Penelope’s Cruz ašaros

"Marija Antuanetė"

Iš vandenų gelmės kylančios raudono aksomo pakopos išneria į paviršių ir nusidriekia per žydrą padangę iki žvaigždėto skliauto, kur sutviska auksinė palmės šakelė. Tai kiekvieno filmo rodymą pradedanti Kanų kino festivalio vinjetė. Estetiškai nepriekaištinga, santūri ir potekste aprėpianti visatą. Kuklumu Kanai nepasižymi. Per aspera ad astra. Pakanka jau vien to, kad ant šių pakopų patenki. Ir tai yra pagrindinė, seniai sukurta ir puikiai apskaičiuota vadybinė festivalio formulė. Tačiau nors aksomo kilimas sugeria kopiančiųjų žingsnius, ant jo pasitaiko ir paslysti.

Taip, regis, bus atsitikę Sofijos Coppolos "Marijai Antuanetei". Gal dėl to, kad šis filmas buvo labiausiai laukiamas, apgaubtas išankstinio ažiotažo. Jau festivalio pradžioje pasklido gandas, kad į "Mariją Antuanetę" beveik neįmanoma, bet tiesiog būtina patekti. Juk "Pasiklydę vertime" prieš trejus metus tapo tikra sezono sensacija, parodė, kaip subtiliai ir naujai galima interpretuoti seną kaip pasaulis žmonių nesusikalbėjimo temą. Ir, žinoma, davė Sofijai daug žadančios režisierės, ne vien garsiojo tėvo dukters, vardą. Tad kaip gi bus dabar, juo labiau kad ambicinga autorė ėmėsi portretuoti legenda tapusią nukirsdintąją Prancūzijos karalienę ir pati parašė filmo scenarijų bei dialogus?

Dialogai ir situacijos tarpais visai pakenčiami, grakščiai ironizuojama Versalio tuštybė, sodriai stilizuojama rokoko epocha, tačiau scenarijaus, tiesą sakant, nėra. Apie ką ir kam šis nesuvaldytas didžiulio biudžeto filmas? Apie naivią, iš toli atvykusią Austrijos princesę, Versalio požiūriu – tikrų tikriausią provincialę? Apie didelę įtaką karaliui turėjusią svetimšalę, tapusia valdžios supuvimo ir išdavystės personifikacija? Apie politikos įkaite buvusią moterį, kurios svarbiausia priedermė – pagimdyti sosto įpėdinį? Kad šis portretas atgytų, jis turėtų absorbuoti visus įmanomus prisitaikymus ir nesusikalbėjimus, įgyti individualių bruožų ir dramatizmo. O gal atvirkščiai – tai galėtų būti sąlygiška figūra, pretekstas laisvai improvizacijai, kaip Keno Russello Lisztas ar Mahleris? Bėda, kad nėra nei viena, nei kita. Marija Antuanetė taip ir lieka infantili smaližė karalaitė, revoliucija užgriūva kaip deus ex machina, nors žvelgiant iš finale nusiaubto rūmų salono, iki tam tikro laiko taip gal ir galėjo būti. Bėda ta, kad šis filmas – nei apie karalienę, nei apie moterį, nei apie revoliuciją. Jis neturi objekto, siužeto raidos ir tampa nepabaigiamu rokoko paveikslėlių eksponavimu. O to suvedžiotai publikai per maža. "Mariją Antuanetę" Kanai sutiko ūkimu, nes švilpimas, kaip ir aplodismentai, – tai pritarimo ženklas.

Šiaip jau publika čia kartais net nesuprantamai atlaidi, šventai tikinti išankstine festivalio direkcijos atranka. O šios atrankos principai – atskira, didelė ir gana mįslinga tema, nes ir konkursinėje, ir "Kitokio žvilgsnio" programose tikras kinas susipina su visišku šlamštu, beždžioniavimu, spekuliacijomis, neprofesionalumu ir mokykliniais etiudais. Ar tai turėtų reikšti, kad autorinio kino šiais laikais vis mažiau? Galbūt, bet sunku patikėti, kad tokiu laipsniu. O gal keičiasi kino ir festivalio mados? Dabar madinga marginalijos, kriminalinis pasaulis neva iš vidaus, kaip du vandens lašai panašios "drug stories". Madinga agresyvi, greita ir beprasmiška akcija, klipinis kadrų mirgėjimas, dažnai maskuojantis nesugebėjimą ir neturėjimą ką pasakyti. Apmaudžiausia, kad publika prie to priprato kaip prie pigaus maisto.

