Muzika

Ledai pralaužti

"Lietuvos" ansamblio premjera "Lietuviškos giesmės" – naujas kūrybos puslapis

Vaclovas Paukštė

iliustracija
"Vai tu, rugeli"
S. Vilkaičio nuotr.

Ledonešis baigėsi, kartu su daugiaspalvių alyvų žydėjimu atverstas dar vienas "Lietuvos" ansamblio kūrybos puslapis. Pasveikinimų verti naujausią ansamblio programą parengę jo vadovai, artistai ir visa kūrybinė grupė.

Tautinio meno gerbėjus, buvusius ansambliečius visada jaudino ir jaudina mūsų vienintelio, dar prieš 65-erius metus Jono Švedo įkurto profesionalaus ansamblio kūryba. Ilgus kolektyvo gyvavimo metus jo meninę veiklą lydėjo sėkmė, nes remtasi gana turtingais ir įvairiaspalviais liaudies kūrybos klodais.

Ir ne tik tai... Prisiminkime, kas vadovavo ansambliui ir kokie atsidavę tautos menui žmonės dirbo, jie lietuvių tautinės kultūros istorijoje liks kaip nepakartojamos asmenybės.

Kompozitoriaus Jono Švedo nurodytais keliais kryptingai ėjo jo mokiniai – Vladas Bartusevičius, Pranas Budrius, choreografai Juozas Lingys ir Juozas Gudavičius, chormeisteris Adolfas Krogertas, orkestro vadovas, kompozitorius Eduardas Pilypaitis. Tai buvo ansamblio "aukso amžius". Gerėjo šokio technika, buvo tobulinami liaudies instrumentai, spalvingesnė ir turtingesnė tapo liaudies dainų harmonija. Susiformavo trys stiprios pagrindinės grupės. Talentingų kūrėjų dėka buvo sukurti brandūs lietuviško sceninio šokio klasikos pavyzdžiai, dainos, instrumentinės pjesės – vadinamasis "aukso fondas". Choreografinė kūryba buvo pagrįsta gausiais lietuvių darbo, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiais. Choreografų ir muzikų kūrybinio bendradarbiavimo išdavoje atsirado autorinė kūryba.

Pirmasis lūžis ansamblyje prasidėjo netekus mūsų šokio patriarcho J. Lingio, vėlesnis – netikėtai kolektyvą palikus meno vadovui P. Budriui. Meno vadovų kaita, aiškios kūrybinės krypties praradimas, naujovių paieškos, epizodiniai kviestinių choreografų darbai... sutrikimas – sunkus, kelerius metus trukęs ansamblį draskęs periodas.

Pagaliau meno vadovu paskiriamas jaunas, nepatyręs, tačiau ambicijų ir energijos nestokojantis kompozitorius Giedrius Svilainis. Prasideda naujas etapas – drąsūs, sakyčiau, daugelį šokiruojantys ir kontroversiškai vertinti pirmieji bandymai. Tačiau ties tuo neapsistojama – ir toliau ieškoma ansamblio kelio krypties, meninės veiklos vizijos.

Ilgų kūrybinių paieškų rezultatas – nauja programa "Lietuviškos giesmės". "Ramiau, ramiau... nesinervink", – sakiau sau prieš koncertą. Salėje sėdintys ansambliečiai jaudinosi ne mažiau nei scenoje esantys artistai, vadovai ir visa kūrybinė grupė – o kaip pasiseks, kaip vertins žiūrovas?

Pasirinkta teisinga kryptis, kūryboje panaudoti mažiau žinomi ir anksčiau neperteikti lietuviškų kalendorinių švenčių papročiai. Sunkaus uždavinio ėmėsi ansamblio meno vadovai.

Libreto autorės Birutės Mar kūryba suprantamesnė meno filosofui, nei prie tradicinės, paprastesnės formos, siužetinės linijos įpratusiam liaudies meno mylėtojui, paprastam žiūrovui. Mintis apie žmogaus gyvenimą, jo prasmę, laikinumą ir nuolatinę kaitą verčia susimąstyti.

Vertinant programos šokius maloniai nustebino ir sudomino jaunos choreografės Editos Stundytės darbai. Džiugina jos kūrybiniai bandymai, šokio žinios, įgytos Vilniaus konservatorijoje bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (Anželikos Cholinos klasėje). Jos pojūčiai, šokio kalba, sugebėjimas perteikti mintį judesiu, manau, buvo suprantamas ir atlikėjams, ir žiūrovams.

Ansamblio meno vadovas tikriausiai žinojo apie sėkmingus jos bandymus studijų laikotarpiu ir patikėjo Stundytei net šešių šokių choreografiją. Manau, kad rekomendacijos pasiteisino.

Šokyje "Saulala, kelk" (Zitos Bružaitės muzika) choreografė išlaisvino šokėjų rankas, taip pagyvino judesį. Žvilgsnis į dangų, kontrastingų judesių, klasikinių susikabinimų, šokio formų (sparneliai, rateliai), negausių žingsnių panaudojimas perteikė ryto nuotaiką, merginų svajones. Šokio autorė subtiliai perprato muziką.

Pirmojo veiksmo šokyje "Tato" atsispindėjo bendras pavasarinis šėliojimas. Žemės budinimas perteiktas keturių vaikų trepsėjimu, šokant su dviem moterimis. Sumaniai panaudotas supimo motyvas, kontrastingas moterų pakilnojimas, atrastos neįprastos vežimėlių figūros. Gerai išspręsti berniukų ir vyrų pasivoliojimo motyvai.

