Smarkiau už dopingą?

Lomografijų siena

Gegužės 25–28 d. Vilniuje, Architektų sąjungos kiemelyje (Kalvarijų g. 1), vyksta bendruomeninis festivalis "U Fest", jungiantis vizualaus meno, muzikos ir kitas kūrybines iniciatyvas. Viena iš paralelinių festivalio dalių – lomografijos dienos Vilniuje (organizatoriai – Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, BDG bendruomenė, partneriai – Lietuvos architektų sąjunga, kuratorė – Julija Svetlova; žr. www.letmekoo.lt). Tai pirmasis naujos kūrybingosios fotografijos krypties – lomografijos – pristatymas Lietuvoje. Šis fotografijos judėjimas žaibiškai plinta po pasaulį, daugelį žavėdamas galimybe greitai ir paprastai, spalvingai ir nuotaikingai užfiksuoti savo nuotykius, keliones ar kasdienybę. Dabar visame pasaulyje yra apie 50 000 lomografijos aistros suvienytų entuziastų.

Iš pirmo žvilgsnio lomografijos manija gali priminti prieš kelerius metus Lietuvoje atsiradusį ir, mano galva, auditorijos prasme labai panašų reiškinį – flash mob. Ar tai yra menas, socialinis judėjimas ar pamišusių paauglių gauja, – tuomet svarstyta didžiuosiuose pasaulio miestuose. Lomografai kur kas nuosaikesni, jie nekelia jokių socialinių iššūkių. Jie mėgaujasi lomofotoaparatų teikiamomis vis gausesnėmis galimybėmis, fiksuoja kiekvieną gyvenimo ir pasaulio akimirką.

Esminis klausimas galėtų būti toks: lomografija – tai menas, tiesiog stilinga pramoga ar jau gyvenimo būdas? Itin pasaulyje populiarėjanti fotografijos forma vilioja įvairias verslo kompanijas: lomografijos fenomenu susidomėjusios didžiosios "H&M", "BMW" korporacijos ir netgi Europarlamentas (2004 m. naujai įstojusioms Europos Sąjungos šalims buvo dedikuota 10 000 lomofotografijų siena).

Trumpa lomografijos istorija. Lomografijos istorija prasidėjo Sankt Peterburge 1982-aisiais. Buvo pagaminta milijonai kompaktinių lomofotoaparatų (LC-A), skirtų plačiosioms Sovietų Sąjungos masėms įamžinti savo įspūdžius. LC-A yra legendinis rusiškas kompaktinis fotoaparatas – mažytis, automatinis ir labai jautrus šviesai. Jis vadinamas kalašnikovu tarp kompaktinių aparatų. Jo unikalus stiklinis lęšis, kažkada sukurtas slaptosiose KGB laboratorijose, užfiksuotas akimirkas paverčia žaižaruojančių spalvų magija. 1991 m., beišblėstant susižavėjimui lomofotoaparatais buvusioje SSRS, juos iš naujo atrado Vienos studentai. 1994–1995 m. surengus tarptautines lomografijos parodas Maskvoje ir Niujorke, lomografija užsikrėtė visas pasaulis. Lomografijos centras, suvienijęs viso pasaulio lomografus, 1997 m. įsikūrė Vienoje (www.lomography.com) ir yra itin aktyvus iki šiol, turi lomografijos ambasadas įvairiose pasaulio šalyse ir yra atviras naujiems lomografijos gurmanams.

Šiais laikais lomografija jau nebėra vien tik LC-A. Yra sukurti keli fotoaparatų tipai, ieškoma kuo įvairesnių ir tobulesnių variantų. Apart paprastojo visiems prieinamo LC-A, dabar lomografai fotografuoja "Action (ir "Super") Sampler" – fotoaparatu su keturiais lęšiais, kuris leidžia užfiksuoti judesį; "POP9" – su devyniais lęšiais: iš karto gaunami devyni vienodi kadrai – kuo ne popartas? Aparatai su spalvotais filtrais ("Coloursplash") nudažo viską neįtikėtinai žaižaruojančiomis spalvomis, "Fish-eye" leidžia pasaulį pamatyti žuvies akimis (per "žuvies akies" lęšį 170 laipsnių kampu matomas pasaulis suspaudžiamas į apvalų paveikslėlį), ir galiausiai – jūras ir vandenynus lomografai užkariauja sukurtu povandeniniu fotoaparatu "Frog-eye".