"Kaimanas"

Kanų paplūdimyje, Pliažo kino teatre, vakarais po atviru dangumi rodoma vadinamoji Kanų klasika. Gerokai prieš seanso pradžią susiruošiau į Luchino Viconti 1948 m. neorealistinį filmą "Žemė dreba" ("La terra trema") ir nustebau, kad nėra jokios spūsties. Nuo jūros papūtė šaltokas vėjas, ir rengėjai apdairiai išdalijo žiūrovams pledus. Deja, išsibėgiojimo tai nesustabdė. Manau, ne tik dėl vakaro vėsos ar prancūziškų titrų. Filmo tekstas, beje, nesuprantamas ir patiems italams, nes įkalbėtas Sicilijos dialektu. Tačiau vaizdų kalba tokia skaidri ir aiški, kad teksto versti net nebereikia. Restauruoto filmo kopija buvo puiki, bangos teliūskavo ekrano platformą ir Sicilijos žvejų laivelius, lėtai tekėjo jų paprastas ir nelengvas gyvenimas, kokio dabar nebėra. Nebėra ir tokio kino, tokio užburiančio lėto ritmo, bet liūdniausia, kad niekam jo ir nereikia. Nebent keistai kritikų genčiai, kuri taip pat niekam nereikalinga, netgi kenksminga.

Nanni Moretti filmo "Kaimanas" herojus, C klasės filmų prodiuseris Bruno Bonomo, vakarais prieš miegą seka keistokas pasakas dviem savo sūneliams. Ne apie tris paršiukus ar gaidelį ir vištytę, bet komiksų siužetus, čia pat gimstančius Bruno galvoje ir atėjusius iš jo profesijos. Tai tik mažyčiai divertismentai sudėtingame filmo audinyje, kur fiktyvus kino pasaulis susipina su realybe, tačiau vieną iš jų knieti perpasakoti kaip atskirą istoriją. Vadintųsi ji "Kritiko galas".

Kartą vieną restoraną aplanko patiekalų kritikas. Personalas apimtas panikos, nežino, kaip jam įtikti, o kritikui viskas negerai. Vieno patiekalo paragauja tik kąsnelį, kitą visai nustumia į šalį. Kodėl taip, o ne kitaip, kodėl nėra to ir ano! – šaukia kritikas. Kur sparafučilė! – trypia jis kojomis, laksto po restorano salę, užsimiršęs įpuola net į virtuvę, o tai ir yra jo lemtinga klaida. Patekęs į svetimą teritoriją, kritikas kaip mat netenka pusiausvyros, išsitiesia ant grindų ir tampa saldaus keršto auka. Apmėtyti jį krabais! Krabais ir omarais! Tegu sužnaibo šio savimylos snukį. Ne, tik ne tai! – spiegia kritikas. Tai, tai! Ir nuplikyti verdančiu vandeniu! Ir pasmeigti ant šakių!

Žinoma, tai ne Nanni Moretti, o jo personažo Bruno Bonomo svajonė. "Kaimanas" nusipelno pačios palankiausios kritikos. Nors kritikų skoniai ir slaptieji ketinimai taip pat labai skirtingi. Tiesa, ne kritikai, net ir labai įtakingi, taria Kanuose paskutinį žodį. Kai ką reiškia ir publikos simpatijos. Pavyzdžiui, penkias minutes trukusios ovacijos Pedro Almodovaro filmui "Sugrįžimas" ("Volver ") ir susijaudinusios Penelope’s Cruz ašaros.

Anot paties Almodovaro, filmo pavadinimas jam reiškia daug sugrįžimų. Jis grįžta į komediją, į moterų pasaulį, į gimtąją La Mančą, vėl dirba su Carmen Maura, Penelope Cruz, Lola Duenas. Vėl grįžta prie motinystės kaip gyvenimo ir kūrybos pagrindo. Jis negalįs spręsti, ar filmas yra geras, bet kurti jį buvo gėris.

"Sugrįžime" tarsi nėra ko nors nauja. Filmas primena ankstyvuosius režisieriaus darbus, kur stipriai reiškiasi jo minėtas moteriškasis pradas. Almodovaras kuria moterų pasaulį, kuriame vyrai, tiesą sakant, nereikalingi. Ir skleidžia pozityvias emocijas. Tuo " Sugrįžimas" išsiskiria iš beveik visų festivalio filmų, kur dominuoja juoda agresija ir negatyvas, kur viską užgožia vyriškasis pradas. Pažiūrėsim, kuri tendencija nusvers.