pažinę galime būti laimingi. "Da Vinčio kodas" prieš savo valią atskleidžia tos tiesos gamybos mechanizmus ir receptus. Viskas labai paprasta: šiek tiek legendos ir egzotikos, simbolizuojančios aukštąją, lietuvių taip mėgstamą elitinę kultūrą (eiliniam amerikiečiui tai, be abejo, bus Paryžius), geras šaukštas nelabai prieinamos informacijos, žiupsnelis pasaulinio sąmokslo, mistikos aromatas, tiesos nešėjų konfliktas su piktadariais, tarp kurių turi būti ir tiesiog merkantiliškos, ir visai perversiškos būtybės, ir žinoma, prievartos prieskoniai. Konfliktas neišsprendžiamas iškart, herojai turi klysti, nes antraip atrodys, kad tiesos paieškos – gana paprastos, bet juk iš tikrųjų jos prieinamos tik išrinktiesiems (ir apie tai žino tik išrinktieji), o finale būtinai turi triumfuoti teisė ir teisingumas. Kine tą receptą visada papildo nuolat besikeičianti įspūdinga scenerija ir pripažintos žvaigždės, kurios suteikia savo vardus ir nuodėmingus kūnus istorijos herojams. Kartais būtent pastarosios gali išgelbėti filmą. Deja, tokios laimės pristigo "Da Vinčio kodui", nes Tomas Hanksas nuoširdžiai vaidina Lengdoną tokį, koks jis, matyt, yra iš tikrųjų, – neįdomus amerikietis Paryžiuje. O Audrey Tautou beviltiškai bando pabėgti nuo Amelijos iš Monmartro šmėklos, bet ši vis dar stipresnė už aktorę. Su tuo dar būtų galima susitaikyti, bet baisiausia, kad tarp tų dviejų žvaigždžių nieko nevyksta, jie žiūri vienas į kitą taip, tarsi tik prasilenktų gatvėje, nors kadre jie kartu beveik visas dvi valandas keturiasdešimt minučių. Mano mylimo filmo "Čiunkingo ekspresas" herojus su muiliuku kalbasi daug šilčiau ir nuoširdžiau. Keista, tiesa? Ištęstą, nuspėjamą, pseudokultūringą reginį pagyvina tik Ianas Mc Kellenas – jo suvaidintas aristokratas Li paprasčiausiai žavus, nes ekrane matai mąstantį žmogų, kuriam mįslės įminimas – ne misija, o žaidimas. Todėl jis ir žaidžia, kaip sugeba, o sugeba jis tikrai daug.

Visą filmą nepaliko keistas jausmas, kad žiūriu ne filmą, o iliustraciją, judančius paveikslėlius (kurie, žinoma, galėtų judėti ir sparčiau), tačiau įtariu, kad autorių intencijos buvo kitos – statiškas, nuobodžiai ir "teisingai" apšviestas kadras, nė minutei už kadro nenutylanti muzika ir beveik neužsičiaupiantys personažai, nuolat juntamas Bažnyčios smerkimo ir tiesos paieškų patosas turi paskatinti mus, reklamos aukas, įsigilinti į filmo teiginius ir patirti kino salėje intelektualinę ekstazę. Tačiau kad ir ką kalbėčiau, savo tikslą filmo kūrėjai pasiekė: privertė mane pasižiūrėti filmą, o Jus, mieli skaitytojai, perskaityti šią recenziją. Ir greičiausiai privers pačius savo akimis įsitikinti, ar filmas tikrai toks blogas, kaip kad parašiau.