Rytoj turi būti geriau

"Saulė"

Tikiuosi, kad pirmadienį LTV2 rodytas Aleksandro Sokurovo "Tėvas ir sūnus" neatbaidė Jūsų nuo šio režisieriaus filmų, nes ateinantį pirmadienį (20 d. 22.10) LTV2 rodys jo filmą "Saulė" (2005), praėjusį savaitgalį apdovanotą keliais rusų kino kritikų prizais "Baltasis dramblys", tarp jų ir prizu geriausiam metų filmui. Pirmadienio rytą įsijungęs vieną rusų kanalą išgirdau interviu su režisieriumi. Iš jo lūpų nuskambėjo žodžiai, kurių, manau, neteko girdėti (ir bijau, kad artimiausiu metu neteks išgirsti) nė vienam lietuvių kritikui. Sokurovas sakė, kad tas prizas jam ypač brangus, nes jį skyrė geriausiai kiną galintys suprasti žmonės. Tai nebuvo įprastas mandagumas, nes Sokurovas stengiasi nekalbėti to, ko negalvoja ir yra velniškai nuoseklus.

"Saulė" – trečioji Sokurovo kuriamos tetralogijos dalis. "Moloche" jis pasakojo apie Hitlerį, "Jautyje" – apie Leniną, "Saulė" skirta Japonijos imperatoriui Hirohito. Sokurovas tiksliai pasirenka laiką – tai paskutiniosios Antrojo pasaulinio karo dienos, kai imperatorius suvokia pralaimėjęs. Plastika visada buvo Sokurovo stiprybė, bet šįsyk jis, regis, pranoksta pats save. Toks įspūdis, kad ekranas nuaustas iš kažkokio tankaus šešėlių, dūmų, šviesos atšvaitų pluošto. Tai tampa iš esmės fantasmagoriškos dramos fonu, kai po ilgų svarstymų imperatorius pasiryžta kapituliuoti. Bet Sokurovą domina kitas kapituliacijos aspektas – imperatoriaus tapimas žmogumi. Scena, kai amerikiečiams šypseną keliantis mažas žmogutis juodu cilindru bendrauja su amerikiečių generolu, – viena svarbiausių. Ji atskleidžia imperatoriaus paslėptus troškimus, kurie tokie paprasti – gyventi ne dievo, o žmogaus gyvenimą.

Be abejo, filmą reikia žiūrėti kino ekrane, deja… Laimei, dalis tokių abejojant protiniais lietuvių publikos sugebėjimais nenupirktų filmų pateko į "Kino pavasario" programą, tad nereikės laukti, kol juos parodys LTV2.

Ar pastebėjote, kokia svarbi kine yra prarastos atminties tema? Jei vienoje vietoje surinktume visų, pradėtų kurti dar nebyliojo kino laikais, filmų apie amnezijos ištiktus žmones personažus, jų greičiausiai prisirinktų pilnutėlė "Siemens" arena. Matyt, čia kažkas yra, bet apie tai, kaip sakydavo viena populiari kino herojė, aš pagalvosiu rytoj. Šiandien tik noriu atkreipti dėmesį į du filmus, kur prarastos atminties tema nulemia ir dramaturgiją, ir vaizdinį filmo sprendimą. Pirmasis – Christopherio Nolano "Memento" (LTV, 17 d. 22.40). Jo dramaturginė spyruoklė prisukta taip tampriai, o Guy Pierce’o vaidinamas personažas toks įtikinamas, kad pabaigos sekvencija ne vienam žiūrovui taip pat gali tapti intelekto testu. Filme "Prisiminti pavojinga" (TV3, 18 d. 20.30) susitiko dvi svarbios kinui asmenybės – rašytojas Philipas K. Dickas, kurio indėlis kino istorijon dar nėra iki galo įvertintas, ir režisierius Johnas Woo, kurio fantazija taip pat jau ne pirmą dešimtmetį maitina ne tik antrojo ešelono kino kūrėjus. Istoriją, kuri tapo filmo pagrindu, Dickas parašė 1953-iaisiais, jos herojus inžinierius Maiklas (Ben Affleck), atgavęs atmintį, bando atgauti uždirbtą milijardą dolerių. Bet paaiškėja, kad jis juos jau prarado…

Tačiau atmintį praradusius herojus visada nukonkuruos vampyrai, taip pat lydintys kiną nuo jo pradžios. Apie tai, kaip 1924 m. buvo sukurtas vienas svarbiausių filmų apie vampyrus – W.F. Murnau "Nosferatu – siaubo simfonija" – pasakoja amerikiečių režisierius E. Eliasas Merhige ir jo filmas "Vampyro šešėlis" (BTV, 19 d. 22 val.). Filmas teigia, kad meno kūrimas apskritai yra vampyrizmo aktas, tai akcentuoja ir Johnas Malkovichius, vaidindamas Murnau. Tikrų siaubų mėgėjams rekomenduočiau filmą "Šventasis angelas" (TV3, 21 d. 23.10). Filmas nukelia į namą, kuriame kadaise buvo vaikų prieglauda. Jį apniko vaiduokliai, kurių (o kartu – ir savo) paslaptis bando įminti filmo herojė. Atkreipiau dėmesį į šį Pascalio Laugier filmą dar ir todėl, kad jame vaidina viena įdomiausių jaunosios kartos prancūzų aktorių Virginie Ledoyen ir Lou Doillon. Pastaroji – modelis ir aktorė – dabar laikoma paryžietiško stiliaus kvintesencija, jos gyvenimo ir aprangos būdas nuolat cituojamas ir laikomas pavyzdžiu. Žiūrėdamas į Lou Doillon ir aš prisimenu savo hipiškus laikus, kurių dvasią geriausiai įkūnijo Lou mamos, aktorės Jane Birkin, suvaidintos herojės.

Televizijos programose vėl pagausėjo prancūziškų filmų. Sakau, gal tai labai vykusiai surengto prancūziško kino festivalio "Žiemos ekranai" padarinys? Šią savaitę dar galima užmesti akį į Jeano-Claude’o Brisseau "Slaptas aistras" (BTV, 22 d. 23.50) – keistą, ironišką, gal net parodijuojančią lesbietiškos meilės istoriją, į vidurinę Lucaso Belvaux trilogijos dalį "Keista pora" (LTV, 22 d. 23.25) ir į Jeanne Lebrun komediją "Rytoj bus geriau" (BTV, 17 d. 13.45), kurios herojes – labai skirtingas paryžietes – suvaidino Isabelle Carre, Nathalie Baye, Jeanne Balibar, Sophie Guillemin… Jos tiki, kad ateitis gali atnešti ir laimingų netikėtumų. Tokio pozityvaus mąstymo linkiu ir mums visiems.

Jūsų – Jonas Ūbis