Neperspektyvaus leidinio gimtadienis

Mieli skaitytojai,

Šis "7 meno dienų" numeris – 700-asis. Ne jubiliejinis ir toli gražu ne šventiškas. Tiesiog "apskrito" skaičiaus. Švęsti dar pamėginome prieš ketverius metus, sugretinę 500-ąjį numerį ir savaitraščio dešimtąjį gimtadienį. O tada pašventę ir liovėmės. Nors gal be reikalo. Kaip sakė Šv. Kristoforo orkestro vadovas Donatas Katkus, orkestras švenčia kiekvieną savo gimtadienį, kad įsitikintų, ar dar tebegyvas. Ir griežia labai pakiliai ir gyvai. To pakilumo mums kaip tik trūksta. Atkaklumo – gal ne.

Taip, švęsti vis dėlto reiktų. Kad apsičiupinėtum ir įsitikintum: štai, per stebuklą prabėgo dar vieneri metai, ir dar... 50 numerių – metai, 700 numerių – keturiolika. Prieš trylika, švęsdami pirmąjį savo gimtadienį, rašėme štai ką:

"Mūsų pirmtakas – prieškarinės "7 meno dienos" – gyvavo septynerius. Kiek lemta mums? Jau galime užlenkti vieną pirštą. Metus atsilaikėme, išgyvenome, leidome savaitraštį be pertraukų. O kad taip bus – iš pradžių gal ne visi ir patys tikėjome. Nors mūsų laiviūkštį blaškė į visas šalis, nenuskendome, pasijutome esą reikalingi, jau turim ir priešų, bet kur kas daugiau – draugų, nuolatinių skaitytojų. Turbūt keisimės, bet savo skaitytojų stengsimės nenuvilti. Viena galime pažadėti tvirtai – kad ir kaip būtų sunku, neieškosime pigaus populiarumo."

Viešpatie, kaip seniai tai buvo! Ištisa epocha, iš pagrindų pakeitusi mūsų gyvenimą. Laikas tuomet buvo skurdesnis, bet nepalyginti viltingesnis, smagesnis ir linksmesnis. Nekilo nė menkiausių dabar apninkančių abejonių, kad jo rato nepasuksi atgal. Naiviai atrodė, kad klaninė nomenklatūra, o ypač meno, kultūros, negrįžtamai nugarmėjo į praeitį. Skaitykite Voslenskį, pataria brolis pranciškonas Arūnas Peškaitis.

Anuomet pasakytus žodžius, tik jau be jaunatviškos bravūros, galėtume pakartoti ir šiandien. Tiesa, savo pirmtaką, ėjusį septynerius metus (1927–1934) ir išleidusį 104 numerius, jau dvigubai ar net septyngubai pergyvenome ir, tikimės, palikome būsimiems kultūros tyrinėtojams pastebimesnį pėdsaką. Tačiau dramatiškas klausimas "Kiek lemta mums?" tebekankina iki šiol. Tiesą pasakius, neapleido tuos visus keturiolika metų.

Kai "7MD" sukako vieneri, uždavėme šį klausimą astrologui. Pranašavimų industrijos dar nebuvo, ir tai neatrodė gėdinga. Smagus pokštas, ir tiek. Gavome atsakymą, kad astrologo patarimai labiau reikalingi iki laikraščio registravimo, o ne po visko. Laivas jau plaukia, gali arba išplaukti, arba paskęsti. Per kitas Kalėdas orakulas buvo dar mįslingesnis: jei norite neatsilikti, turite mirti ir gimti kartą per pusę metų. Vis dėlto opozicijose "paskęsti arba išplaukti, mirti ir gimti" būta užuominos į ciklišką atsinaujinimą. Astrologinės pranašystės juk grindžiamos tikėjimu, tad suteikia ir pasitikėjimo savimi. Gali būti vienaip, bet gal pasisuks ir kitaip. Ir dėl to "kitaip" verta keistis, stengtis nenuvilti skaitytojų.

Pastaraisiais metais, kai orakulą mums pakeitė SRTRF tarybos pirmininkas Nacionalinės premijos laureatas Stanislovas Žvirgždas, nustatęs "7MD" ligos diagnozę, to pasitikėjimo nebeliko. 600-ąjį numerį užpernai liūdnai paminėjome vien tik pono pirmininko laišku: "Tarybos nuomone, tai patvirtina ir nepriklausomo eksperto (tekste vienaskaita – red.) išdavos, projektas neremtinas, nes leidinio, kuriame numatoma įgyvendinti projektą, struktūra, tematika mažai kinta, platinimo perspektyvų nėra, o bandymas du kartus padidinti tiražą yra nerealus. Leidinys neperspektyvus, partnerių skaičius ribotas".