Sumaniai Stundytė pradėjo šokį "Skrendz bitela", jam panaudojo stilizuotą medį ir bičių avilius (scenografas Jonas Arčikauskas). Šokio muzikos pagrindas – išplėtota sutartinė (kompozitorė Z. Bružaitė). Choreografei aiškūs sutartinių atlikimo principai.

Medžio budinimo, beldimo į avilius, pasiklausymo motyvai atliekami išradingai, raiškiai. Gausiai šokyje panaudoti įvairūs rankų-sparnelių judesiai, net plaštakų virpėjimas, derinius merginos atkartoja po dvi. Choreografija nesudėtinga, bet gana raiški, atskleidžianti gamtos budinimo, bitininkystės papročius.

"Parskrend paukšteliai" – ketvirtasis Stundytės pagal Bružaitės muziką sukurtas šokis. Čia panaudotos paprastos choreografinės priemonės – "kampuoti" vyrų-gandrų rankų judesiai su dviguba fiksacija, aukšti kojų kilnojimai, kiek minkštesni merginų-gandrų draugių judesiai ir mažų paukštelių-vaikų žaismingumas. Visų trijų grupių charakteriai išreikšti skirtingai. Kompozicija išplėtojama iki bendro šokio paukščiams susiporavus.

Labai tinkamai visą veiksmą papildė įspūdinga vaizdo projekcija – sklandantis debesuotoje padangėje gandras (režisierius Alvydas Šlepikas). Deja, neišvengta techninių nesklandumų – koncerto pradžioje pavėluotai buvo įjungtas ledonešio vaizdas, turėjęs įprasminti žiūrovo nelabai suprastą chaotišką artistų judėjimą.

Naujoviškai Stundytė pažvelgė į šokį "Meski, meski" (Z. Bružaitės muzika). Merginų rankos, plaštakos, net pirštai pražysta žiedais. Kompozicijoje panaudotos statiškos pozos su nežymiais pasilenkimais, pasvyravimais, gražus šokis poromis. Jaučiamas šokio augimas pereinant į klasikines formas – eilių pasikeitimus, ratą, žiedą. Liejantis skirtingos ritmikos muzikai, pašokamas kiekvienas taktas, išjaustas kiekvienas muzikinis štrichas.

Paskutinis Stundytės šokis – "Gegutėle kū-kū" pagal Donato Zakaro muziką – vėl nenuvylė. Autorė iš žinomo "Gegutės žaidimo" išplėtojo gražų, lyrišką šokį. Išradingas solistės pasupimas, neaukšti pakėlimai, nėra statiškų formų fiksavimo. Kulminacijoje šokis vėl plėtojamas iki klasikinių piešinių – tiltelio, vyrų ratelio, šokant merginoms aplink po dvi. Lengvas, grakštus porinis šokis, gera choreografinė lietuviško šokio raiška.

Reikėtų pagirti visą šokių grupę, kuri suprato choreografės mintį ir ją perteikė žiūrovams. Visur jaučiama muzikos ir šokio vienybė, harmonija – tai duoda dvigubą rezultatą ir kalba choreografės naudai.

Apie ansamblio vyr. baletmeisterio V. Buterlevičiaus kūrybos ypatumus byloja anksčiau realizuoti darbai. Detaliau nagrinėti jo trijų premjerinių šokių choreografiją palikime mūsų tautinio sceninio šokio klasikams.

Manau, didžiulę sceninę patirtį turinčiam choreografui pavyko realizuoti savo kūrybinius sumanymus. Ansamblio šokėjai suprato ir įgyvendino choreografo mintis.

Dera pridurti, kad premjerą rengusių dviejų choreografų kūrybos braižas – labai skirtingas.

Pritariu premjeros rengėjų sprendimui į programą įtraukti vaikus – tai dar viena anksčiau nepanaudota galimybė. Vaikai – lyg jungiamoji grandis, šiltomis spalvomis papildanti ir nuspalvinanti, įprasminanti visą teatralizuotą koncertą.

Vaikų nereikėjo ieškoti toli – pasirinkti savos ansamblio studijos "Žolynėlis" šokėjai (meno vad. Estera Paukštytė-Penkaitienė). Galbūt ateityje jie papildys ansambliečių gretas, tam juk ir reikalingos tokios vaikų meno studijos. Tokią pedagoginę ansamblio veiklą turėtume realiai vertinti ir skatinti.

Teigiamų vertinimų nusipelno pamokslininko ir kaimo keistuolio vaidmuo teatralizuotoje koncerto programoje. Atsižvelgiant į tai, kad jį atliko ne profesionalus dramos aktorius, o ansamblio dainininkas Zenonas Sakalauskas, verta jį pagirti. Vis dėlto mano vaizduotė kužda, kad šis vaidmuo geriau tiktų aktoriui Vytautui Paukštei.

Gerus premjeros įspūdžius kiek temdė seni, dar sovietmečiu siūti sceniniai tautiniai kostiumai. "Naujai aprengti" kitaip būtų atrodę šokiai, dainininkų sceninis judesys. O dabar – ant sermėgos vėl sermėga, kažkoks nesuprantamas regionų kratinys.

Apmaudu, kad Kultūros ministerija negali aprengti vienintelio profesionalaus tautinio meno ansamblio, nesuranda tam lėšų. O kaip reiks pristatyti mūsų tautos meną Europai, pasauliui?..

Pabaigai norėčiau palinkėti ansamblio vadovams bei artistams stiprybės ir susiklausymo. Ledai pralaužti, yra apie ką kalbėti.