Žanro klausimas

Švęsti Kovo 11-ąją ambasadoje pasipuošiau taip: juodi odiniai batai aukštais aulais, baltomis siūlėmis; juodos kojinės su rombų raštu, parduodamos "Boots" vaistinėje, kur vadinamos "madingomis"; tamsiai smaragdinis rauktas sijonas pažeminta talija, kurį pati pasisiuvau nepritekliaus laikais 9-ojo dešimtmečio pabaigoje (dabar sugrįžęs į madą); juodo gipiūro rauktas pasijonis, kurį pasisiuvau klasės draugės Giedrės Stasiūnaitės vestuvėms maždaug tuo pačiu laiku (po to nė karto nedėvėjau, dabar vėl madingas); juodas dvylikos centimetrų pločio odinis diržas, pirktas iš parduotuvės prie Dailės parodų rūmų už 100 rublių, kai stipendija buvo 50 rublių; š. m. kovo mėn. 9 d. pirktas juodo aksomo husariško kirpimo švarkelis su antpečiais ir dviem eilėmis didelių bronzinių sagų, nesueinantis susegti (nežinau, ar per mažą nusipirkau, ar taip turi būti), juoda bliuzelė be rankovių su dviem išilginėm juodų mezginių eilėmis ant krūtinės, priekyje ne susegama, o suvarstoma siauru juodu šilkiniu kaspinu, ne visai sueinanti (taip turi būti), pro nesuėjimą matyti blizganti "bling" stiliaus tuščiavidurė (!) širdelė, prisegta ant privalomo apatinio drabužio. Auskarai, susidedantys iš sidabrinio blynelio ir žalsvo pusiau peršviečiamo pusiau brangaus akmens, nušlifuoto į daugiabriaunį rutuliuką, kuris buvo paimtas iš išardytų karolių, pirktų Meksikoje – įgyti iš juvelyrės, vardu Liudmila, emigravusios į Angliją tiesiai iš Rusijos.

Sienas puošė Raimundo Sližio tapyba. Man neseniai "paaiškėjo", kad mano žanras netinka "rimtoms temoms" (tai ir matyti, ar ne?), o ar Raimundui irgi kažkada kažkas davė tai suprasti (turiu omenyje – jau po tarybinių laikų), ar jis pats taip nusprendė? Be to, jis jau labai seniai ir labai gerai žino, kaip viską padaryti paveiksle. Tai ir matyti. Gražu. Bet kai kur jau vien tik gražu. Čia vėl prisiminiau Andy Kaufmaną, o tiksliau, filmą apie jį "Žmogus mėnulyje" (žr. sausio 20 d. "7MD"), ir kaip jis niekada nenorėjo, tiesiog negalėjo daryti to, ko kiti iš jo tikisi. Bet savidestrukcija kai kuriems menininkams (gal netgi daugeliui) būdinga, deja, tik asmeninėje plotmėje, o ne meninėje. O Raimundo dekoratyvumas kėsinasi jau visiškai aptraukti sarkazmą, neviltį, atsivėrimą, žiaurumą ir visa kita, kaip vaizdą pro langą aptraukia šalčio raštas. Ar dėl to, kad geriau pirktų? Šiaip ar taip, mielas Raimundai, malonu, kad tavo paveiksluose vis dar jaučiama ir mano įtaka.

Kažin, koks čia mano žanras? Nei peizažas čia, nei natiurmortas. Netgi ne portretas. (Kodėl dailėje seniai niekas nebepasigenda žanrų, o literatūroje vis dar pasigenda?) Neaiškus, štai! Taip – tai geriausias apibūdinimas. Iš tiesų – tai komplimentas. Neaiškumas yra viliojantis dalykas. Argi ne, Raimundai?