Ir viskas stojo į savo vietas. Tiesa, liko ne visai suprantama, ar prastą projektą suponuoja neperspektyvus leidinys, ar atvirkščiai. Greičiau vis dėlto leidinys, nes jo struktūra nekinta, tokia ir buvo sumanyta bei pateisinta pavadinimu, nuolatine visų kūrybos sričių analize. Tradicinė struktūra – tai leidinio iškaba, skiriamasis ženklas, ir visi solidūs leidiniai ją vertina. Teikdami atsinaujinimą numatantį projektą, turėjome galvoje ką kita – glaudžiau susieti kultūros refleksiją su kasdienybe ir sudominti platesnius visuomenės sluoksnius. Kad partnerių skaičius ribotas, pasakyta netgi per švelniai. Jų iš viso neturime, jei tokiais nelaikysime ištikimų skaitytojų bei autorių, o kai kurie kultūros leidiniai juk gali pasigirti neribota partneryste su kūrybinėmis sąjungomis.

Įsisąmoninę savo neperspektyvumą, pernai net neprašėme raštiško atsakymo apie programos įvertinimą. Natūralu, kad jo ir negavome, nors privalėjome gauti. Vis dėlto šiemet, vedami tam tikro smalsumo, nusprendėme pasitikrinti. Nuosprendis buvo dar griežtesnis. Gimtadienio proga jį taip pat verta pacituoti: "Tarybos nuomone (jau be eksperto – red.), leidinys "7 meno dienos" fiksavo vietines kultūros aktualijas ir per pastaruosius metus nėra pakitęs ar patobulėjęs, leidiniui trūksta analitinių ir apžvalginių medžiagų bei rimtų komentarų. Platinimo galimybės labai ribotos. Tai, geriausiu atveju, Vilniaus miesto savaitraštis. Programos plėtros galimybės taip pat menkos. Kelia abejonių, ar kitų šalių leidiniuose publikuojami straipsniai, tiesiogiai perkelti į Lietuvos kultūros aplinką, bus iškalbingi ir įdomūs."

Žinoma, kad nebus. Patys turėjome susiprotėti, kad užsienio šalių kultūros kontekstai Lietuvos kultūros aplinkai yra nereikalingi ar net kenksmingi. Visi verdame savo sultyse, tad ir mums derėtų fiksuoti tik vietines kultūros aktualijas, bet, varge, tai tinka nebent Vilniaus savaitraščiui. Geriausiu atveju. Ką jau kalbėti apie analitines ir apžvalgines medžiagas bei rimtus komentarus. Tenka pripažinti, kad jų nebuvo, jeigu tai tvirtina iškilūs kultūros autoritetai. Kaip čia dar kitaip pakitus ar patobulėjus, jei per orakulo malonę "leidinys" trečius metus negauna finansavimo ir apsitraukė lėliukės kokonu? Ir kaip tą patobulėjimą įrodžius? Per vėlu, diagnozė aiški, nuo savo lemties nepabėgsi.

Tačiau pasipriešinti lemčiai yra klasikinės dramaturgijos pagrindas. "Neužmirškite: išnykus menininkams, jūs irgi išnyksite", – kadaise rūsčiai perspėjo astrologas. Ir tai teikia vilties, nes menininkai dar neišnyko. Tiesa, astrologas negalėjo numatyti meno funkcionierių atstovaujamo Spaudos rėmimo fondo. Pagal orakulo planą turėjome išnykti prieš trejus metus, bet įsikibę laikomės. Situacija savaip primena azartiškas dviejų nelygaus pajėgumo komandų varžybas ar užsitęsusią šachmatų partiją, tarkim, iš Ingmaro Bergmano "Septintojo antspaudo". Ir savaip intriguoja. Juk aukštieji žanrai dramaturgijoje, kaip ir gyvenime, dažnai pinasi su žemaisiais. "Meno mūza vaikščios po viršininkų kabinetus, įsimylėdama atsakingus asmenis", – sakė astrologas. O kodėl gi ne, jei nenusižengsime Jums, mieli skaitytojai, kadaise duotam pažadui neieškoti pigaus populiarumo. Priešų užgyvenome pakankamai, bet tikime, kad draugų turime kur kas daugiau.

Tad švęskime gimtadienius, kaip sakė Donatas Katkus. Galgi sulauksime ir kito, tikrai jubiliejinio – 15 metų ir 750-ojo numerio. O kad taip ir būtų, vėl prašome Jus paremti "7 meno dienas" 2 procentais savo pajamų mokesčio. Ši parama mums nepaprastai reikalinga. Juk ji labai padėjo pratęsti dramaturginę koliziją ir atitolinti atomazgą. Ačiū Jums.

Su geriausiais linkėjimais –

"7 meno dienos"