Pasaulyje

Kodas

aną savaitę Londone

Paulina Pukytė

Kaip jau ne kartą rašiau šiuose puslapiuose, aktorius Ianas McKellenas man visada gražus – senas ar jaunas. Todėl maniau sau: eisiu pažiūrėti to "Da Vinčio kodo", šiaip, dėl juoko, nors ir žinau, kad dvasiškai smarkiai nepraturtėsiu. Bet paskui pažiūrėjau gal minutės reklaminę iškarpą – neva geriausias gabaliukas parinktas – ir supratau, kad tikrai neisiu, net ir dviejų valandų brangaus gyvenimo laiko man pagailo.

Spaudoje pasirodė straipsniai su tokiomis ir panašiomis antraštėmis: "Ar "Da Vinči kodas" susilaukė nors vienos geros recenzijos?" Juose pateikiami epitetai iš "Variety", "Hollywood reporter", "Rolling Stone" et al: perkrautas, nykus, gremėzdiškas; nuobodus, monotoniškas, bukas; persūdytas, pervaidintas, pompastiškas, formalus, plepus, medinis, išpūstas, vangus.

Bet nieko, Kanų kino festivaliui atidaryti per prastas nepasirodė.

Cituojamas ir "New York Post", kuris varo taip: "kietas, greitas trileris, lygiai toks pat išmintingas ir žavus, kaip ir Dano Browno bestseleris." Be abejo, šį pasažą galima perskaityti dvejopai.

Lygiai tokiais pačiais epitetais galima būtų apibūdinti ir visą Euroviziją. O labiausiai lietuvių "dainą"? Tai ir labai gerai. Būti blogiausiu iš blogų (o kartu dar ir gauti aukštą vietą) – iš tiesų puikus laimėjimas. Be abejo, toks ir buvo tikslas. Kas gali norėti "iš tikrųjų" laimėti tokį prarūgusį konkursą? Sako, ta proga gerb. M. Mikutavičius pateikė genialią frazę (net apsidžiaugiau): "Negaliu patikėti, kad toks mėšlas pateko į finalą". Paskui paaiškėjo, kad, girdi, žiniasklaida neteisingai interpretavo jo žodžius. Pasirodo, jis pasakė, deja, visai ne genialią frazę: "Mėšlas, mes patekom į finalą". Kur toliau – tai yra, ką veiksim kitų metų Eurovizijoj? Logiškas kitas žingsnis – scenoje susprogdinti bombą. O dar sako, kad mes humoro jausmo neturim. Užtat mes turim ironiją! Stebėdama eilinius lietuvius, padariusius vienokius ar kitokius įstatymo pažeidimus, darau išvadą – dažnam lietuviui ironija yra tiesiog įaugusi į kraują.

LIETUVIŠKA IRONIJA

Pjesė

Veikėjai:

Pareigingas policijos pareigūnas

Pagiringas Lietuvos pilietis

Veiksmas vyksta vieno Londono rajono policijos skyriaus apklausos kambaryje Nr. 3.

Policijos pareigūnas: Jūs neprivalote nieko sakyti, bet jeigu paklaustas nepaminėsite to, kuo vėliau remsitės teisme, tai gali pakenkti jūsų gynybai. Viskas, ką pasakysite, gali būti panaudota kaip įrodymas.

Areštuotas lietuvis: Nu žinau, žinau aš tas jūsų nesąmones.

Policijos pareigūnas: Ko vakar užėjote į tą parduotuvę, kurioje buvote areštuotas?

Areštuotas lietuvis: Ko ko – nu ko užeinama į parduotuvę?

Policijos pareigūnas: Į parduotuvę užeinama pirkti, o jūs pavogėt iš jos du vyno butelius.

Areštuotas lietuvis: Kokio vyno – aš viskį vogiau.

Policijos pareigūnas: Čia parašyta vyno.

Areštuotas lietuvis: Nu kad, rodos, viskį ėmiau. Gal girtas buvau.

Policijos pareigūnas: Ar jūs bandėte už tas prekes susimokėti?

Areštuotas lietuvis: Nu kur susimokėti?! Už kokius pinigus?

Policijos pareigūnas: Pas mus svarai sterlingų.

Areštuotas lietuvis: Nu jo.

Policijos pareigūnas: Ką ketinote daryti su tuo alkoholiu?

Areštuotas lietuvis: Ką ką – išpilti! Nu kas daroma su alkoholiu?

Policijos pareigūnas: Apieškojus jūsų krepšį, jame buvo rastas peilis.

Areštuotas lietuvis: Nu koks ten peilis? Ten darbo įrankis.

Policijos pareigūnas: Kam jums reikalingas tas peilis?

Areštuotas lietuvis: Kam kam – žmonėms žudyti. Nu kam dar?

Policijos pareigūnas: Tuomet jūs esate kaltinamas ne tik vagyste, bet ketinimu nužudyti, kadangi pats tai pripažinote.

Lietuvis juokiasi.

Uždanga.