Tarptautiniuose lomografijos kongresuose, kurie įvyko jau penkiuose didžiuosiuose pasaulio miestuose – Niujorke, Madride, Pekine, Tokijuje ir Vienoje, – susiburia tūkstantinės lomoentuziastų minios iš viso pasaulio. Vienas įspūdingiausių reginių – vadinamosios lomografijų sienos. Kiekviename mieste jos įgauna vis kitokį pavidalą, bet esmė išlieka tokia pati – tai milžiniškas spalvomis žaižaruojantis fotografijų ornamentas, besitęsiantis keliasdešimt metrų. Bene įspūdingiausia lomografijų siena buvo pastatyta paskutiniajame, Pekino kongrese (2004 m.), čia buvo panaudota 35 000 fotografijų. Tarp 120 lomografų iš viso pasaulio Kinijos kongrese tuo metu buvo ir dvi lomografės iš Lietuvos: Aistė Nesterovaitė ir Julija Svetlova.

Lomografija, galima sakyti, yra gyvenimo būdas. Lomofotoaparatas – neatskiriama žmogaus dalis, sekanti kiekvieną žingsnį ar akimirką. Lomografai turi dešimt auksinių taisyklių, kurios puikiausiai nusako, koks tai reiškinys: jokio su(si)reikšminimo, jokių pretenzijų į menus, kliovimasis atsitiktinumu ir visiškas atsidavimas įvykiams (tolimas fluxus aidas). Štai jos:

1) kur beeitum, pasiimk savo lomofotoaparatą kartu,

2) naudokis juo dieną ir naktį,

3) lomografija – ne svetimkūnis, o tavo gyvenimo dalis,

4) prisiartink prie savo lomografinės aistros objekto taip arti, kaip tik įmanoma,

5) negalvok,

6) būk greitas,

7) nesirūpink, kas galų gale gausis,

8) po to taip pat nesirūpink,

9) fotografuok iš įvairių pozicijų,

10) nepaisyk jokių taisyklių.

Lomografijos dienos Vilniuje – platesnis šio reiškinio pristatymas. Po Vilnių važinėja lomoautomobilis, jame galima sužinoti daugiau apie lomografiją ir jos istoriją. Pastatyta 10 metrų lomografijų siena, kurioje daugiau nei 1000 nuotraukų iš viso pasaulio (nors kiekybe ir nusileidžia įspūdingoms lomografijos kongresuose eksponuojamoms sienoms, bet reginys vis tik stulbinantis). Lietuvos architektų sąjungos kiemelyje, kur vyksta ir tarptautinė menininkų piešinių paroda "Čia / Ten piešiniai", šeštadienį 21 val. bus galima išvysti lomografų iš Austrijos, Belgijos, Brazilijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Lietuvos, Rusijos, Tailando, Taivano, Vokietijos ir kt. šalių nuotraukas, bus rodomas BBC dokumentinis filmas apie lomografijos atsiradimą. Vilniuje bus galima išbandyti dviejų rūšių lomofotoaparatus – "Coloursplash" ir "Fish-eye" (tiesiai iš Vienos lomografijos centro). "Coloursplash" fotoaparate dedami spalvoti filtrai leidžia išgauti žaižaruojančias spalvas, "Fish-eye" viską aplinkui 170 laipsnių kampu suspaudžia į apvalų paveiksliuką. Lomografija neįsivaizduojama be muzikos, todėl: net keliuose renginiuose gros diskžokėjus iš lomografijos gimtinės St. Peterburgo.

Lomografija turi euforijos skonį – ji viską, prie ko prisiliečia, paverčia džiaugsmo pliūpsniu. Taigi ji yra tiems, kurie pasaulį nori patirti aistringai. O menas? Jis atsiranda arba fotografijos forma, arba tiesiog santykiu tarp žmonių. Ar būtina instituciškai legitimuoti?